Šeimos gydytojai tikrai žino pacientų grupę, kuri, kaip sakoma, ieško ligos. Manoma, kad tokių gali būti net trečdalis visų pacientų. Ar bent dalis jų kreipiasi į jus? Gal kai kurie kreipiasi dėl kitų priežasčių, bet konsultacijų metu išsiaiškinate apie psichosomatines problemas?

Savo psichoterapijos praktikoje neretai susiduriu su taip vadinamus “psichosomatinius sutrikimus” turinčiais pacientais. Dažniausiai žmogus kurį laiką kankinasi dėl neaiškių, neapibrėžtų kūno pojūčių ar skausmų ir dėl to pirmiausia kreipiasi į šeimos gydytojus. Atlikus standartinius, o neretai ir išplėstinius tyrimus paprastai jokios somatinės ligos nenustatoma, tada pacientas siunčiamas pas psichiatrus ar psichoterapeutus. Dažnai pats žmogus būna nusiteikęs labai skeptiškai dėl šio vizito. Jis ar ji patiria fizinę kančią ir pirmiausia tikisi surasti ir diagnozuoti kokią nors fizinę negalią. Pasiūlymas apsilankyti pas psichikos sveikatos specialistus nustebina, o neretai ir supykdo. Kalbantis išryškėja tam tikros emocinės problemos, tačiau tikrai ne visi pacientai pasiryžta psichoterapiniam gydymui. Dalis taip ir lieka skeptiškai nusiteikę ir tęsia apsilankymus pas fizinės sveikatos specialistus, deja, neretai beprasmiškai.

Gal galite paaiškinti, kodėl atsiranda, kaip išsivysto psichosomatiniai sutrikimai/ligos? Ar jos daugiausiai susiję su stresu, nerimu? Neišreikštomis emocijomis?

Psichosomatiniai sutrikimai susiję su pernelyg dideliu emociniu krūviu, kurį patiria psichika. Tai gali būti tiek stresas, tiek skaudūs, traumuojantys išgyvenimai, tiek ir neįsisąmoninti jausmai. Kiekvienas mūsų jausmas turi savo fiziologinį, “kūnišką” komponentą. Juk neretai sakoma: “širdis sustingo iš baimės” arba “šokinėjo iš džiaugsmo”, nuo įtampos “trūko oro”, “skausmas užgniaužė gerklę” ir kt. Esmė yra tame, jog kai mūsų psichika, susiduria su pernelyg stipriais ir jai nebepakeliamais, užliejančiais išgyvenimais, ji permeta juos į kūną – atsiranda jausmui skirti fiziniai pojūčiai. Tai labai senas psichologinis mechanizmas padedantis mums pavojaus, streso metu išlaikyti blaivią sąmonę, nesutrikti ir reaguoti tinkamai į situaciją. Fiziniai pojūčiai tuo metu palengvina psichikos darbą. Tuos pojūčius mes visi esame tikrai ne kartą išgyvenę ir jie yra mūsų sveiko funkcionavimo dalis.

Psichosomatiniai sutrikimai atsiranda tuomet, kai šie pojūčiai užsitęsia, tampa kankinantys, tarsi fiksuojasi ir ima kartotis. Tam tikromis sąlygomis jie gali sukelti panikos sutrikimus ir rimtas psichosomatines ligas. Jos nuo psichosomatinių sutrikimų skiriasi tuo, kad pasižymi ir fiziniais kūno pažeidimais, jas sunkiau gydyti, nes reikia iš tikrųjų gydyti ir kūną, ir sielą. Tai tokios psichosomatinės ligos kaip: opaligė, arterinė hipertenzija, skydliaukės hiperfunkcija, reumatoidinis artritas, opinis kolitas ir kt. Jų metu nustatyti tą emocinį komponentą, kuris provokuoja ligą yra pakankami sudėtinga.

Beveik visiems gerai pažįstamas psichosomatinis sutrikimas – kai suka vidurius prieš egzaminą, labai svarbų pokalbį ar pan. O auštą kraujospūdį kelia nebūtinai cholesterolis, tą puikiai daro ir stresas. Kokias fizinių negalavimų ir emocijų sąsajas išskiria specialistai, ar yra aiškiai nustatytų kūno, tam tikrų organų ir psichikos sąveika? Gal galėtumėte pavardinti? Gal kiekvieno žmogaus psichosomatika veikia individualiai?

Nėra tokio dėsningumo, kad koks nors jausmas visiems žmonėms sukeltų tuos pačius fizinius pojūčius ir negalavimus. Tačiau yra tam tikros mūsų kūno vietos, kurios yra jautresnės, labiau pažeidžiamos ir stipriau nukenčia nuo intensyvių emocijų. Dažnai esant nerimo sutrikimams būna ir:
– stiprus ir dažnas širdies plakimas ir širdies virpėjimas (palpitacija),
– skausmas ir diskomfortas krūtinės ląstoje,
– padažnėjęs kvėpavimas ir/ar oro trūkumas,
– „įstrigusio kamuolio gerklėje“ arba smaugimo jausmas kakle,
– šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas,
– galvos svaigimas,
– prakaitavimas, drebulys,
– odos pašiurpimas, dilgčiojimas
– nutirpusios galūnės (kojos ima drebėti, darosi kaip vatinės ir žmogus ima galvoti, jog tuojau nukris, nepaeis, nualps).
– pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai ir viduriavimas.

Kiekvienu atveju fizinius reiškinius sukėlę jausmai yra individualūs. Dažniausiai tai būna tokie stiprūs ir prieštaringi jausmai, kad juos labai sunku įsisąmoninti ir suvokti. Taip gali nutikti, kuomet jaučiame tam pačiam žmogui ir pyktį, ir neapykantą ir, deja, meilę, prisirišimą. Arba tas pats žmogus mus ir žavi ir gąsdina ir kelia pavydą. Taip pat psichosomatinių sutrikimų priežastis nebūtinai yra vien tik stiprūs jausmai, tai gali būt ir trauminiai išgyvenimai, skaudus, neįsisąmonintas, pamirštas patyrimas. Bet kokiu atveju šiuos sutrikimus sukelia tai, kas panašu į susiraizgiusį kamuolį iš jausmų, minčių, patyrimo, emocijų, prisiminimų, baimių, fantazijų, asociacijų ir kt. Neretai psichosomatinius sutrikimus sukelia agresyviosios mūsų dalies apraiškos. Taip nutinka žmonėms, kurie dėl savo asmeninių savybių gyvenime yra pasirinkę kelią būti malonūs, mandagūs, paslaugūs. Savo pykčio, nepasitenkinimo, susierzinimo jausmus jie tikrąja to žodžio prasme slopina.

Manoma,kad tokiu būdu sužadinama simpatinė nervų sistemos dalis, bet dirginimui neturint iškrovos susergama psichosomatine liga. Taip nutinka arterinės hipertenzijos ir daugelio autoimuninių ligų atveju. Jei išstumiami ir neigiami globos ir rūpesčio poreikiai, bergzdžiai sužadinama parasimpatinė nervų sistema, gali atsirasti opaligė.

Vaikams, ko nors labai nenorint, ko nors vengiant ir bijant, dažnai skauda pilvą; temperatūra kyla vien dėl neigiamų emocijų darželyje. Ar tiesa, kad šia prasme vaikai dar jautresni nei suaugusieji, dažniau patiria psichosomatinių sutrikimų? Jei taip, kodėl taip yra?

Taip, vaikystėje mes visi esame jautresni ir labiau pažeidžiami, nes apsauginiai psichikos mechanizmai dar yra nebrandūs ir nesusiformavę. Vaikas emocijas išgyvena ir išreiškia tuojau pat, betarpiškai, spontaniškai, reaguodamas ir kūnu ir siela. Kai to padaryti jis negali, kuomet baiminasi aplinkinių reakcijos ar tiesiog nepajėgia, jo jausmai labai greitai pereina į kūną ir atsiranda taip vadinamos psichosomatinės reakcijos. Dažnai vaikai savo skausmą ar liūdesį parodo sutrikusiu, nekontroliuojamu, neadekvačiu elgesiu. Tačiau pyktis ar susierzinimas, taip pat baimė, gali pasireikšti pilvelio skausmais. Vaikas, kuris nenori atsiskirti nuo mamos, kuriam nepatinka darželis, kaip tyčia ima ir suserga. Tokiu būdu mažylis somatizuoja atsiskyrimo nuo mamos liūdesį ir skausmą, baimę ir pyktį,nes jais pasidalinti su mama negali – juk ji verčia jį lankyti darželį. Tuo pat metu gaudamas iš ligos ir antrinę naudą – sergantį jį slaugo mama.

Egzistuoja nuomonė, jog beveik visų ligų pagrindą sudaro tam tikros psichologinės priežastys. Kai kurie drąsiai teigia, kad nuo to priklauso net onkologiniai susirgimai. Ar nepavojinga pereiti į tokį kraštutinumą? Pvz., užuot atlikus tyrimus ar netgi turint diagnozę, nesigydyti vaistais, o ieškoti „vidinės ramybės“, tikintis taip pasveikti.

Ne, aš nemanau, kad visų fizinių ligų pagrindas yra emocijos. Manau, jog yra nemažai ligų, kurios turi labai aiškų biologinį ar genetinį pagrindą. Nors kiekvienoje ligoje mano manymu yra ir psichologinis komponentas, jo taip pat nereikėtų pervertinti. Savo darbe visuomet vadovaujuosi taisykle, jog pirmą kartą dėl psichosomatinių sutrikimų besikreipiantis žmogus visuomet privalo pirmiausia atlikti visus standartinius, o jei reikia ir specifinius fizinius tyrimus. Jie padeda nustatyti somatines ligas ir leidžia nesuklysti. Vienas tokių svarbių tyrimų yra skydliaukės hormonų koncentracija kraujyje. Jos sumažėjimas gali sukelti būkles, kurios labai primena depresiją, tačiau ši depresija nesveiks nei nuo vaistų nei nuo pokalbių (sielos raminimo), ją galima nesunkiai pagydyti paskyrus gerti skydliaukės hormonus, kurių trūkumas ir sukėlė šią būklę.

Jei žmogui ką nors vis maudžia, skauda, gydytojus perėjo – priežasčių nerado, jis gal ir gali susimąstyti, jog tai ne fiziniai negalavimai. Bet kaip pačiam išsiaiškinti, kur slypi priežastis, kaip sau padėti, nuo ko pradėti?

