Nauji rėmeliai. Psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė Įdomu stebėti paveikslų rėminimo procesą, kaip rėmai transformuoja, perkeičia, suteikia paveikslui kontekstą ir prasmę. Ne veltui dailininkai sako, jog rėmelis – beveik pusė paveikslo. Gerai parinktas rėmas gali sustiprinti ir išryškinti net ir gan prastą meno kūrinį, paversti jį ypatingu, traukiančiu akį. Ir atvirkščiai – netinkami rėmai prislegia, žudo, dusina ir, kaip man rodos, gali vos ne pražudyti tikrai gerą ir vertingą darbą... Psichoterapijoje mes turime „terapinės erdvės“ ir „terapijos rėmų“ sąvokas. „Terapijos rėmai“ - tai aiškūs ir konkretūs susitarimai, skirti užtikrinti terapinio santykio stabilumą ir intensyvumą – tokie kaip sesijų laikas, trukmė, susitikimų skaičius ir pan. Jie palaiko ir tuo pat metu leidžia skleistis ir augti, atriboja ir apgina nuo žalingos, destruktyvios psichikos dalies. „Terapinę erdvę“ – apibūdinti kur kas sunkiau, tai lyg erdvė tarp paciento ir terapeuto, kurioje gali egzistuoti ir sugyventi skirtingi požiūriai, fantazijos, jausmai, kūryba, ji padeda užmegzti tam tikrą, ypatingą, gydantį santykį su tikrąja paciento savastimi. Tik profesionalas gali tinkamai parinkti ir terapijos rūšį ir trukmę, tinkamai sudėlioti akcentus. Gerai parinkti terapijos rėmai išmoko ir pacientą tinkamai „įsirėminti“ savo veiklą ir gyvenimą. Juk visiems mums iš tiesų kiekvieną akimirką gyvenime reikia ir šiltos, mylinčios erdvės (kaip pasporto paveikslui) – su pritarimu ir meile į mus nukreipto palaikančio žvilgsnio; ir rūpesčio, saugumo bei tvirtos atramos (rėmelio). Paklausykime Alinos istorijos, kurios terapijos procese nauji paveikslo rėmeliai tapo reikšmingu simboliu ir raktu į svarbias asmenines įžvalgas. Alina kreipėsi terapijos dėl pasikartojančių intensyvaus nerimo epizodų, depresijos, nuolat kamuojančių vidinės tuštumos ir beprasmybės jausmų. Tuo metu jai buvo 32m., ji dirbo teisininke puikiai besiverčiančioje firmoje, ir nors Alinos gyvenime darbas buvo svarbiausias centras, ji turėjo ir artimą draugą ir nemažą pažįstamų ratą. Iki terapijos ji buvo tikra, kad sugeba pakankamai ir pailsėti ir susirasti pramogų, tačiau... Kažko visame tame neišvengiamai trūko, kažkas nedavė ramybės. Tačiau leiskime kalbėti jai pačiai: ------------------------------------------------------------------------------------------------------------ Neseniai pertvarkiau namuose paveikslus. Įsigijau naujų kūrinių, išmečiau keletą įgrisusių. Naujuosius nunešiau įrėminti. Salono pardavėjas buvo labai mielas ir paslaugus. Smulkaus sudėjimo, susirišęs į valiūkišką „uodegėlę“ plaukus, neaukštas vaikinas nuolat šypsojosi. Jo akys buvo šiltos ir draugiškos. Kadangi esu priekabi klientė, teko ateiti kelis kartus. Stebėjau jo darbą – kaip jautriai ir kruopščiai jis parenka rėmelius atneštiems paveikslams. Padeda išsirinkti pasportą, ilgai derina rėmelio spalvą, atspalvį, faktūrą, kantriai bando išgirsti, kokio rezultato pageidauja klientas. Viso šio malonaus paveikslų ieškojimo, pirkimo, rėminimo, kabinimo procese, namuose netikėtai atradau kažkur užkištą seną akvarelę. Pamenu, kaip norėjau ją pasikabinti, tačiau ji vis niekur