Maža mergaitė su bokso pirštinėmis.

Psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė



- Kaip jūs taip galite! Mane be galo skaudina visa šita neteisybė! – Odetos veidas tirta iš pasipiktinimo. Išraudęs nuo ką tik pasipylusių ašarų. Ji iš tiesų atrodo baisiai. Veidas sužalotas senų randų ir siūlių, nosis nenatūraliai suplota, keistai pakrypę skruostikauliai, išpurtusi kreiva viršutinė lūpa – visa tai prieš 30 m. patirtos autoavarijos pasekmės. Taip pat kaip ir jos epilepsijos priepuoliai, kaip ir jos netikėta ir nelaukta depresija.
Ši keista moteris man patiko. Patiko jos atviras ir paprastas nuoširdumas, kažkoks nesudėtingas tiesumas ir begalinė energija. Nuo pat pirmojo susitikimo, jaučiau jai nepaaiškinamą simpatiją. Jos grožis įstabus, nekasdieniškas, ji mokėjo save prižiūrėti ir tinkamai papuošti, šviesūs plaukai visuomet būdavo šauniai pakirpti ir sušukuoti. Iš po žemos kaktos žibėjo dvi skvarbios, tiriančios mėlynai žalsvos akys. Nežiūrint veidą bjaurojančių randų, galėjai palaikyti ją gražia ar netgi simpatiška. Nors ją slėgė gili kančia, dažnai koridoriuje girdėdavosi jos linksmas balsas, kuomet ji greitakalbe ką nors aiškindavo kitiems skyriaus pacientams. Tai ji mokėjo tikrai gerai – visiems viską paaiškinti, kas ir kaip turėtų būti tiek jų pačių tie ir viso skyriaus gyvenime. Viską sudėlioti, sutvarkyti ir surikiuoti, pasiekti, kad jos tvarkos būtų laikomasi. Ji iš paskutiniųjų galėdavo įtikinėti pašnekovą, kad būtent ši, jos tvarka yra pati tinkamiausia. Jaučiau kad ir aš jai patikau. Tiesą sakant, pradžioje jai skyriuje viskas patiko – gydytojai, slaugytojos, kiti pacientai, psichoterapija – viskas jai atrodė įdomu ir nauja. Tačiau palaipsniui šis spindintis susižavėjimas ėmė niauktis ir Odeta individualių sesijų metu darėsi vis piktesnė ir pretenzingesnė. Pradžioje pradėjo kliūti slaugytojos – ne taip dalina paskirtus vaistus. (Taip, įsivaizduokite, čia slaugytojos ligoniams duoda visai ne tas tabletes! Aš pati mačiau!). Vėliau – palatos kaimynėms, nes ne laiku atidarė langą. Nors, tiesą sakant tai palatos kaimynės kentėjo ir nuo jos nuolat aidinčio skardaus žemo gerklinio balso ir pastovių kategoriškų nurodinėjimų. Būtent dėl to, nors taip būna ypač retai, net teko ją perkelti į mažesnę palatą. Vėliau ėmė kliūti visiems iš eilės skyriaus daktarams. Tačiau nežiūrint šio tvinstančio ir kunkuliuojančio beatodairiško įsiūčio, mane ji iš visų jėgų saugojo iki paskutinės akimirkos. Aš vis dar buvau jos „geroji daktarė“, net ir tuomet, kai visi kiti jau seniai buvo tapę blogiečiais. Bent jau iki šios dienos.
- Sakykite, Odeta, dėl ko jūs šiandieną taip pasipiktinote?
- Nes jie išrašė Andrių. – Patyli, supykusi, susiraukusi. – O jie tikrai neturėjo teisės taip su juo pasielgti.
- Ir kodėl gi jūs taip manote? Kodėl tai jums atrodo tokia neteisybė?
- Nes aš jį supratau. Jis nebuvo blogas, tiesiog su juo reikėjo mokėti susitarti. Tos seselės pačios kaltos, jos jį išprovokavo.
- Slaugytojos kaltos?
- Na taip. Jos pačios. Aš tai žinau, nes aš pavyzdžiui, su juo mokėjau susitarti. Ir prie manęs ji gražiai elgdavosi.
- („Na, na“, pagalvoju atsidususi). Kaip gi jūs su juo susitardavote?
- Pavyzdžiui aš jam pasakiau, kad jis nekramtytų gumos, kai rūko, nes tuomet viską nuryja ir skrandį dirgina, ir jis manęs paklausė, rūkydamas jau išsiimdavo cigaretę. – Odeta meta į mane priekaištingą žvilgsnį.
„Andrius, o varge!”, tyliai pagalvoju. Ir reikėjo gi Odetai iš visų skyriaus pacientų išsirinkti būtent Andrių. Andrius buvo labai sutrikusio elgesio ribinis pacientas. Pamenu užklausimus jo vardu iš policijos. Andriaus elgesys buvo visiškai nekontroliuojamas nuo pat pirmų dienų. Jis nuolat keikėsi, su koja atidarinėdavo duris, seksualiai priekabiaudavo prie skyriaus pacienčių ir ten dirbančių jaunesnių moterų, o galiausiai prisigėrė ir buvo išrašytas už tvarkos pažeidimus. Gaila buvo Andriaus, tačiau mes jau nebegalėjome jam niekuo padėti. Tačiau Odetos vidiniame pasaulyje Andrius kažkaip sugebėjo tapti tuo „nekaltuoju avinėliu“ kurio teises ginti ji taip audringai veržėsi.
- Jis man pasakė, kad su juo buvo susitarta, kad jis nepažeis 5 taisyklių punktų, jis pažeidė tik vieną, o kur dar keturi?! Jūs neturėjote teisės jo išrašyti!!