Jeigu vargina skausmai ir kiti pojūčiai, o medicininiai tyrimai yra normalūs, greičiausiai jūs išgyvenate kokią nors krizę. Verta pamąstyti apie tai: ar pastaruoju metu nebuvo kokio nors skausmingo, traumuojančio įvykio, netekties (skyrybos, darbo praradimas, artimo žmogaus liga, išėjimas į pensiją ar kt.). O gal jus vargina nuolatinis, besitęsiantis stresas, gyvenimiška situacija, kuri verčia jaustis nepajėgiu ar bejėgiu? Vis tik atsiradus psichosomatiniams sutrikimams, dažniausiai tai reiškia, jog jums reikalinga specialisto pagalba. Juos sukelia psichinės gynybos mechanizmai, kurie yra nesąmoningi, vadinasi pats tų priežasčių jūs pamatyti negalite, jums reikalingas “veidrodis” arba psichoterapeutas. Linkiu nelaukti, kol skausmai taps visai nepakeliami, o kreiptis pagalbos tuomet, kai tik pasijutote blogai.

Skaičiau tokią mintį, jog asmenys, turintys psichosomatinių sutrikimų, dažnai pasižymi problema, vadinama aleksitimija. Tai reiškia, kad žmogus labai sunkiai arba visai negali įvardyti savo jausmų ir būsenų. Ką apie tai manote, ar ir jūs pastebite šį požymį, kai susiduriate su psichosomatinių sutrikimų turinčiais žmonėmis?

Taip, tai pagrindinė problema žmonių, kurie turi psichosomatinius sutrikimus. Aleksitimija – tai esminis žmogaus nesugebėjimas įsisąmoninti savo jausmus ir suvokti jų ryšį su liga. Tuomet jausmas neiškraunamas žodžiais ar fizine veikla ir permetamas į kūną, jo organus. Tokiu būdu psichika tarsi “kalba per kūną” ir atsiranda psichosomatiniai sutrikimai bei ligos. Aleksitimija pasižymintis žmogus gali būti intelektualus, išsilavinęs, apsiskaitęs, daug pasiekęs gyvenime, tačiau pokalbio metu paaiškėja, kad jo kalboje visiškai nėra žodžių kurie atspindėtų jo jausmines būsenas. Jausmus jis įvardija tik per kūno pojūčius. Dažniausiai jis vengia apskritai bet kokių emocinių išgyvenimų, ką jau kalbėti apie sugebėjimą juos atpažinti, todėl gali atrodyti kiek “sausokas”, blankus ir mechaniškas.

Tokiais atvejais gerai padeda psichoterapija – tai būdas pažinti save ir savo jausmines būsenas bei jas išreikšti žodžiais ir po truputį keisits. Kuomet pavyksta tai padaryti, simptomai tampa nereikalingi.

Bet kokiu atveju, tam, kad išvengti psichosomatinių sutrikimų, patariu laikytis kelių taisyklių:
– Verta peržiūrėti savo darbo ir poilsio režimą. Gal jūs pastaruoju metu per daug dirbate, per mažai ilsitės, nes laisvalaikiu dar rūpinatės kitais? Paprastai rekomenduoju žmonėms laikytis taisyklės 3x8: 8h darbo, 8h miego ir 8h laisvalaikio.
– Dar patariu įrašyti save į svarbių sau asmenų sąrašą. Supraskite, jūs negalėsite pasirūpinti tinkamai nei kitais nei darbu jei pirmiausia nepasirūpinsite savimi, savo poreikiais, nepastatysite jų į pirmą vietą.
– Gyvenimas susideda iš buvimo ir darymo. Mes visi šiais laikais esame paskendę veiksme, mes lekiame, einame, bėgame, skubame gyventi, veikti, ką nors vis turime padaryti. Taip psichikoje kaupiasi neišgyventos emocijos, vėliau sukeliančios simptomus, nes joms tiesiog nėra vietos mūsų gyvenime. Suteikite sau galimybę pabūti su savimi ir savo jausmais. Tai ne mažiau svarbu nei gerti vaistus.

Pasivaikščiokite, pamedituokite, pasvajokite. Suplanuokite laiką taip, kad jame būtų vietos ir laiko jausmui ir išgyvenimui.
– Kalbėkitės. Nepamirškite pagrindinio sveikimo principo: jausmas, kuris išgyvenamas turi būti sudėtas į žodžius, tuomet jis nebekels simptomų. Skirkite laiko ir jėgų santykiams ir kalbėkitės su jums artimais žmonėmis apie viską kas jus tuo metu jaudina.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

1. Kodėl žmonės sapnuoja?
Sapnavimas kaip procesas domina žmones jau tūkstančius metų. Visose senose kultūrose sapnams buvo suteikiama didžiulė religinė, maginė reikšmė. Buvo manoma, jog sapnų pagalba dievybės lanko žmones ir perduoda jiems svarbias žinias. Daug tokių pavyzdžių sutinkame įvairiuose mituose, pasakose, šventraščiuose, jų gausu Biblijos Senajame Testamente. Iš tų laikų mus pasiekia be galo daug sapnininkų – knygų bandančių tiesiogiai išversti sapnų simbolius ir sieti juos su realybe, nuspėti ateitį. Antikoje sugebėjimas aiškinti sapnus, suvokti jų pranašišką prasmę buvo laikomas atskiru talentu, jis turėjo būti atitinkamai lavinamas.

Graikai pirmieji nuosekliai studijavo sapnus, paliko daug sapnų aiškinimų, atskirų veikalų, vadinamų – oneirokritikų. Jie pirmieji suprato, jog sapnuoti galima realius gyvenimo įvykius ir tokie sapnai buvo vadinami enupnia, jie rodo sielos pasirinktą kryptį ir susiję su realiais gyvenimo įvykiais. Visai kitokios rūšies sapnai yra – oneiroi, kurių metu žmogus sapnuoja savo sielos būseną. Šie sapnai duoda postūmį sielai augti ir gali keisti žmogaus likimą, turėti pranašišką galią ne tik žmogui, bet ir visai tautai. Sapnai buvo laikomi sudėtingais sielos kūriniais, ir juos privalu buvo mokėti ne tik suprasti, bet ir interpretuoti – atskleisti jų slaptą prasmę ir sąryšius. Graikai sapnavimą laikė kažkuo panašiu į – asmeninį orakulą – protingas žmogus turėjo sugebėti aiškinti savo sapnus ir jais naudotis savo gyvenimui pagerinti.

Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai rodo, jog visi žmonės sapnuoja, net jeigu to neatsimena. Sapnuoja taip pat ir aukštesnieji žinduoliai (šunys, katės, arkliai, beždžionės ir kt.). Žmogaus miegas susideda iš kelių stadijų, iš kurių pagrindinės kartojasi ciklais: gilaus miego fazė, kuomet visa gyvybinė kūno organų veikla yra užslopinama, taip pat ir smegenų aktyvumas, ir vadinamoji REM (Rapid Eye Movement) fazė, kurios metu suaktyvėja tam tikros smegenų sritys, neveiklios įprastoje, sąmoningo būdravimo būsenoje. Joje atsiranda REM – greiti užmerktų akių judesiai, taip pat gali atsirasti ir raumenų trūkčiojimas ir kt. Būtent šioje fazėje žmogus sapnuoja. Jei jį pažadintume, prisimintų kad sapnavo, net jeigu šiaip, pabudęs niekuomet savo sapnų neprisimena.

Nakties metu keičiasi keli miego ciklai, paprastai mums reikia kokių 5-6, kad atsikėlę jaustumėmės žvalūs ir pailsėję. Yra žinomas sapnavimo deprivacijos sindromas (Dreaming Deprivation Syndrome). Jis išsivysto, kuomet žmogui trukdoma sapnuoti, nors šiaip miegoti leidžiama. Pvz. prasidėjus REM miego fazei, žmogus iš karto pažadinamas. Po kelių dienų ar savaitės ima vystytis tam tikri psichikos sutrikimai: nerimas, įtampa, nuovargis, perdėtas dirglumas, irzlumas iki derealizacijos, depresonalizacijos ir kt. Tai rodo, jog sapnavimas yra labai svarbi ir būtina psichikos veikla, kuri padeda tvarkyti, rūšiuoti dienos patirtį ir su ja susigyventi. Yra net gi tokia teorija, jog sapnavimas – tai trečioji psichikos būsena, tarp gilaus miego ir būdravimo. Šiaip priimta galvoti, jog daugiau sapnuoja išsilavinę, jautresni, talentingesni ir kūrybingesni žmonės. Sapnavimui reikalinga simbolizacija – ši smegenų funkcija rodo dominuojančius antrinius, sudėtingesnius mąstymo procesus, kurie yra psichikos brandos požymis. Sapnavimas ir simbolizacija taip pat yra glaudžiai susiję su žmogaus sugebėjimu ilsėtis, atsipalaiduoti, svajoti, apskritai kūrybiškumu ir vidine psichikos laisve. Dažnai pradėjus lankyti psichoterapiją žmogus pradeda sapnuoti, nors iki tol gyvenime nesapnavo arba neprisiminė savo sapnų.

2. Kas yra sapnas?
Sapnas yra psichologinis fenomenas, kuri atlieka daug funkcijų, jų svarbiausia – padėti žmogui ilsėtis po patirtų stiprių išgyvenimų. Sapnas taip pat yra pasąmonės žinia perduodama sąmoningajam žmogaus Ego. Tai savotiškas laiškas, šifruotas pranešimas. Dar graikai suprato, kad dažnai mes sapnuojame savo aistras: didžiausius troškimus ir baimes. Enupnia sapnams daro didelę įtaką kasdieniai žmogaus gyvenimo įvykiai. Ištroškęs žmogus sapnuoja kad geria, persivalgęs – kad vemia arba dūsta. Bijantis užpuolimo – sapnuos kad jį jau supa priešai. Įsimylėjęs – sapnuoja, kad mylimasis yra šalia, nekenčiantis, kad žudo tą, kurio nekenčia. Sunkumai kyla dėl to, kad pasąmonėje – nėra linijinės laiko struktūros, kaip sąmoningoje būsenoje. Pasąmonėje laikas teka įvairiom kryptim, šakojasi lyg medis ir mes galime sapnuoti seniai buvusius įvykius arba tai, apie ką svajojame ir ko laukiame.

Pasąmonės kalba yra simbolių kalba, o simbolis labai skiriasi nuo ženklo, pirmiausia savo daugiaprasmiškumu. Simbolius formuoja ištisos žmonių kartos, tikėjimas, kultūra, kurioje išaugame. Kiekvieno žmogaus sapne simboliai turi ir universalią ir konkrečią tam žmogui reikšmę. Iš tiesų sapnas turi tiesioginį simbolinį ryšį su žmogaus pasąmone. Tai yra labai keistas, daug diskusijų sukėlęs, tačiau dabar visuotinai pripažintas reiškinys. Froidas užsimena apie tai, jog gal būt simbolių kalba yra likučiai vienos, senosios kalbos, apie tai kalbama ir Biblijoje. Froido mokinys K.G. Jungas iškėlė kolektyvinės pasąmonės idėją – jog dalis kiekvieno mūsų pasąmonės priklauso bendrai žmonijos pasąmonei, giliausioje savo sielos dalyje mes visi esame kažkiek susiję. Iš mūsų visų kolektyvinės pasąmonės ir kyla archetipai, mitai ir simboliai, kurių atitikmenų galima rasti įvairiausių kultūrų mitologijoje. Todėl simbolizavimas gali vykti pačiam žmogui sąmoningai neprisimenant ar net nežinant simbolių prasmės.

