|
 |
 |
 |
 |
 |
|
Santykis Geštalto psichoterapijoje.
Pajūris. Banga skalaudama krantą, pasineria į smėlį, persmelkia jį, susimaišo, tačiau jau po akimirksnio atsitraukia į gilesnius vandenis, išlikdama savimi. Bangos ir kranto susitikimo ritmas pulsuoja nepaliaujamai dieną naktį, metai iš metų... Tokiu kranto ir bangos susitikimo vaizdiniu geštalto terapijos pradininkas F.Perls‘as apibūdina ir susitikimą (arba kontaktą) tarp žmonių. Susitikimą, kurio riboje plėtojasi visi psichologiniai įvykiai. Tik čia, susitikimo riboje įmanomas ir psichologinis pokytis. Neatsitiktinai kontaktui geštalto terapijoje skiriamas ypatingas dėmesys.
Žmogui nuolat reikia patvirtinimo apie jo unikalumą, skirtingumą, priėmimo tokiu, koks jis yra. Taip tarsi duodamas leidimas būti savimi, - unikaliu, ne nuolankiai prisitaikančiu, beveidžiu. Ypač tai svarbu vaikystėje, formuojantis asmenybei, tačiau ir vėliau šis poreikis gali vėl ir vėl iškilti tam tikrais virsmo etapais. „Kontaktas – tai skirtingumo pripažinimas“ ,- teigia F.Perls.- „Tam, kad žmonės susitiktų, jie turi prisiliesti prie to, kuo jie skiriasi“.
Toks tikras susitikimas yra sykiu ir rizika, - tarytum mažos mirties išgyvenimas,- kuomet įsisenėjęs savęs vaizdas apmiršta ir gimsta naujas savęs patyrimas, priėmimas. Bet tuo pačiu tai yra ir sąlyga, kad gyvenimą jaustume pilnakraujiškai pulsuojantį, o patys jame jaustumėmės pilnai dalyvaujantys. Anot geštalto terapijos pradininkų, „kontakto kokybė nulemia tai, ar gyvenimas praeina pro šalį, ar yra visiškai išgyvenamas ir patiriamas“ (P. Clarkson). Iš esmės pats žmogaus gyvybingumas daugiausiai priklauso nuo ryšio gyvumo ir gilumo. Visi turbūt esame patyrę, kad kartais galime būti vienoje erdvėje su kitu žmogumi, visai greta praleisti daug laiko, netgi kalbėtis ar veikti kažką kartu, tačiau susitikimas gali taip ir neįvykti. Mes tarsi prasilenkiame.
Į kabinetą ji įžengė energingai, kiek paskubomis, buvo uždususi. Nesidairydama įsitaisė krėsle ir atsidususi ėmė „lietis“,- akys žvelgė pro langą, žvilgsnis bėgiojo. Net kai ko nors klausiau, jis ne visad sustodavo ties manuoju. Sodriu garsiu balsu ji kalbėjo beveik nesustodama, viena mintis vijo kitą, man buvo sunku sekti jos mintį. Daugiausiai kalbėjo apie jai svarbius žmones. Pasakojimą apie juos pradėdavo tarsi aš jau žinočiau apie juos, lyg nuo vidurio sakinio, ir pradžioje man buvo sunku susigaudyti turinyje. Jei bandžiau ką nors pasitikslinti, ji gan greitai nusprūsdavo į kitą temą.
Jutau, kaip greitai ima plakti mano širdis, prakaituoja delnai, kyla nerimas, susierzinimas. Mėginaui sekti paskui ją, stabdyti, tačiau joks turinio tikslinimas ar sustojimas ties mintimi, jausmu ar pojūčiu nepavyko. Gaudžiau bėgiojantį žvilgsnį, bandydama megzti kontaktą. Man iškilo vaizdinys, tarsi A. būtų žuvelė, kurią aš mėginu pagauti, tačiau tik prisiliečiu ir ji sprunka. Jau kaupiasi ašaros, aš švelniai paklausiu, pasitikslinu, o ji vis pasprunka, sakydama: „dabar tai man juokinga“. Kurį laiką leidau jai taip „lietis“. Dabar jau nebegaudžiau tos žuvelės, o tarsi stengiausi sudaryti jai saugų užutėkį, ir tuo būdu prisijaukinti ją. Ir po truputį vis dažniau mūsų akys susitikdavao, vis ilgesnės buvo tylos pauzės, rimo mano širdies ritmas, jos balsas darėsi sodresnis. Mezgėsi ryšys.