nepritapo. Akvarelė buvo viena iš geriausiai man pavykusių – lengvai ir paprastai nulietos gėlės, ji, priešingai nei daugelis jos pirmtakų, buvo nulieta greitai, vienu ypu, džiaugsmingai šiltai ir atrodė vientisa ir išbaigta. Rausvi tonai gyvai pulsavo ir persiliejo, atliepiami žalsvų ir melsvų atspalvių. Centre lyg netyčia atsiradusi žydėjo balta linksma ramunė... Mielas darbas, kažko toks atrodo, artimas man, vertas pasididžiavimo, tačiau... Kažkas su juo buvo ne taip. Paveikslą rėmino plati pilkos ir šaltos medžiagos juosta, o medinis rėmas – nenusakomos purvinai rudos spalvos. Jis niekaip nesusišaukė su šviesiais ir rausvais gėlių atspalviais, matyt šis nesusikalbėjimas ir rėžė mano vidinę klausą, o taip pat ir kitų, kas tik jį pamatydavo... Pamenu, kaip mano mama ištraukė šį „kūrinį“ ir bandė pakabinti ant sienos, šalia kitų, aš priešinausi, o ji, po kelių minučių irgi bejėgiškai nuleido rankas – ne, gal geriau šito nekabinkim... Taip jis ir gulėjo nukištas į spintos užkaborius. Gerai pamenu, kaip atnešiau rėminti šį paveikslą, prieš kelerius metus. Diena buvo bjauri. Lijo, buvau pervargusi ir įpykusi, po eilinio barnio su tuometiniu savo draugu atėjome dviese į tas pačias dirbtuves. Tuomet ten buvo kitas vyriškis, gan santūrus, vyresnis. Jis turbūt pajuto iš manęs sklindančias nepasitenkinimo bangas, ir paklusniai paklausė – kokio rėmelio pageidaučiau. Paklausiau, draugo, ką jis mano, tačiau jam buvo vis tiek. Na, pamaniau, ir čia iš jo jokios naudos. Pasijutau lyg vienišas karys mūšio lauke, žūt būt reikėjo „nepasiduoti“. Rėmelius išrinkau greitai, pasikliaudama savo, kaip tuomet maniau „intuicija“. Pamenu, kaip meistras nustebo, pamatęs kaip bakstelėjau pirštu į tamsiai pilką rėmą. „Ar tikrai norite tokio?.. - paklausė“. „O ką, manote, kad netiks?“ – karingai pasišiaušiau. „Ne, ne,“ atsakė jis, „mes galime padaryti, kaip tik jūs pageidausite.“. Kai atėjusi atsiimti pamačiau įrėmintą savo darbą, iš karto supratau, kad suklydau, rėmeliai jam visiškai netiko. Jie buvo tarsi nudrėbti iš visai kitos medžiagos nei pati akvarelė, ir neturėjo jokių šansų „susišnekėti“, lyg du ateiviai iš visai skirtingų planetų. Tačiau kažkaip nejauku buvo prašyti, kad perdarytų, gėda pasirodyti neišmanėle, kokia tuo metu iš tiesų ir buvau, todėl pasipūtusi, iš aukšto, pasiėmiau darbą ir oriai išėjau. Jei tik tą akimirką būčiau žinojusi, kad dėl netinkamų rėmų, mano gražiausia akvarelė beveik 10m. pragulės spintoje, taip ir neišvydusi dienos šviesos, turbūt būčiau tuojau pat nuolankiai sugrįžusi atgal... Tačiau tuomet buvau akla ir kurčia. Savinaika jau buvo įgavusi geroką pagreitį mano gyvenime... ------------------------------------------------------------------------------------------------------------ Prisipažįstu, dažnai krūpteliu pajutusi šią pražūtingą jėgą žiauriai ir metodiškai griaunančią mano pacientų gyvenimus. Destrukcija turi daug įvairiausių pavidalų – nuo grubiausių ir lengvai atpažįstamų bei atskiriamų, iki įmantrių ir subtilių formų, o kartais gali įgauti net ir labai pavojingus, sunkiai apčiuopiamus ir prognozuojamus bei klastingus pavidalus... Paprasčiausiais atvejais visiems, išskyrus, žinoma, pačius