3. Sapno darbas
Sapno pagrindinis tikslas yra troškimo patenkinimas ir išstumtų, neatpažįstamų jausmų ir būsenų išgyvenimas, tuomet sumažėja psichinė įtampa ir žmogus gali pailsėti. Sapną reikia suprasti pirmiausia sapnuojančio žmogaus konkrečios dienos, gyvenimo situacijos ir visos jo gyvenimo istorijos kontekste. Sapnas turi savo išreikštą (manifestinį) arba pasakojimą bei slaptą (latentinį) turinį. Sudėtingi sapnai gali turėti net kelis lygmenis.

Sapno darbo esmė – paslėpti slaptąjį sapno turinį ar troškimą taip, kad sapnuojantis žmogus jo neperprastų. Tokiu būdu pasiekiamas kompromisas – ir pagrindinis sapno tikslas – žmogus gali išgyventi jį jaudinančias aistras ir tuo pat metu ilsėtis. Tai padaroma simboline, perkeltine prasme, mažiausiomis psichinės energijos sąnaudomis. Būtent dėl to simbolizacijos funkcija yra be galo naudinga psichikos sveikatai. Pasąmonė kuria sapną keliais būdais: Simbolizacija: sapne pirmiausia mintys ir žodžiai perteikiami vaizdais, garsais, įspūdžiais, panašiai nutiktų jeigu rišlų tekstą bandytumėme papasakoti paveikslėliais. Taip pat yra keli tik sapnui būdingi fenomenai: kondensacijos – sapnas yra lyg savotiška stenograma, žymiai paprastesnis ir glaustesnis už tikrąjį sapnuojančio žmogaus troškimą. Jame daugelis svarbių niuansų yra tiesiog praleisti ar pakeisti nereikšmingomis detalėmis. Sapno veikėjai gali turėti įvairių žmonių bruožų, lyg ant tos pačios nuotraukos būtų sukelti keli vaizdai.

Perstūmimo – paslėptas sapno troškimas yra perkeičiamas tiek, kad jo prasmė tampa visiškai nebesuprantama. Tam tikros savybės perkeliamos kitiems žmonėms ar daiktams, taip pat sapnas elgiasi ir su jausmais, būsenomis. Iš tiesų reikšmingi dalykai sapne paverčiami nereikšmingomis detalėmis, o sapno centru padaromi nesvarbūs, su visuma visiškai nesusiję dalykai, būtent dėl šio fenomeno sapnai tampa keisti ir nesuprantami. Reprezentacija, dramatizacija. Sapne visumos elementai gali būti jungiami laisvai, visiškai nepaisant loginių ryšių, dėl to sapno vaizdiniai įgyja fantastines formas. Visa tai padeda paslėpti tikrąją sapno prasmę, ir išlaikyti psichinę pusiausvyrą. Pvz.: Naujagimio susilaukusi moteris susapnavo jog yra nedidelėje jūros įlankoje, kur žaidžia su banginio jaunikliu. Žaisti su banginiuku jai patinka, tačiau tuo pat metu ji jaučia augančią baimę ir norą pabėgti – jo didžiulis kūnas gali ją prispaust prie uolos. Sapno prasmė gana aiški – banginiukas – tai jos kūdikis, nors realybėje jis toks mažas ir bejėgis, moters psichikoje jis didžiulis ir ją gąsdinantis – pagrindinė mintis ar moters baimė – ar ji pajėgs tinkamai pasirūpinti vaiku, užtikrinti kad jam nenutiktų nieko bloga?

Vyras prieš vestuves sapnuoja, jog sėdi su būsima žmona lėktuve ir ruošiasi kilti. Lėktuvas ima važiuoti į statų kalną, tačiau vietoj to, kad pakiltų, jis staiga ima riedėti nuo kalno, sparnais kliudydamas abipus kelio augančius medžius.Vyriškis pabunda išpiltas šalto prakaito ir apimtas baimės galvoja apie būsto kreditą, kurį planuoja pasiimti drauge su žmona. Sapno mintis irgi aiški – abejonės dėl vedybų ir baimė, kad nepajėgs pakelti sunkios finansinės naštos. Jei sapnas nepavyko ir stiprus jausmas jame išgyvenamas, žmogus dažniausiai pabunda, tuomet sapnas nesugebėjo atlikti pagrindinės savo funkcijos – užtikrinti ramų miegą ir poilsį. Taip nutinka, kuomet žmogus po patirtų trauminių įvykių pradeda sapnuoti košmarus.

Košmaras – tai toks nepavykęs, neužbaigtas sapnas, kuris dažniausiai mus priverčia pašokti iš miego. Jis rodo, jog patiriame didžiulį stresą ir įtampą, stipriai dėl kažko nerimaujame ar išgyvename ir mūsų psichikos dirba savotišku „perkrovos“ režimu. Maži, 4-5m. vaikai dažnai sapnuoja baisius sapnus, ima bijoti tamsos. Dažnai šiame amžiuje vaikas ima domėtis svarbiais gyvenimo klausimais: iš kur aš atsiradau? Kokie yra intymūs santykiai tarp žmonių? Kas yra mirtis? Ar aš mirsiu? Visi šie dalykai atsispindi pasąmonėje, o nebrandi psichika dar yra nepajėgi tvarkytis su stiprėjančiais nesąmoningais impulsais. Vaikui bręstat, sustiprėja psichinės gynybos ir mes sakome, kad vaikas – „tiesiog išaugo savo baimes“. Iš viso to tampa aišku, jog interpretuoti ir suprasti sapnus iš tiesų yra labai sudėtinga, ši veikla dažnai primena archeologinius ir antropologinius bei lingvistinius tyrinėjimus, o kartais ir tikrą detektyvą.

4. Sapnų panaudojimas psichoanalizėje
Sapnas yra taip vadinamas „Karališkas kelias į pasąmonę“. Kadangi sapno pagrindinis tikslas – leisti žmogui miegoti ir sąmonei ilsėtis, suformuojant tarpinę būseną kurioje aistros išgyvenamos pakeistu, kompromisiniu būdu, pats žmogus tikrai sunkiai gali suprasti savo sapno prasmę. Būtent čia ir gali padėti psichoanalitikas, pasiūlydamas savo požiūrio tašką ir interpretacijas. Sapno formavimosi procesas panašus į neurozinių simptomų formavimąsi – jie taip pat yra savotiškas kompromisas tarp noro patenkinimo ir draudimo arba bausmės už jį baimės. Nors psichoanalizė ir neatlieka magiškų triukų, tačiau vis tik darbas su sapnais joje užima svarbią vietą. Dabar galvojama, kad pats sapno turinys yra svarbus, tačiau galbūt dar svarbiau yra tai, kaip žmogus papasakoja sapną, kokioje sesijos vietoje jį prisiminė, kaip sapną galima susieti su paciento ir analitiko tarpusavio santykiais. Dažnai analizės pradžioje pacientams pasakojant sapnus analitikas gali pasakyti ne daugiau, negu „Ačiū, labai įdomus sapnas“. Tačiau vis tik sapnai suteikia neįkainojamą informaciją apie tai, kur link krypsta visas analizės procesas. Vėliau sapnų nagrinėjimas užima svarbią vietą – jie dažnai pasako tai, ką pats pacientas nutyli

Pirmenybė visuomet suteikiama paties paciento mintims, idėjoms ir asociacijoms. Juk sapnas – tai pirmiausia paties paciento psichikos produktas ir visi simboliai vienaip ar kitaip atsirado jo psichikoje. Sapnai labai aiškiai atskleidžia kokia yra žmogaus vidinė realybė, kokios yra paciento vidinių objektų reprezentacijos ir sąryšiai tarp jų. Todėl vis tik analizuojant sapnus įmanoma numatyti kaip žmogus bus linkęs pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, t.y. jo ir visos analizės perspektyvą. Ypač svarbūs yra pasikartojantys sapnai, dažnai atskleidžiantys skaudžius, neišspręstus vidinius konfliktus.

Froidas, pradėjęs analizuoti sapnus atrado, jog sapnuose ypač gausu seksualinių simbolių ir erotinių troškimų. Pvz. jis teigė, jog visi pailgi, aštrūs, pavojingi daiktai susiję su vyrišku lytiniu organu, tuo tarpu dėžutės, piniginės, miškai, landšaftai, urvai, uolos ir pan. – su moteriškais. Tačiau taip iš tiesų nėra. Sapno simboliai visuomet yra labai asmeniški ir tik pats žmogus per laisvas asociacijas gali apčiuopti jų tikrąją prasmę. Gimimas – dažniausiai siejamas su vandeniu. Jungo analitinė psichologija išplėtojo mintį, jog sapno vaizdiniai ir veikėjai yra atskiros pačio žmogaus asmenybės dalys. jog Pvz. Moteris sapnuoja pasikartojantį sapną, kuriame ją persekioja juoda vyriška figūra. Sapne ji baiminasi, jog vyras yra plėšikas, laikantis rankoje peilį. Klasikinės analizės požiūriu, šis sapnas aiškus – jis susijęs su užslopintais seksualiniais troškimais. Tačiau gilesnė šio sapno reikšmė būtų apie tai, jog moteris bijo, vengia, svarbios savo gyvenimo tiesos, ne tik savo seksualinių impulsų. Tai gali reikšti, jog ji pribrendo rimtiems gyvenimo pokyčiams. Gal būt ji dvejoja ir nesiryžta žengti apskritai kokio nors jai svarbaus gyvenime žingsnio: norėtų pakeisti darbą, pradėti savo verslą, ryžtis nutraukti kankinančius santykius, tačiau vis abejoja. Kitaip tariant moteris bijo savo pačios aktyvumo, veržlumo ir agresyvumo kurio dėka galėtų išsivaduoti iš ją netenkinančios gyvenimiškos situacijos.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė

Kiekvienas esame patyręs ar išgyvenęs nerimą ir baimę. Tai natūralus, įgimtas jausmas. Tiesiog, kartais jo būna per daug arba jis ištinka netikėtai ir ima rimtai trukdyti gyventi…

Panikos priepuolis (ataka) yra labai nemaloni, sunkiai pakeliama vidinio diskomforto, būsena, kuri prasidėjusi stiprėja lyg sniego kamuolys riedėdamas nuo kalno, pasiekia maksimumą ir tuomet laipsniškai išnyksta. Nerimą mes visi suvokiame kaip neaiškios, neapibrėžtos nelaimės, grėsmės laukimą. Kartais nerimas gali būti ir “laisvai plaukiojantis”, neapibrėžtas, trunkantis ilgesnį laiką, bet tuomet jis nebūna toks intensyvus. Panikos ataka trunka iki 20min, jei ji užsitęsia, reikėtų paieškoti ne psichologinių, bet fiziologinių šios būklės priežasčių: tai gali būti skydliaukės sutrikimai, širdies patologija ar bronchinės astmos pradžia.