Žmogui būtinas dialogas, kur jis per kitą, tarsi skaidrų veidrodį gali gauti patvirtinimą apie pokyčius, vykstančius jame. Taip jau yra, kad pažinti save mes galime tik per santykį su kitu, lygiai kaip ir augti, keistis, bręsti,- todėl vienas iš pamatinių GT tikslų yra dialogo užmezgimas. Anot M Buberio, yra du galimi būdai megzti santykius. Šiuos būdus tiksliausiai galima nusakyti tokiomis žodžių poromis: Aš-Tu ir Aš-Tai . Abu šie santykiai kasdien keičia vienas kitą, abu yra reikalingi, turi savo prasmę. Kai esame Aš-Tai santykyje, mes tarsi sudaiktiname kitą: žvelgiame į jį kaip į objektą, tyrinėjame, vertiname, tikslingai siekiame jį pažinti, bet sykiu liekame monologe patys su savimi. Būtent santykyje Aš-Tu įmanomas dialogas, kuomet vyksta visiškas įsitraukimas į buvimą su kitu žmogumi. Pats buvimas su kitu čia tampa svarbiausiu tikslu, nesiekiant žmogaus keisti ar vertinti. Taip psichoterapeutas, susidurdamas su klientu, tarsi už nugaros palieka visą savo „žinojimą“, ir užuot daręs prielaidas, stebėjęs ir vertinęs, atsiveria kliento unikalumui, visybiškumui, kitoniškumui, eina jo pasitikti, tarsi krantas atplūstančios bangos. Čia ir dabar tokiame ryšyje įmanoma įsisąmoninti savo patyrimą, prieštaringus norus ir jausmus, juos priimti, nesiekiant „išspręsti“. Paradoksaliai būtent tokio susitikimo metu, tiesiogiai nesistengiant ką nors keisti, bet įsisąmoninus ir priėmus įvyksta pokytis. Jei būtų kitaip, mums turbūt pakaktų perskaičius protingų patarimų sąrašą iš esmės pasikeisti.
Iš tikrųjų santykius mes nuolat išgyvename ne tik su kitu žmogumi. Plačiau žvelgiant galime kalbėti ir apie santykį su aplinka, ir su pačiu savimi. Neįmanoma turbūt visą laiką išlikti dialoge. Tačiau jei santykis Aš-Tai ima ryškiai dominuoti santykio Aš-Tu atžvilgiu, kenčiame dėl prasilenkimo su savimi, su kitu, su gyvenimu. Todėl kartais tenka išgirsti: „man jau tiek metų, o regis dar negyvenau“.
Ką reiškia valanda? Vienaip ją išgyvename laukdami prie stomatologo kabineto, kitaip galbūt ilsėdamiesi pajūryje.
Valanda su klientu.
Prieš akis – pirmąkart matomas žmogus. Už nugaros – daugybė perskaitytų knygų, seminarų, paskaitų valandų. Prieš akis - mudviejų valanda. Ji unikali, nepakartojama, tokios niekur anksčiau nebuvo, nes ją kuriame mes. Tarsi baltas lapas, kuriame tuoj suguls išgyvenimų istorija, kuri bus perrašoma, pergyvenama iš naujo. Valandos rėmai,- tarsi indas, kuriame nestumdomi, negniaužiami, neprievartaujami jausmai dėmesio šviesoje gali atsipalaiduoti ir lietis laisvai, nevaržomai, saugomi susitikimo rėmų kaip upė kranto. Taip pavasarį pašvietus saulutei tirpsta ledas. Taip dalyvaujant kitam žmogui, dėmesio ir atjautos šviesoje įsisenėję, sustingę jausmai gali išsprūsti atodūsiais, plūsti ašaromis, pamažu atlėgti metų metus slėgusi našta. Dalyvaujant kitam, mes perrašome savo istoriją.
„Nestumk savo upės“,- sakė F.Perls‘as. Nustojus save versti, sustojus čia ir dabar, dalyvaujant kitam tarsi skaidriam veidrodžiui skaidrėja ir mūsų matymas. Pasijutę kito priimti tampame artimi patys sau, per kitą įvyksta tarsi savęs susigrąžinimas. Būdami matomi, ir patys gebame matyti, kai kam nors išdrįstame atskleisti bauginančių jausmų kertelę,- pykčio juodumą, liūdesio šešėlius, kartų apmaudą,- pasijuntame nebevaldomi šių jausmų iš pasalų. Atleidę sau, ir kitam galime atleisti.
Ir vėl erdvė priešais. Nauja valanda.
Kažkas taikliai pasakė, kad pasaulis ne iš atomų sudarytas, bet iš istorijų. Kokia tavo istorija?
Eglė Beinorienė,
gydytoja – psichoterapeutė
mob.tel.: +370 655 11317 |
| . |
...................................................................................................................................... |
Komentarų nėra
| . |
............................................................................................................................................................................................ |
|
 |
 |
|
|