savinaika užsiimančius asmenis, irgi viskas aišku ir paprasta. Visi aplinkui supranta, kad tai destruktyvu ir pavojinga – narkotikai, alkoholis, nesaugūs seksualiniai santykiai, beatodairiškas vairavimas, greitis, azartas, taip vadinami „adrenalino fanatikai“, „kūdinimasis“ – alinančios dietos ir pan. Visa tai sunkiai sugriauna ir sužaloja tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai ir labai skaudžiai atsiliepia tokių žmonių šeimai, aplinkiniams, draugams. Alinos atveju, kaip, neabejoju, ir daugelio iš mūsų, savinaika buvo įgavusi kitokią, subtilesnę ir labiau „socialiai priimtiną“ formą. Tai persidirbimas, pervargimas, nuolatinis rezultato siekimas, noras būti ypatinga, geriausia, visus aplenkti ir pan. Pernelyg didelės ambicijos irgi gali atnešti daug žalos, dažniausiai jų sąskaita paaukojami žmogiški, paprasti ir nuoširdūs santykiai – jiems tiesiog nebelieka nei vietos, nei laiko. Juk reikia bendrauti su tais, kurie taip pat yra galingi ar ypatingi. Į Alinos gyvenimą destrukcija įsėlino nepastebimai, ir pradžioje, tarytum nekaltai: ------------------------------------------------------------------------------------------------------------ ...Prisimenu begalines valandas praleistas prie knygų, atlasų ar žinynų,, begalinius, nesibaigiančius atsiskaitymus, mokymąsi po 12-14 valandų per parą... Su 2 draugėm buvome tiesiogine to žodžio prasme „apsigyvenusios“ VU skaitykloje, asmeniškai pažinojome vos ne kiekvieną darbuotoją, nes pirmus 3 kursus praktiškai kasdieną ten „smaksojome“. Pagrindinis klausimas buvo ne ar man to reikia, ar aš iš tiesų to noriu, tačiau – kaip mane įvertins, kokį rezultatą aš gausiu – 9 ar 10? 9 ar 10? O gal 10, 10 ir 9? O jei 9, 9 ir 10, vadinasi, nepakankamai. Pamenu, baigusi VU, pasižiūrėjau į priedus – egzaminų rezultatų lapus ir nustėrau – vien tik geriausi pažymiai – kokia beprotė, pamaniau, buvau. Juk mylimai profesijai įgyti būtų pakakę ir gerokai žemesnių pažymų. Giliai širdyje visuomet žinojau ko iš tiesų noriu. Tačiau ne, reikėjo visiems „įrodyti“, kad esu pati geriausia, nustebinti visus profesorius savo „blizgančiomis“ žiniomis, nušluostyti nosį kurso „Žiniukams“, juk ir aš ne iš kelmo spirta. Per vieną itin sunkų valstybinį egzaminą, kurį vertino, vos ne 10 profesorių komisija, vienas visų gerbiamas profesorius,, katedros vedėjas, daugelio mokslinių straipsnių ir vadovėlių autorius, meiliai žvelgė savo šviesiai žydromis vaikiškai naiviomis akimis į visus mus, persigandusius, persimokiusius, perbalusius, ir kedendamas žilas garbanas švelniai kalbėjo: „Na, ką jūs, vaikai, atsipalaiduokite. Jei išsitraukę bilietą ką nors kalbėsite, – rašysiu 10, o jei tylėsite – 9. Juk suprantu, kiek daug iš jūsų reikalaujama, tiek išmokti iš tiesų yra neįmanoma. O jei kas ir sugebėjote atsakyti visus klausimus dešimtukui, irgi nesidžiaukite, esate tokia pati populiacijos anomalija kaip ir protiškai neįgalūs – mažiau 3-ios procentilės...