Kartu su nerimo išgyvenimais būna ir nemalonūs fiziniai pojūčiai:
– stiprus ir dažnas širdies plakimas ir širdies virpėjimas (palpitacija),
– skausmas ir diskomfortas krūtinės ląstoje,
– padažnėjęs kvėpavimas ir/ar oro trūkumas,
– „įstrigusio kamuolio gerklėje“ arba smaugimo jausmas kakle,
– vis didėjantis silpnumas,
– galvos svaigimas,
– šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas,
– prakaitavimas, drebulys,
– odos pašiurpimas, dilgčiojimas
– nutirpusios galūnės (kojos ima drebėti, darosi kaip vatinės ir žmogus ima galvoti, jog tuojau nukris, nepaeis, nualps).
– pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai ir viduriavimas.

Nemalonūs pojūčiai mūsų kūne yra tikrai gąsdinantis reikalas. Daugelis mano pacientų dėl jų labai kenčia, praeina kryžiaus kelius poliklinikose, jiems būna skiriami įvairiausi tyrimai, neretai ir gydymas, tačiau deja, paties nerimo sutrikimo tai visiškai neveikia. Anksčiau ar vėliau beveik visi išgirsta rekomendaciją apsilankyti pas psichiatrą. Dažniausia reakcija į tai būna: “Aš ne koks psichas!”, “Aš neišsigalvoju, aš iš tiesų kenčiu!”, “Man nėra psichologinių problemų, aš esu stiprus ir viską kontroliuoju pats!”. Taip ir yra, visiškai su jumis sutinku. Jūs neišprotėjote ir viską aiškiai suvokiate, tačiau jums atsirado nerimo sutrikimas, kurio gydymui dažniausiai prireikia ir vaistų ir psichoterapijos.

Nerimo sutrikimas yra tokia savotiška psichikos arba sielos būsena, kuomet dalis mūsų minčių, jausmų ar patyrimo yra neįsisąmoninta ir dėl to suvokiama kaip grėsminga. Kartais net labai grėsminga. Kitaip tariant nerimo sutrikimą sukelia pasąmonėje glūdintys jausmai, mintys ir išgyvenimai kurie šiai dienai su esama psichikos pusiausvyra žmogui yra nepriimtini, pernelyg sunkūs ar skaudūs suvokti. Kuomet nutinka taip, kad kažkas aplinkoje vėl paskatina tų išstumtų jausmų kilimą į sąmonę, vietoj jų išgyvenamas nerimo arba baimės jausmas.

Būtent dėl to panikos arba nerimo priepuolį (VISUOMET!) lydi ir psichologiniai simptomai: tai gali būti stiprus ir vis augantis įtampos jausmas, kuris pasiekia maksimumą priepuolio metu, o vėliau, priepuoliui rimstant, palaipsniui silpnėja. Taip pat ir dažniausiai pasitaikančios baimės: baimė nualpti, prarasti sąmonę, baimė išeiti iš proto, baimė sirgti nepagydoma liga, baimė kad ištiks infarktas, insultas ar kitas sunkus priepuolis, mirties baimė, baimė pasilikti vienam ar išeiti iš namų.

Kartais žmonėms, patiriantiems panikos atakas drauge būna ir agorafobija – baimė atsidurti atviroje vietoje, kur daug žmonių, prekybos centre, aikštėje, koncertų salėje. Tokioje vietoje, iš kur negalima greitai ir lengvai išeiti, pabėgti. Agorafobija dar gali pasireišti ir baime išeiti iš namų, stovėti eilėje parduotuvėje, mašinų kamščiuose gatvėse.

Taip pat gali būti ir klaustrofobija – baimė būti uždarose patalpose (kino teatre, požeminėje parkavimo aikštelėje, lifte), o taip pat jos variantai gali būti baimės skirsti lėktuvu, važiuoti automobiliu, viešuoju transportu.
Ypač nemalonūs ir sunkūs nerimo sutrikimų simptomai yra savęs jausmo praradimas (depersonalizacija), kuomet žmogus jaučiasi tarsi išėjęs iš savęs, iš savo kūno, tarsi regi save iš šalies bei apsunkintas aplinkos suvokimas (derealizacija), aplinka atrodo nereali, lyg žmogus ne gyventų, o matytų prieš akis slenkantį kino filmą.

Jei jums atsirado aukščiau aprašyti simptomai, nedelskite ir kreipkitės pagalbos į specialistus (psichoterapeutą, psichologą ar psichiatrą).

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė..

ŽUVIES MEDŽIOKLĖ
(arba apie grobį tykantį jūsų pasąmonės džiunglėse)

Andrių išplėšė iš miego šaltas veriantis mirties siaubas. Kelias akimirkas jis jautėsi visiškai pasimetęs, nesusivokdamas nei kur esąs, nei kas su juo vyksta. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi; skrandyje šliaužiojo šlykštus driežas, grasindamas tuojau pat išvirsti lauk. Sunkiai rydamas seiles jis aiškiai juto beprasidedantį panikos priepuolį. „Viešpatie, nejaugi ir vėl!“, šmėstelėjo liūdna mintis. Sunkiai versdamasis ant nugaros jis žvilgtelėjo pro langą į kaimyninį namą – jame nešvietė nė vienas langas. Vadinasi, iki ryto dar toli. Tokiomis akimirkomis, vidury nakties, gulėdamas savo tamsiame miegamajame, jis jausdavosi ypač vienišas lyg tėvų paliktas vaikas ir vos galėdavo įveikti savo vienatvę ir liūdesį. „Gal geriau išgerti vaistų?..“ Kovodamas su kylančia panika Andrius užsimerkė ir pabandė prisiminti, kas šį kartą sujaukė jo miegą. Prieš akis draikėsi sapno gabalai, absurdiškos ką tik nutrūkusio košmaro vizijos. Jo sąmonė pajėgė aiškiai atgaminti tik patį paskutinį vaizdinį, privertusį jį pašokti iš miego. Sapne Andrius stovėjo ant balto betoninio baseino krašto, užlietas švelnios rusvai gelsvos šviesos ir žiūrėjo į tiesiai prieš jį baseine plaukiojančias žuvis. Žuvys žiopčiojo drumzliname sekliame vandenyje, grūdosi prie pat balto sienos krašto ir bejėgiškai mojavo pelekais. Taip, tai turėtų būti čia… Būtent šis, dūstančių ir aiškiai mirti pasmerktų žuvų, lyg kokių karpių prekybos centre, vaizdas ir sukėlė tą nepaaiškinamą, nesuprantamą, gyvulišką, instinktyvią baimę, privertusią psichiką nutraukti poilsį ir išplėšusią jį iš miego… . „Žuvys? Kodėl staiga žuvys? Ir kodėl jos turėtų apskritai sukelti man mirties baimę?!..“ Pradėjus vidinį dialogą su savimi ir analizę, pasidarė kiek lengviau ir panika atsitraukė. Nebegalėdamas daugiau užmigti Andrius vartėsi nuo šono ant šono lovoje…

Supratęs, kad daugiau šią naktį miegoti vis tiek neteks, Andrius greitai atsikėlė, nusiprausė po karštu dušu, nusiskuto ir apsirengė. Pasijutęs geriau, sėdo dirbti prie kompiuterio. Jis pasinėrė į darbą, kurio, kaip visuomet, buvo iki kaklo. Prieš akis laukė įprastinė įtempta darbo diena, o penktadienį turėjo išskristi į konferenciją. Andrius mylėjo savo darbą, tai buvo bene daugiausiai pasitenkinimo jo gyvenime teikianti sritis. Jis dirbo architektu vienoje žinomoje sostinės įmonėje jau apie 10m. Per tą laiką Andrius sugebėjo šioje įmonėje padaryti puikią karjerą. Kolegos vertino jį kaip draugą ir patikimą profesionalą, o vadovybė patikėjo jam direktoriaus pareigas. Andrius projektuodavo daug ir aistringai. Jis mylėjo kūrybą, mylėjo architektūrą, karštai ginčijosi su kitais vadovais ir visuomet buvo linkęs „kurti architektūrą“, o ne „daryti pinigus“. Dažnai dirbdavo po darbo, savaitgaliais, už dyką kurdavo ir teikdavo projektus rengiamiems konkursams, o daugelį jų ir sėkmingai laimėdavo. Jis žinojo savo vertę. Įmonėje buvo vienas iš „verslo garvežių“, būtent jis ir dar tokie keli tokie kaip jis, atnešdavo didesnę dalį pelno ir sėkmės įmonei, kurioje iš viso dirbo keliasdešimt žmonių. Jo pajamos kasmet vis augo, jis daug keliaudavo, turėjo gražų butą sostinės centre ir gyvenimas jau galėjo būti patogus ir paprastas, jeigu ne…

Kuomet visiškai prašvito ir saulėtekio maloniai nurausvintuose langų stikluose atsispindėjo blyškus birželio ryto dangus, Andrius, jau visiškai atsigavęs, nurimęs ir susitaikęs su savimi jautėsi saugiai nešamas įprastos dienos rutinos… Jis vilkosi šviesius juostuotus marškinius juodus apgulusius džinsus ir žinojo, kad ši apranga suteikė jo išvaizdai gyvumo ir jaunatviško šarmo. Šiandieną laukė valdybos posėdis. Vis tik, sėdėdamas savo patogiame prabangiame automobilyje, pakeliui į kontorą, jis prisiminė tą kartą, kuomet visa tai prasidėjo, taip pat ryškiai lyg tai būtų buvę vakar. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo visiškai įprasta, niekuo neišsiskirianti, lietinga rugsėjo diena. Jam taip atsitiko pirmą kartą gyvenime. Tuomet jis pagalvojo, kad iš tikrųjų rimtai susirgo. Tą dieną, papietavęs su kolegom, Andrius dar sugalvojo užsukti į knygyną, pasižvalgyti po naujienų lentynas. Eidamas prospektu, stengdamasis aplenkti prilytas balas su atsispindinčiu pilkšvu rudenišku dangum jis staiga pajuto viduje kylančią neaiškią įtampą. Šis keistas, nepažįstamas jausmas greitai stiprėjo ir peraugo į tikrą paniką. Širdis pradėjo daužytis krūtinėje, ėmė trūkti oro. Andrius labai išsigando, kad jį, dar jauną ir kupiną jėgų vyriškį štai taip, paprastai, viduryje gatvės, gali ištikti infarktas, insultas ar koks nors kitas mirtinas priepuolis. Nuo tokių minčių ėmė darytis dar baisiau. Išpiltas šalto prakaito, žiopčiodamas, Andrius sustingo ant šaligatvio neišmanydamas ko griebtis. Visa laimė, kad pirmasis priepuolis praėjo gana greitai ir po kelių minučių jis jau galėjo susikaupti ir blaiviai įvertinti padėtį. Prasidėjo vizitai pas gydytojus, kūno medicinos specialistus, tyrimai, sudėtingų ir retų ligų ieškojimai. Galiausiai visi ir poliklinikos, ir privatūs eskulapai vienu balsu ėmė kartodavo tą patį, jog Andriaus fizinė sveikata puiki, o pasireiškiantys simptomai greičiausiai yra tiesiog panikos priepuoliai dėl kurių vertėtų apsilankyti pas… psichologą arba psichiatrą. Psichiatrą! Andrius nenorėjo apie tai nieko girdėti. „Man viskas gerai su galva!”, tokia buvo pirmoji jo reakcija. Pagyvenusi šeimos gydytoja abejingai gūžtelėjo pečiais ir išrašė raminančių vaistų receptą, paaiškinusi, kad jie turėjo padėti priepuolių metu. Jis taip ir pradėjo gyventi – su savo baimėm ir su vaistais. Pastaruosius nešiodavosi vidinėje švarko kišenėje ir prasidėjus priepuoliui slapčia nurydavo, o po to sukandęs dantis kęsdavo ir laukdavo kol priepuolis pamažu praeis…