„Teisės, teisės, teisės“. Patys svarbiausi žodžiai Odetos kalboje. Ji mokėjo už save pakovoti. Ir dabar jos dokumentai dulkėjo vienoje ministerijoje, net iki ten atvedė jos įsisenėjęs ginčas su socialinėm tarnybom, kurios, Odetos nuomone, skyrė jai per mažą paramą. Tačiau audringiausiai ir aršiausiai ji kovojo už kitus, už visus tuos, kurie jai atrodė skriaudžiami ir žeminami ar su kuriais jos nuomone būdavo neteisingai elgiamasi. Gyvenime ji daug padėdavo našlaičiams, alkoholikams, invalidams, jos pastangų dėka jie išsikovojo geresnes sąlygas ar gavo butus. Tai buvo jos arkliukas – kova ir nuskriaustųjų teisių ginimas.
- Tačiau juk jūsų nebuvo ten, kaip buvo deramasi su Andriumi dėl taisyklių... – švelniai bandau paprieštarauti. Beviltiška.
- Ne, aš juk žinau, juk jis man aiškiai pasakė! – Toliau liejasi nesustabdomas piktų žodžių srautas, į kurį įsiterpti neįmanoma.
Pernelyg aštrus ir neadekvatus, iškreiptas teisybės jausmas plėšė Odetą iš skyriaus ir atribojo ją nuo paskutinių galimybių gauti paramą ir pagalbą kurios jai iš tiesų taip reikėjo. Po truputį, iš lėto vis daugiau žmonių buvo įtraukiama į nusikaltėlių, „blogiečių“ sąrašus, kruopščiai vedamus Odetos galvoje. Dvasinė tamsa aplink ją tirštėjo, o kartu mažėjo terapijos sėkmė ir ji ėmė grasinti jog nutrauks gydymą. Jutau, kad ir mano paveikslas ima po truputį pilkėti. Ji jau nebepasitikėjo manimi taip kaip pirma. Dabar sesijų metu ji tiesiog putojo iš pykčio, nuolat surasdama naujų priekabių ir argumentų arba piktai susiraukusi tylėdavo, mėtydama į mane įtarius žvilgsnius.
Kartą pacientų grupės metu jai užkliuvo skyriaus vedėjas, jai pasirodė, kad jis vietoj to, kad padėtų pacientams, iš tiesų turi slaptą tikslą juos pažeminti. Kaip buvo pratusi, Odeta viską rėžė tiesiai į akis:
- Nesuprantu jūsų metodų! Ir kaip tai iš viso gali padėti! Jūs tiesiog iš mūsų tyčiojatės!
Ir vėl Odeta apsipylusi ašaromis tirta iš pykčio.
- Su kuo dabar kovojate, Odeta?
- Na, aš su niekuo nekovoju... Aš tiesiog negaliu pakęsti kai matau tokią neteisybę aplinkui.
Tačiau gerai dirbančios terapinės grupės taip lengvai neapgausi.
- Na, kaip gi nekovojate, juk jums ant rankų tiesiog bokso pirštinės užmautos. Ir jūs visą grupę jomis mojuojate ir vis taikotės kam užvožti. - Atliepia kiti pacientai.
- Odetą, kas tas baubas, tas niekšas kurį taip stengiatės šiuo metu pribaigti? – Netikėtai klausiu.
Odeta apsipila ašaromis ir staiga atrodo tarsi visai sugniuždyta.
- Mano tėvas, - galų gale tyliai ištaria.
Šitos ašaros visai kitokios, tai ne pykčio, bet atleidimo, „atsileidimo“ ašaros. Ašaros kurios gydo ir apvalo sielą. Odeta papasakoja savo istoriją – nuo pat mažens tėvas, beje, žinomas boksininkas, mušdavo jos motiną. Odeta, dar visai maža išmoko šokti į tėvų tarpą ir ginti motiną. Kartais, sakė ji, jai net gi pavykdavo šis neįtikėtinas dalykas.
Tačiau aš tuomet, žiūrėdama į grupėje raudančią Odetą prieš save mačiau tik mažą, išsigandusią mergaitę, kuri buvo priversta užsimauti bokso pirštines ir stoti į kovą su daug stipresniu už save priešininku. Ji buvo priversta būti „kieta“ ir „niekuomet nepasiduoti“, laikytis iš paskutiniųjų. Buvo priversta boksuotis tam, kad išgyventų, kad kažkaip ištvertų tą nuolatinį, visai nevaikišką košmarą. Būtent todėl visi nuskriaustieji ir neteisingai apkaltinti tapdavo jos globotiniais. Juose ji matydavo dalį savęs ir gindavo juos ir kovodavo iki paskutinio kraujo lašo.
- Žinote, Odeta, man regis, jūs jau pavargote nuo šitos kovos.
- Taip, iš tikrųjų pavargau. – Tyliai sutinka Odeta. Dabar ji jau visai kitokia, dingo visas pyktis, įsiūtis, neteisybės jausmas. Ji sėdi tyli ir susikaupusi, atrodo, kad viduje per šias kelias minutes pagaliau įvyko kažkas tikrai svarbaus.
Mažoji mergaitė pradėjo po truputį atsiraišioti sunkių ir jai prievarta užmautų vyriškų bokso pirštinių raištelius...

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222
. ......................................................................................................................................

kamikadze
 
KOMENTARAS 1.
Visapusiskai puikus straipsnis. Ivairiaspalvis.Maslus. Tos bokso pirstines, arkliukas, vinis, siaip tai, kiekvienas, vienokias ar kitokias "pirstines" zmogus turi, gal jos net butinos... Ziurint kur ir kada jomis mosuoti.




. ............................................................................................................................................................................................

  Parašyti komentarą:

 
Kontaktinis asmuo *   
El. paštas *    
Pareigos    
Telefonas