“ Tuomet priėmiau šį pasisakymą kaip tiesiog pokštą ir linksmai nusijuokiau, pasiėmusi studijų knygelę su dar vienu dešimtuku. Tačiau dabar man tai nebekelia juoko. Pačiame savo destruktyvaus elgesio sūkuryje daug grioviau – deginau save iš vidaus, o išorėje buvau linkusi viską naikinti beatodairiškai. Namuose išgrioviau sienas, nesidairydama į šalis kapojau santykius su žmonėmis. Metodiškai ir šaltai tampiau po vieną savo sielos gyslas ir pjausčiau šaltu skalpeliu. Mano gyvenime buvo periodas, kuomet įsižeidusi nešnekėjau su mama beveik 2 metus. Sakote, gal man jos ir nereikėjo, juk jau buvau suaugusi, savarankiška moteris? Nejuokaukite, reikėjo labiau nei bet kada. Visiems mums visada reikia mamos ir jos besąlygiškos, mus palaikančios ir maitinančios meilės – tokiu elgesiu tik kvailai žalojau save ir artimus žmones. Kovojau, kovojau ir kovojau. Niekaip negalėjau nusiraminti. Kažkurios kovos metu, kai ardžiau sienas ir perstatinėjau kambarius, pasiėmiau šį netikusiai įrėmintą paveikslą ir nusinešiau kartu su kitu „balastu“ prie šiukšlių vamzdžio. Jau buvau benuleidžianti jį žemyn, tačiau paskutinę akimirką kažkas mane sulaikė. Pažvelgiau į pulsuojančius rausvus šiltus tonus, linksmą baltą žiedelį centre ir staiga kažkas suspurdėjo viduje. Pasijutau, lyg žudyčiau gyvą padarą... „Po velnių, pamaniau, kodėl dėl netikusio rėmo turiu išmesti visą savo darbą? Juk tai MANO darbas, daugiau tokių bet kokiu atveju nėra, pavykęs jis ar ne, tai jau kitas klausimas.“ ir, parsinešusi namo, vėl nukišau giliai į spintą. Dar kelis kartus jį buvau išsitraukus, įvairiomis progomis, tačiau vis bejėgiškai padėdavau atgal. Tik dabar, kuomet daugiau išmokau suprasti pati save ir savo poreikius, rėminant kitus darbus, pagaliau aiškiai galvoje susidėliojo supratimas – taip, pati akvarelė iš tikrųjų gerai pavykusi, tik rėmelis netikęs. Taigi, droviai paspaudusi paveikslą po pažastimi nuėjau į gerai pažįstamas dirbtuves. Vaikinukas kaip visada buvo ten, mudu draugiškai nusišypsojome vienas kitam. Atsargiai padėjau paveikslą ant krūvos įvairiausių rėmelių, suverstų ant stalo. „Turiu gražų darbą, tik jis labai netinkamai įrėmintas...“ Šiaip taip išlemenau. Vaikinukas užmetė vieną greitą žvilgsnį ir be ceremonijų trumpai tarstelėjo: „Taip.“. Po to paėmė į rankas ir tarė: „Gal pradžioje aš jį išlaisvinsiu?..(!)“ „Žinoma,“ - Nudžiugau. Po kelių minučių mano akvarelė gulėjo tokia pat šviežia ir švytinti, kaip ir studijoje, prieš daug metų, giedrą ramią dieną, kai buvo nulieta. Mudu ramiai šnekučiavomės ir derinome naujus rėmelius – suradome šviesų, šiltą pasportą, ir rusvos ochros atspalvio rėmelį.“ „Ar bus gerai?“ Paklausė meistras, „Gal jūs pati pasižvalgykite, kartais gali kristi į akį kas nors visai netikėto.“ „Ne ne, skubiai tarstelėjau, jums gaunasi daug geriau.“. „Pamatysite, bus gražu“, pridūrė patenkintas vaikinukas. Paskutinį kartą žvilgtelėjau į naujai gimstantį darbą, akimirkai vėl pasijutau tikra tapytoja. Vėl tyrinėjau akvarelę kritišku žvilgsniu ir pastebėjau, kad po dažais vietomis dar žymu paprasto pieštuko dryžiai. Susiraukusi paklausiau, ar nereikėtų jų ištrinti. „Žinote, autoriai akvarelėse taip specialiai palieka“, atsakė vaikinukas. Mano širdis vėl droviai sudrebėjo. „Autoriai“ – jis kuk nežino, kad tas Autorius stovi čia prieš jį ir be galo jaudinasi dėl naujai atgimstančio savo kūrinio. „Duokite, prašau man minutėlei trintuką“, tariau ir prisimerkusi ėmiau trinti pieštuko dryžius nuo baltos ramunėlės lapelių.