Tačiau panikos atakos dėl to nesiliovė kartotis, atvirkščiai. Jos darėsi vis stipresnės ir atkaklesnės. Dabar jau ištikdavo ne tik viešose vietose, bet ir didesniuose prekybos centruose, transporto kamščiuose. Ypač vargino naktį, ėmė kartotis košmariški sapnai. Jis pradėjo bijoti nakties, ilgai vakarodavo, užmigęs čia pat nubusdavo, nors bijodavo pripratimo, prašydavo gydytojų išrašyti vis stipresnių ir stipresnių migdomųjų vaistų… Galiausiai neapsikentęs, draugų spaudžiamas, Andrius sutiko apsilankyti pas privatų psichiatrą. Pokalbis su šiuo gydytoju buvo trumpas ir dalykiškas. Gydytojas paaiškino, jog yra dvi galimybės pasveikti – pradėti gerti antidepresantus arba lankyti psichoterapiją. Pradžioje Andrius nutarė išbandyti vaistus. Efektas buvo stulbinantis. Viskas prapuolė lyg „ranka nuėmus“. Ne tik visiškai dingo priepuoliai, bet susitvarkė ir miegas, pagerėjo nuotaika bei atsistatė darbingumas. Andrius jautėsi energingas, vėl daug dirbo, jo naujas projektas gavo stambų statybų firmos užsakymą. Tikėdamas savimi ir tuo, kad jau pavyko išlipti iš duobės, Andrius metė vaistus. Po dviejų mėnesių priepuoliai sugrįžo. Taip pat netikėtai kaip ir buvo prasidėję. Šį kartą pradžioje naktį, o po to ir dieną. Dar vienas antidepresantų kursas, jau ilgesnis, ir dar vienas atkrytis. Nežinia kiek laiko taip būtų tęsiasi, ir kuo visa tai būtų pasibaigę, jeigu kartą, draugų spaudžiamas, jis nebūtų apsilankęs pas psichoterapeutę. Ramiai išklausiusi Audriaus istoriją ji nepuolė jo raminti ir rašyti vaistų. Priešingai, ji pasakė jog, taip būna praktiškai visuomet ir kad jei Andrius vis tik nepasiryš psichoterapijos kursui, taip greičiausiai truks visą gyvenimą, ir savaime tikrai nepraeis. Griežtas ir paprastas gydytojos vertinimas Andrių pribloškė. Psichoterapiją jis buvo išmetęs iš galvos dar pradžioje. „Gydymas pokalbiais? Tušti plepalai! Jiems kad tik pinigus melžti!”, aiškiai girdėjo galvoje skambantį pagiežingą tėvo balsą, kuriam iki šiol ir pats visiškai pritarė.

Tačiau dabar, sėdėdamas patogiame psichoterapeutės krėsle jis pirmą kartą rimtai susimąstė, kokioje sunkioje padėtyje atsidūrė. Kuo pavirto jo gyvenimas? Nuolatinė baimė, naujo priepuolio laukimas, nepasitikėjimas savimi, mintys apie ligas, dar prisidėjusi nauja baimė išeiti iš proto nuo nepakeliamos įtampos, auganti neviltis, depresija, poreikis visa tai maskuoti apsimetinėjant prieš draugus ir kolegas… „Ne, kažką daryti vis dėl to reikia!“, apsisprendė Andrius ir, dar kiek pamąstęs, pasakė gydytojai, kad jis sutinka išbandyti psichoterapiją. Jiedu susitarė kelis kartus susitikti, kad aptarti visą situaciją ir parinkti tinkamą psichoterapijos metodą. Po trečio pokalbio gydytoja pasiūlė išbandyti psichoanalizę – jos manymu tas metodas Andriui tiktų geriausiai. Ir jis pasiryžo. Tiesą sakant, tada jis jautėsi taip blogai ir beviltiškai, kad būtų sutikęs su bet kuo ką tik būtų pasiūliusi toji miela ir savimi pasitikinti gydytoja. Jei ji būtų pasiūliusi jam hipnozę, grupines meditacijas, jogą, rebirthing‘a, šuolį parašiutu ar vaikščiojimą basomis po žarijas, sakydama jog tai tikrai padės, jis greičiausiai būtų sutikęs išbandyti ir tai, tuomet būtų griebęsis nors ir šiaudo…

Štai todėl ir šiandien, tarpe tarp darbų, kaip ir kiekvieną pirmadienį, antradienį, ketvirtadienį ir penktadienį Andrius važiavo į psichoanalizę. Jo psichoanalitikė gyveno už miesto ir pacientus priimdavo atskirame savo namo priestate. Nors realybėje jo analitikė visiškai nepriminė jam motinos, kažkodėl mintyse Andrius pravardžiuodavo ją „Mamyte“… Nedrįsdamas apie tai niekam prasitarti, Andrius patyliukais kikendavo, nes vaikiškoje knygelėje apie Karlsoną ir Mažylį, toks buvo bjaurios, Karlsono iš rankšluosčių padarytos mumijos vardas… Užvėręs vartelius, jis perėjo akmenuotu takeliu per žydinčių gėlių pilną sodą ir pasibeldęs, užėjo į kabinetą. Gydytoja jo jau laukė. Jiedu paspaudė vienas kitam rankas. Po trejų su puse psichoanalizės metų jis vis dar negalėjo prie to priprasti. Ši graži, elegantiška, žilomis garbanomis įrėmintu veidu moteris visuomet pirmoji ištiesdavo jam ranką. Jokios moterys jo gyvenime taip nesielgė. Tik vyrai. Moterys Andriaus pasaulyje buvo silpnos, globos reikalingos būtybės. „Na, bet juk psichoanalitikai privalo turėti savų keistumų…“ manė Andrius guldamasis. Analizės pradžioje viskas – ir keturi susitikimai per savaitę, ir gulėjimas ant kušetės, ir pokalbis nematant savo pašnekovo, o tik jaučiant, girdint kito žmogaus buvimą šalia, atrodė mažų mažiausiai keistas ir trikdantis užsiėmimas. Tačiau ilgainiui jis prie viso to priprato ir būti analizėje jam ėmė vis labiau ir labiau patikti. Juk čia buvo tokia ypatinga vieta, kur galima buvo kalbėtis apie viską. Toks ir buvo jos prašymas, vienintelė psichoanalizės taisyklė: kalbėti laisvai apie viską, kas tik tą akimirką ateina į galvą, nepriklausomai nuo to, kaip keista, kvaila, nepriimtina ar paviršutiniškai tai beatrodytų…

Tuose judviejų dialoguose, taip vadinamuose “pokalbiuose”, viskas ir pradėjo keistis. Juose tyliai, tarp eilučių, bet užtikrintai ir nenutrūkstamai buvo audžiamas keistas, minčių ir asociacijų audinys, lyg savotiškas sielos žemėlapis. Jaudinančios jausmų, temų, vaizdinių, įvairiausių gyvenimiškų patirčių, akimirkų, nuojautų, pokalbių gijos susipindavo ir vėl išsiskirdavo… Palengva, labai iš lėto Andriui ėmė aiškėti jo gyvenimo piešinys. Pradžioje atrodęs nerišlus sąmonės srautas, tiesiog žodžių, įvykių, žmonių chaosas ėmė dėliotis į aiškiai apčiuopiamus junginius. Glūdintys šešėlyje, užmiršti dalykai, staiga pasirodė besą jam labai svarbūs ir gyvybingi… Andrius nebuvo kvailas, anaiptol. Jis, galbūt buvo net per daug jautrus ir protingas, tačiau įgijęs gan pragmatišką tiksliųjų mokslų specialybę, Audrius buvo linkęs apie savo gyvenimą mąstyti paprastai, konkrečiai, logiškai, spręsti iš peties. Jis nuolat klijuodavo daiktams etiketes ir dėliodavo juos į atitinkamas lentynėles… Žmonės jam būdavo arba geri arba blogi. Su pirmaisiais reikėdavo bendrauti, o antrųjų geriau būdavo privengti… Nutikę įvykiai ir pasiūlymai arba pelningi arba ne. Architektūra buvo arba menas arba, nors ir brangus, bet vis tiek niekalas. Andriaus mama jį paliko, kuomet jis buvo dar visai mažas ir, kad ir kaip norėdamas, Andrius labai nedaug tegalėjo apie ją prisiminti. Jis nežinojo, kodėl ji taip pasielgė, o tėvas iš viso atsisakydavo su juo kalbėtis ta tema. Mama gyveno kitame mieste, kiek Andrius žinojo, kitos šeimos ji neturėjo ir leido dienas atsiskyrusi, visiškai viena savo mažame butelyje. Jo atminty išliko tik kelios akimirkos, lyg senos, apsitrynusios, apglamžytos nespalvotos fotografijos kuriose užfiksuoti mieli ir brangūs jos bruožai. Jie buvo išsitrynę, neryškūs tarsi regimi pro laiko ir užmaršties rūką… Jį užaugino teta, rūpestinga tėvo sesuo, tvarkinga ir padori moteris, išauginusi ir savo porą vaikų. Ji rūpinosi, kad jis laiku pavalgytų, apsirengtų, paruoštų pamokas ir eitų miegoti. Ji ateidavo pas jį su tėčiu ir kelis kartus per savaitę ir net gi savotiškai jį mylėjo, tačiau iš esmės ši gera ir rūpestinga moteris niekuomet su juo nekalbėdavo apie jam svarbius dalykus… Jei kas nors jai būtų pasakęs, kad vaikui reikia meilės ir laiko tiesiog praleisto drauge, ji greičiausiai būtų labai nustebusi. Niekam iki analizės per ne lyg nerūpėjo kaip jis iš tiesų jaučiasi.

Niekas niekuomet nebuvo mokęs Andriaus pojūčių, emocijų, jausmų kalbos ir dažnai analizės pradžioje jį užplūsdavo apmaudas, kaip apskritai jis galėjo būti toks aklas, abejingas ir kurčias pats sau, savo gyvenimui ir poreikiams! Per tas valandas, praleistas ant kušetės jis ėmė apčiuopti kitą, išvirkščią, nepažįstamą realybės pusę, kurioje, kaip aiškiai jam sakė nuojauta, yra sumazgyti svarbiausi gyvenimo mazgai, ant kurių laikosi išorinis, visų regimas, konkretus mūsų būties fasadas. Ir tada, vieną dieną jam pačiam visiškai nelauktai, į galvą atėjo paprasta ir aiški ir logiška mintis. Andrius suprato, kad greičiausiai jis net gi turi sielą. Jis nežinojo, kas tai yra ir kaip tai galėtų atrodyti. Nebūtų galėjęs nusakyti nei jos spalvos, nei formos ar faktūros. Ji aiškiai nebuvo nei astralinis, nei mentalinis ar karminis kūnas, kurių aprašymai pigiuose žurnaluose kartais pasitaikydavo jam po akim… Andrius nežinojo ar tai būtent apie ją kalba Biblija, Vedos ir Koranas… Šiuos metafizinius apmąstymus jis buvo apleidęs dar paauglystėje. Tiesą sakant, jis iki šiol gyvenime netikėjo niekuo, išskyrus save patį ir savo jėgas. Užaugęs tarp netikinčių žmonių, griūnančioje komunistinėje santvarkoje jis pirmiausia sužinojo, kad Dievo nėra, o religija yra tik „opiumas liaudžiai“. Vėliau, kuomet visa tauta puolė į bažnyčias ir viduramžišką, klerikalinę katalikybę, jis ir ten nesijautė gebantis kaip nors pritapti. Ir turėjo jo gyvenime atsirasti depresija ir panikos priepuoliai, jis turėjo sutikti šią moterį žilomis garbanomis, jos nepaprastai gyvas ir išraiškingas akys už žvilgančių auksinių akinių rėmelių… Jie turėjo drauge praleisti tiek laiko, kad jos veidas ir ji pati taptų jam pažįstama ir artima, turėjo išmokti pasitikėti ja tam, kad pirmą kartą pajustų savo viduje gyvenant kažkokią kitą, neapčiuopiamą ir nepažįstamą, visiškai naują žmogišką būtybę. Andrius ir šiandieną nebuvo niekuo iki galo tikras, tačiau dabar jis aiškiai juto savo viduje esant tą neapibrėžiamą, vietą per kurią jautėsi tvirtai susietas su kitais žmonėmis. Jo emocinis vidinis, jautrus ir gyvas savasties branduolys, persipynęs ir susijęs su fiziniu, apčiuopiamu kūnu buvo ir įsišaknijęs jame, ir peraugantis jį, siekiantis ryšio su kitais žmonėmis, kitomis sielomis. Pojūtis buvo naujas, tačiau patys jausmai kylantys tos būtybės šerdyje atrodė seni, savi ir labai gerai pažįstami. Jis visuomet jaudindavosi priartėjęs prie kito žmogaus, būdavo pasiryžęs tiesti link jo nematomas tamprias santykių gijas, energetinius kanalus, kuriais pulsuodavo jausmų ir minčių srautai… Ir Andrius išmoko nebijoti šios naujai atrastos jame gyvenančios būtybės, tokios dar gležnos, jautrios, pažeidžiamos ir silpnos… Jam net pradėjo atrodyti, kad iš tiesų tai ji yra be galo tvirta, esminė, jo dalis, kuria tik viena jis nuo šiol privalo remtis…

Jiedu su analitike kalbėjosi toliau ir prasidėjo produktyvus, pilnas atradimų analizės laikotarpis. Po truputį Andrius ėmė suprasti, sieti savo paniką su vienu skaudžiausių įvykių apskritai gyvenime. Andrius buvo išsituokęs. Pradžioje tai atrodė du nieko bendra vienas su kitu nesusiję dalykai. Juk panika prasidėjo gerokai vėliau, o pačias skyrybas jis išgyveno tvirtai, vyriškai. Jis tiesiog tvarkė reikalus, taip, kaip jam tuomet atrodė geriausiai. Santykiai su žmona buvo toks dar vienas jam nutikęs labai nemalonus dalykas, bjauri likimo grimasa, nelaimė, kurios pasekmes reikėjo tiesiog išspręsti suėmus save į rankas… Jam apskritai gyvenime nesisekė su moterimis. Taip, jų būdavo. Būdavo ir gražių, ir protingų, ir seksualių. Gal būt dėl to, jog jam niekuomet nebuvo tekę pajusti tikros motiniškos meilės ir atsidavimo, o reiklaus tėvo visuomet jo gyvenime būdavo gerokai per daug, Andrius įsimylėdavo greitai, stipriai. Pradžioje jis labai idealizuodavo savo mylimąją, o po to taip pat staigiai ja nusivildavo, nuvertindavo ir palikdavo. Tačiau ši paskutinė moteris, ji buvo kitokia. Ja jis iš tiesų buvo patikėjęs. Prisileido ją arti, patikėjo jos meile ir net panoro ją vesti, ir susilaukti vaikų. Visas tas vedybinio gyvenimo košmaras, kuris prasidėjo vėliau, nenusisekusi santuoka tarytum pasiglemžė, nužudė dalį jo paties ir jis, pats to nežinodamas, vis dar labai stipriai dėl to išgyveno. Po skyrybų nejautė nieko, tiesiog visa galva pasinėrė į darbą ir pradėjo atkakliai kilti karjeros laiptais. Tada atėjo laikas analizėje, kai jis ištisas sesijas verkdavo. Tiesiog nebegalėdavo nieko pasakyti, tik liedavo savo skausmą tyliomis beviltiškomis ašaromis. Skausmą dėl prarasto pasitikėjimo, išduotos meilės ir labiausiai dėl vaikų. Vaikai! Jo vaikai. Berniukas ir mergaitė. Dėl kažkokių visiškai neteisingų jo nuomone įstatymų po skyrybų vaikai liko gyventi su motina. Ir nebebuvo jokios vilties ką nors pakeisti. Patys brangiausi advokatai tik užjaučiamai linkčiojo galvomis. Jis, tėvas, galėjo tenkintis tik trumpais pasimatymais su vakarais ir savaitgaliais. Kas kartą skirdamasis su jais jausdavo kaip plyšta jo širdis. Analitikė dūsaudavo ir klausydavo. Būdavo sesijos, kuomet jie ginčydavosi, jis kaltindavo savo buvusią žmoną arba spjaudydavo, vemdavo savo pagiežą visoms moterims apskritai, įskaitant ir jį išdavusią bei per anksti palikusią motiną bei pačią psichoanalitikę. „Ištvirkusios, nepatikimos būtybės, visas jus galima nupirkit!”, šaukdavo Andrius piktdžiugiškai, žinodamas, kad analitikė vis tiek negalės jam prieštarauti ar gintis. Jam tikrai pradėjo patikti šitas santykis su moterimi, kuri nieko iš jo negalėjo reikalauti. Pagaliau, pagaliau nors viena moteris neturėjo galimybės su juo ginčytis! Buvusiai žmonai, aišku, kliūdavo daugiausia. Tai buvo tarsi kokia juodoji skylė, kuri tiesiog sutraukdavo visą Audriaus pyktį. Dabar jis matė jos paviršutiniškumą, melagingumą, išdavystes galiausiai privedusias juos iki skyrybų, aiškiai kaip niekada. Viešpatie, kaip galėjau būti toks kvailas, juk tai godi, pagiežinga, paviršutiniška moteris, kuri tiesiog sugundė mane, naudodamasi savo seksualiu kūnu! Nebūčiau niekuomet jos vedęs, jei ji nebūtų pastojusi! Pagaliau jis galėjo išsakyti visą nuoskaudą, kurią buvo sukaupęs per kelerius nenusisekusios santuokos ir skyrybų metus… Negalvojant apie tai ir nemąstant, nepastebimai, panikos priepuoliai visiškai liovėsi. Jie išnyko netikėtai, taip kaip ir buvo prasidėję. Laukinis žvėris pasitraukė į džiungles, į klaidžias, nepažines protui pasąmonės erdves. Daugiau nebereikėjo jokių vaistų, išnyko ir pati priepuolio laukimo baimė, ėmė grįžti pasitikėjimas savimi ir atsirado daugiau energijos. Andrius jautėsi puikiai. Jo sielą apsėdę demonai pasitraukė, nes jis jų jau nebijojo, pažino tikruosius jų vardus… Jiedu su analitike daugybę kartų kantriai ir nuosekliai analizuodavo paniką keliančias situacijas, vis grįždavo ir grįždavo prie to, paties pirmojo labiausiai jį išgąsdinusio priepuolio. Ilgainiui Andrius atpažino, išmoko jautriai ir įžvalgiai vertinti viską kas su juo nutikdavo. Taip, tai buvo ir eilinė, ir drauge neeilinė diena jo gyvenime. Vakare jis privalėjo pasiimti vaikus iš buvusios žmonos ir jos draugo, vyriškio su kuriuo ji dabar drauge gyveno. Ta mintis persekiojo jį visą dieną. Štai, pagaliau pamatys ir jį, tą kitą vyrą, kuris dabar ją bučiuoja, miega su ja, su ja gyvena… Tuomet, eidamas į knygyną, jis nuolat apie tai galvojo, manė nusipirkti knygų tam, kad užsiimti kažkuo kitu, gal dar nupirkti kelias knygeles vaikams, paskaityti jiems vakare prieš miegą.. . Kelias dienas prieš tai, jis netikėtai pamatė juos dviese kavinėje. Jiedu sėdėjo laimingi vienas priešais kitą. Vyriškio veido nematė, tik jo nugarą, tačiau gerai matė savo buvusios žmonos veidą. Ji šypsojosi jam ta savo meilia, viliojančia, ypatinga šypsena, siurbčiodama Coca-colą pro šiaudelį… Jis įėjo į kavinę ir staiga jo kūnas tiesiog pavirto į akmenį, rankos atsisakė jam paklusti, kojos daugiau negalėjo žengti nė žingsnio. Porelė sėdėjo pakankamai toli, įsijautę vienas į kitą jie nė neįtarė jį esant šalia… Ta pati, įsiteikianti, laiminga jo žmonos veido išraiška kuri iki tol buvo skirta tik jam vienam… Nežiūrint jau įvykusių skyrybų ir nepataisomų judviejų santykių kažkur giliai viduje jis juto, kad ta moteris vis dar svarbi jam ir kad jis negali, tiesiog nepajėgia štai taip, paprastai ir racionaliai, kaip kad visuomet buvo linkęs elgtis savo gyvenime, išplėšti jos iš savo širdies… Po to sekė knygynas ir nauja nepakeliamų minčių banga apie skausmą, pyktį, vienatvę ir štai tokią, atvirą ir begėdišką buvusios mylimos moters išdavystę… Po visa ta panika glūdėjo tai, ką jis ištverdavo sunkiausiai – bejėgiškas įsiūtis, paralyžiuojanti neviltis ir begalinė skausmo dėl jį išdavusių moterų jūra…