“ Tą akimirką, kai jau atitraukinėjau ranką nuo darbo, ji netikėtai kryptelėjo ir sidabrinis žiedas, kurį visuomet nešioju ant piršto tarkštelėdamas nubrėžė akvarelę. Šis garsas lyg skausmas pervėrė mane. Ir staiga supratau, kas iš tiesų vyksta. Mintyse pasakiau sau „STOP!”. Ką vėl bandai daryti? Taigi taisyti ir tobulinti darbus galima be galo!!! Ši akvarelė juk niekuomet nebus tobula, niekuomet neprilygs tūkstančiams kitų, nulietų tikro profesionalo rankos. Ji yra tokia, kokia yra, paprasta ir miela, džiugina ir šildo sielą, nes daug širdies įdėta ją liejant ir todėl dalelytė manęs gyvena ir pulsuoja tame paveiksle, ir tik todėl ji man tokia brangi. Savitumas, autentika, visko jai pilnai pakanka, nebereikia nieko taisyti, kaip ir prieš nieką pasirodyti“. Atidžiai pasižiūrėjusi supratau, kad žalos darbui vis tik nepadaryta. Ačiū Dievui, pamaniau. Vidinis naikintojas, senasis savižudos demonas vis nenurimsta, vis puola mane pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis, vis randa kokią skylę ir atbukimo akimirką. Ir primena, kad privalau būti budri – saugoti meilę sau ir kitiems, saugiai ją atriboti nuo savižudiškos maniją viską tobulinti iki begalybės. Važiuojant namo, ašaros smaugė akis. Kvailystė būtų dabar raudoti dėl kažkokių rėmelių, raminau save. Jaučiausi lyg išgelbėjusi dar vieną be galo brangią dalelę savęs, savo tikrojo aš, išplėšusi dalį savo sielos iš savinaikos ir neišvengiamos vidinės mirties gniaužtų... Už kelių dienų pasiėmiau darbą. Jis tikrąja to žodžio prasme „atgimė“ – šviesi ir šilta pasorto erdvė ir rusvas paauksuotas rėmelis puikiai atliepė pulsuojančioms, intensyvioms akvarelės spalvoms. Dabar tai buvo šiltas ir mielas paveikslas, kurį galėjau drąsiai pasikabinti savo naujame kambaryje ar kur kitur. Dabar jis galėjo daug kur kabėti, nerėždamas, bet traukdamas ir džiugindamas akis. Mama aplankiusi mane ir pamačiusi, kad perkabinau paveikslus namuose, priėjusi prie šio, stabtelėjo: „O iš kur šita akvarelė? Nepamenu, kad būtum tokią turėjusi?“. Meiliai apkabinau mamą per pečius ir tariau „Pažvelk, mieloji, juk tai senoji mano akvarelė, tik rėmeliai nauji...“. ------------------------------------------------------------------------------------------------------------ Norisi palikti jus būtent čia, nebeaiškinant ir nebedėliojant toliau jokių taškų ant „i“, leisti patiems pasidaryti išvadas, manau, kiekvienam tokias, kokių jam labiausiai reikia. Dažnai galvoju, kad būtent tai ir norėjo pasakyti Alina „ieškokite savo autentiškos erdvės ir savo rėmelių, kurie nežlugdo, bet palaiko ir atliepia“. Gyd. Psichiatrė – psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė . ......................................................................................................................................      Komentarų nėra . ............................................................................................................................................................................................   Parašyti komentarą:   Kontaktinis asmuo *    El. paštas *     Pareigos     Telefonas