Tada analizėje nutiko dar vienas keistas dalykas. Netikėtai jis pradėjo jausti, kad analitikė irgi yra gyvas žmogus, kad ji jaučia ir išgyvena tą patį, ką ir jis, kad ji iš tiesų gali jį suprasti, kad ja gali pasitikėti. Pirmą kartą gyvenime Andrius pradėjo jaustis taip stipriai priklausomas nuo kito žmogaus ir pirmiausia tai jį labai išgąsdino. Apie tai kalbėtis su gydytoja jis negalėjo. Sesijose atsirado tyli, nebyli, neišsakyta žodžiais jo jausmų dalis. Kažkada, įpusėjus analizei jis ėmė domėtis pačia savo analitike ir jos taikomu gydymo metodu, net patyliukais perskaitė keletą Froido knygų. „Pagooglinęs“ sužinojo, kad analitikė turi du vaikus, kad ji buvo išsiskyrusi ir dabar gyvena antroje santuokoje, taip ši moteris turėjo nemažai gyvenimiškos patirties, ji galėjo jį suprasti. Tačiau ar ji galėjo padėti jam pakeisti savo gyvenimą? Ar galėjo išmokyti jį vėl tapti laimingu? Tuo Andrius nebuvo tikras…

– Sveiki, šią naktį manęs vos vėl neištiko panikos priepuolis!, – Andrius pradėjo sesiją aiškiai nusprendęs iš karto pasidalinti jį kamuojančiu nerimu.
– Taip.. Kas gi nutiko?
Jis trumpai papasakojo sapnuotą košmarą ir tas keistas mirštančias žuvis, kurių vaizdas jį taip išgąsdino.
– Dūstančios žuvys baseine… Įdomu. Kokių gi jums kyla minčių apie tai?
– Na, nežinau, kuomet atsibudau, pirmoji mintis buvo kad jos man primena tuos karpius parduotuvėse, akvariumuose, kurie dūsta ir vos žiopčioja, negaliu jų pakęsti. Tiesiog negaliu… Matyti, kad jie leisgyviai ir pasmerkti būti parduoti ir suvalgyti, tai tiesiog bjauru.
– Taigi, tai pirmoji jūsų asociacija, o ar būtų kokių nors dar?
– Na, nežinau… Apskritai aš mėgstu žvejoti… Žuvis, žuvęs, miręs… – asocijavo Andrius. Žinote, pagal senovės Baltų tikėjimą žuvyse apsigyvendavo mirusių žmonių dvasios!
– Nejaugi?
– Taip, o paukščiai – tai negimusių vaikų dvasios… – Andrių ir patį nustebino ši netikėtai išplaukusi mintis ir prisiminimas apie draugystę su studente filologe, kuri buvo tiesiog neišsemiamas Baltų mitologijos lobynas… – Tačiau, kažkokia nesąmonė – tie dvesiantys karpiai ir tas mirties siaubas… Jis nutilo ir užsimerkė, toliau mintyse nebyliai tęsdamas savo asociacijų grandinę, juk visko negali sakyti tai moteriai, nors ji taip ir norėtų… „Žuvis, religija – žuvis krikščionybės simbolis. Jėzus Kristus… Nukris ir prisikels… Galvoje staiga suskambėjo viena švento rašto eilutė: „Ateikite pas mane ir aš padarysiu jus žmonių sielų žvejais“… Nu, prie ko čia tai? Viso Švento Rašto Andrius tikrai niekuomet nebuvo skaitęs, tačiau kažkada, dar būdamas studentas, jis netikėtai atsidūrė vienoje kompanijoje keliaujančioje po vienuolynus… Giedoti, melstis, dalyvauti Mišiose ir tiesiog keliauti su draugais jaučiant vien tik paprastą ir nesudėtingą gyvenimą, ramybę, džiaugsmą ir kelionės ritmą buvo tikrai smagu…
– Na, o kaip jūs jaučiatės? – Analitikės balsas grąžino jį į realybę.
– Blogai. Juk sakiau jums – man labai nepatiko, kad vėl teko išgyventi tą mirties baimę, jau maniau kad ji mane nustojo persekioti. Jau maniau kad su jūsų pagalba tai įveikiau galutinai!
– Na, kaip mes esame ne kartą kalbėję – panika, tai lyg butelis kuriame yra uždarytas džinas – kažkokia emocinė būsena, kažkokie jausmai. Vienas sunkiausių jums, mano galva dalykų yra jausmas kad jus palieka, išsiskyrimo skausmas ir liūdesys dėl to…
– Taip..
– Na, gal tai ir skausmas ir reakcija į jį dėl to, kad ir aš jus palieku, juk šiandieną paskutinė mūsų sesija prieš mano atostogas…
„Velnias!“ Pagalvojo Andrius ir tą akimirką jo širdis krūtinėje nemaloniai suspurdėjo. „Ir kaip sugebėjau visiškai tą pamiršti! Ir iš tiesų, niekada, dar niekada jo analitikė nebuvo taip ilgai atostogavusi. Ji išvyksta ir analizės nebus ištisas penkias savaites… „Tai aš ta dvesianti žuvis, mirti pasmerktas karpis!“ Staiga suprato jis. “…Ir kaip man reikės ištverti be analizės dabar, kai panikos priepuoliai grasina sugrįžti. Aš žuvęs, iš tiesų žuvęs! Žuvusio žmogaus siela, žuvies siela…“ Jis jautė, kaip nuo tokių minčių viskas ima aplinkui suktis ir aplinkui ima vertis gili, nepakeliamo liūdesio bedugnė… Dar viena moteris-išdavikė jo gyvenime. Prisiviliojo jį vien tik tam, kad įskaudintų. Tačiau pasakyti apie tai analitikei būtų tolygu prisipažinti meilėje ar pripažinti tai, kad jis taip įsijautė į analizę, jog tapo toks jos reikalingas ir priklausomas… Na jau ne, tai tegu tos, isteriškos pacientės įsimyli savo analitikus! Jis yra vyras ir gali kontroliuoti bet kurią situaciją kurioje atsiduria. Jis niekuomet neleis kad taip nutiktų ir jam! Gydytoja tuo tarpu ramiausiai gali palikti jį ir atostogauti, gerai leisti laiką… Ir vietoj to, kad pasakytų nors kažką apie tai, kas jį iš tiesų jaudina, Andrius pasirinko kitą kelią. Jis prisiminė ir papasakojo Mamytei kitą savo sapną, kuriame taip pat buvo žuvis. Tačiau tai buvo visiškai kitokia žuvis. Tuomet jis dar nebuvo išsituokęs ir jiedu su žmona laukėsi antro vaikelio. Tai buvo neįtikėtinai ramus ir laimingas judviejų santykių laikotarpis. Jie praktiškai nesipyko. Šį kartą nėštumas buvo lauktas ir jis nuoširdžiai džiaugėsi matydamas apvalėjantį žmonos pilvą, jis jos nesigėdijo, priešingai, norėjo glaustis prie jos ir mylėtis su ja. Taip, turbūt tai buvo tas paskutinis kartas, kuomet jis iš tiesų jautėsi tiesiog paprastai ir žmogiškai laimingas… Ir štai vieną naktį į jo sapną atėjo keistoji žuvis… Sapnas buvo nespalvotas, bet jame aidėjo daug prislopintų ir malonių garsų… Žuvis plaukiojo ir šokinėjo jų bendrame miegamajame, kuris sapne buvo virtęs jaukiu, užlietu prieblanda akvariumu. Jis girdėjo kaip ji dūksta, skraidydama po kambarį, skrosdama vandenį ir į šalis taškydama purslus… Pabudus ausyse dar ilgai skambėjo keistas, tylus ir šniokščiantis, džiaugsmingas garsas – blėstantys žuvies serpantino pėdsakai… Tada, gulėdamas šalia savo miegančios nėščios žmonos ir tyliai klausydamasis jos ramaus kvėpavimo, jis taip pat prisiminė simbolius ir pagonišką tikėjimą, kad siela prieš įsikūnydama gyvena kitame, dvasių pasaulyje, o žmonių pasaulį aplanko paukščių kūne… Bet juk vaikas, gemalas motinos įsčiose, greičiau panašus į žuvį, o ne į paukštį, štai kodėl Andrius ir susapnavo tą keistą skraidančią žuvį – savo negimusio kūdikio sielą…
– Šis sapnas man žymiai labiau patinka. – nudžiugo analitikė. – Jame žymiai daugiau vilties. Juk mirties baimė, drauge yra ir gyvenimo baimė. O nors žuvis jums pirmiausia asocijuojasi su mirtimi, ji taip pat galėtų būti vienas iš falo, varpos simbolių, vadinasi ir vaisingumo, naujos pradžios…
Na, aišku, Froido pasekėjai kaip visuomet, išprotėję dėl sekso… Taip, jis tai taip pat prisiminė. Mirtis ir gyvenimas, šios dvi sąvokos siejasi pagal prieštaringumo principą – kaip šviesa ir tamsa, kaip liūdesys ir džiaugsmas, kaip meilė ir neapykanta, kaip pradžia ir pabaiga, kaip susitikimas ir išsiskyrimas… Apie visa tai patylomis mąstė Andrius, jausdamas, kaip jį vis tiek užvaldo nepakeliamas liūdesys ir beviltiškumas, kad štai dabar sesijos laikas tuojau baigsis ir jiems reikės atsisveikinti…
– Žinote, man vis tiek kažkaip liūdna, kad jūsų nebus taip ilgai, – galiausiai išspaudė jis.
– Na, tai kokie planai savaitgaliui?
Andrius neiškentęs apsisuko ir pažvelgė analitikei tiesiai į akis. Ar ji iš tiesų nesupranta, kaip jam sunku dėl to, kad jinai jį palieka būtent dabar, ar ji tik apsimeta??? Jos veidas su ryškėjančiu raukšlelių tinklu aplink akis jam pasirodė išvargęs ir liūdnas. Ir staiga jam tapo jos gaila, jis pamanė, jog kalbėdamas apie savo depresiją tik apsunkina ją, kad jai galbūt taip pat yra nelengva ir matyti tikrai reikia poilsio, o jam, jam taip pat reikia pradėti gyventi savo gyvenimą, išsilaisvinti nuo jos. Juk analizė, šiaip ar taip, eina į pabaigą…
– Na, savaitgalį aš skrendu į Oslą, į konferenciją. – Andrius patyliukais apsidžiaugė tuo įspūdžiu kurį jo žodžiai padarė analitikei. Ji atrodė labai nustebusi. Taip! Jis nėra bejėgis ir mažas, nuo jos priklausomas vaikas. Apie tą konferenciją jis nieko jai nebuvo pasakojęs, taip jai ir reikia! Ji niekuomet nežinos apie jį visko, ir niekas niekas nežinos… Nes nieko arti jis daugiau nebeprisileis savo gyvenime. Kad niekas daugiau jo nebeįskaudintų taip stipriai. O karpiai tegul sau dvesia baseinuose ar kur tik sau nori…
Pyktis ir apmaudas ant analitikės neapleido jo kelias dienas. „Ne, vis tik būti dūstančia žuvimi aš taip pat nenoriu.“ Galiausiai nusprendė Andrius, stovėdamas penktadienio vakarą prie lango savo bute ir žiūrėdamas į žėrinčias, prieš pat jo akis plytinčias apšviestas naktinio Vilniaus gatves. Jo mylimo miesto, jo Vilniaus. Šitie sapnai, prisiminimai ir paskutinė analitinė sesija sužadino jame daug jausmų ir minčių. Tiesa buvo tai, kad net ir dabar, tiek laiko po skyrybų Andrius vis dar buvo vienišas. Jis tiesiog daugiau nebegalėjo pasitikėti jokia moterimi. Kartais jis leisdavosi į trumpalaikius seksualinius nuotykius su pažįstamomis ar kolegėmis, tačiau dažniausiai tai būdavo greitas, neįpareigojantis sekas, po kurio jis visuomet išeidavo ir niekada nepasilikdavo sekančiai dienai. Jis bijojo įsipareigoti, bijojo prisirišti ir būti vėl išduotas. Bijojo meilės, tačiau tuo pat metu ir troško jos… „Žuvis, Jėzus Kristus, pagoniškas tikėjimas, religijos, falas, varpa… Kokie paistalai! Iš tiesų ta psichoanalizė baigia man visai suknisti protą, laikas ją matyt iš tiesų baigti. Kad tik viskas būtų taip paprasta, kaip moko tikėjimas. Kad tik aš galėčiau taip paprastai ir nuoširdžiai tikėti, kaip kokia kaimo moterėlė, kad yra ir siela, ir pomirtinis gyvenimas, kad įmanomas ir prisikėlimas ir meilė po mirties, po to kai atrodo, kad jau nebeliko nieko… Tačiau aš negaliu….“ Viduje Andrius jautė tik augančią tuštumą. „Aš negaliu. Aš tiesiog daugiau nebeįstengsiu mylėti, niekuomet. Su tuo baigta, tą klausimą tiesiog uždarom. Tegu geriau jau lieka taip kaip yra: atsitiktinis seksas ir jokios kavos rytais. “ Valios pastangomis nutraukęs savo apmąstymus Andrius nuėjo ruoštis kelionei.
Naktį prieš skrydį Andrius miegojo neramiai. Jis sapnavo neaiškius, nerišlius, pilnus įtampos sapnus. Galiausiai paryčiais jis susapnavo dar vieną sapną ir prabudo… Sapne jis kažkodėl sau iš krūtinės rieškučiomis išsitraukė gyvą žuvį ir paleido ją į vandenį. Žuvis, tingiai sumosavusi uodega nėrė gilyn į dumbliną ežerą. Sapne jis nejuto jokios baimės, vien tik nuovargį ir keistą fizinio palengvėjimo jausmą. „Kas per nesąmonės! Kodėl aš sapnuoju tas žuvis? Ir kodėl analitikė turėjo išeiti atostogų tuomet, kai man jos reikia labiausiai!” Nelinksmai mąstė Andrius pakeliui į oro uostą.
Oslo oro uostas pasirodė paprastas ir mielas. Drauge su kolegomis Andrius nukeliavo į nestandartinių baldų gamybos įmonę ir praleido tenai kelias valandas aptarinėdamas klientų poreikius bei firmos galimybes. Vėliau vakare turėjo būti vakarėlis kuriame jis taip pat ruošėsi dalyvauti. Porą valandų pailsėjęs viešbutyje Andrius jautėsi žvalus ir kupinas jėgų. Jis nekantriai laukė vakaro, nes mėgo bendrauti ir tikėjosi sutikti nemažai įdomių žmonių. Atvykęs į užmiesčio klubą Andrius kilo laiptais. Jo dėmesį patraukė jauna moteris, apsirengusi paprasta kuklia juoda kokteiline suknele. Ji sėdėjo prie staliuko ir neskubėdama gėrė kavą, ramiai šnekučiuodamasi su kitais jam iš matymo pažįstamais vyriškiais. Su Andriumi dėjosi kažkas keisto. Eidamas pro šalį ir nužiūrinėdamas jam patikusią moterį Andrius pajuto kylant panišką siaubą. Taip, tikrą šaltą panikos bangą, jausmą kuris rodėsi sklido nuo tos moters. Ir kaip nebūtų keista, būtent tai jį patraukė prie jos. Jis nusprendė žūt būt su ja susipažinti. Nežinia kas jį tiesiog masino. Ji nebuvo gražuolė, ir ne jauniklė. Jos veido oda buvo įdegusi, nelygi, raukšlelių tinklas driekėsi apie akis. Veido bruožai buvo gana kampuoti ir šiurkštūs. Plaukai auksiniai, neįprastai šviesios ir atviros žalios akys. Rankos ir skruostai nusėti strazdanomis. Kažkodėl ši pastaroji aplinkybė sukėlė Andriui stiprų geismą. Jis pajuto, kaip norėtų ją išrengti ir tyrinėti tą keistą rusvų dėmelių raštą ant jos odos. Jai einant judesiai buvo grakštūs ir laisvi kaip katės. Jie netruko susipažinti ir tarp jųdviejų iš karto užsimezgė nuoširdus ir atviras pokalbis. Visa ši patirtis Andrių labai jaudino ir tuo pačiu metu… gąsdino. Šiai moteriai jis iš karto pajuto stiprų geismą tačiau jį gąsdino aštraus ir šalto siaubo šešėliai lydintys šią pažintį. Tai buvo keista, nauja ir neįprasta. Ji buvo vardu Kristina ir jie buvo kolegos. Kristina taip pat buvo architektė ir turėjo savo verslą. Kadangi sekanti diena buvo šeštadienis, ji pakvietė jį kitą dieną pasivaikščioti po Oslą ir užeiti apžiūrėti jos ofiso. Andrius džiaugėsi būsimu pasimatymu ir pirmą kartą gailėjosi, kad taip greitai turės skristi namo… Susitikę miesto aikštėje jiedu neskubėdami patraukė senamiesčiu. Prisėdo išgerti kavos nedidelėje jaukioje kavinukėje ir kalbėjosi, kalbėjosi be galo. Andrius pasakė jai, jog yra išsituokęs ir sužinojo kad ji taip pat. Ji viena augino paauglį sūnų, su kuriuo gerai sutarė ir kurį labai mylėjo. Jis jautė kad ją taip pat traukia prie jo. Kartais, jiems einant šalia jų rankos susiglausdavo ir jis jautė malonų virpulį krečiantį iki pat širdies gelmių. Ji atsivedė jį į ofisą kuris buvo paprastas, jaukus ir tvarkingas. Skoningai įrengtas, minimalistiniu stiliumi, tik keli būtiniausi daiktai. Kuomet jie susėdo ant sofos, Andrius pirmą kartą išdrįso ją apkabinti ir prisiglausti. Ir tuomet nutiko dar vienas keistas ir išmušantis iš vėžių dalykas. Bučiuodamas Kristiną Andrius staiga pajuto besikaupiančias ašaras, karštą bangą kylančią krūtinėje. Jis verkė kaip mažas kūdikis supratęs, kad jį vėl aplankė meilė, tokia keista, tokia nesuprantama likimo ranka jį atvedė pas moterį, kurią jis vėl iš tiesų galėjo mylėti. Nesvarbu kad ji gyvena kitame pasaulio krašte, nesvarbu kad jie bendrauja angliškai, Andrius apkabinęs ir bučiuodamas Kristiną Andrius buvo kaip niekada tikras, kad pagaliau į jo gyvenimą vėl sugrįžo šviesa. Jis jautėsi be galo gyvas ir tikras. Pats jausmas buvo senas, pažįstamas ir tuo pat metu naujas ir užburiantis. Sėdėdamas nepažįstame kambaryje ir glausdamas prie savęs Kristiną, šnibždėdamas jai meilius žodžius, glostydamas jos plaukus, Andrius prisiminė savo sapnus ir šyptelėjo. Taip, atiduokime mirusiuosiusius laidoti mirusiesiems. Pagaliau atėjo laikas paleisti savo gedulą ir depresiją. Mirštančios žuvys tegu gyvena mirusiame pasaulyje, o jo širdyje atėjo metas įsileisti naują meilę. Jis su dėkingumu prisiminė savo analitikę ir suprato, kodėl ji vis tik turėjo nelaikyti jo taip arti savęs, kodėl buvo taip svarbu kad analizė netruktų amžinai ir kad joje būtų pertraukos ir atostogos. Jis suprato, kodėl kai ką turi nuslėpti nuo analitikės ir tęsti savo asmeninę analizę pats. Jį užplūdo gilus džiaugsmo ir dėkingumo jausmas. Analizė padėjo susigrąžinti savo prarastą sielą, išlaisvino gedulo įkalintą energiją. Liūdesys, mirties jausmas ir depresija neišvengiami, jie turi būti ir gyventi ten kur jie yra. Mirštančios žuvys jo sapne jam šaukė be garso: “Aš trokštu meilės. Aš trokštu be meilės”. Pagaliau jis, iššifravo pasąmonės jam siunčiamą sapno žinutę: ne bėgdamas, o prisiliesdamas prie kančios, skausmo ir mirties jis galiausiai susigrąžins sielos gyvybę ir gyvenimo džiaugsmą. Dabar jis taip aiškiai jautė, kodėl Kristina buvo tokia gąsdinanti, bet vis tiek rinkosi ją ir naują meilės ryšį. Andrius jautė meilę, – pulsuojantį gyslomis sielos kraują ir suprato, kad paniškai bijojo būtent jos, tačiau išdrįs nerti į ją ir mėgautis sugrįžtančių jausmų pilnatve. “Bus apie ką pasikalbėti su Mamyte kai toji grįš iš atostogų” šypsojosi jis.

Kuomet kas nors paklausia kuo aš užsiimu arba ką reiškia būti psichoterapeutu, atsakyti vienareikšmiškai tikrai nėra lengva. Visuomet minutėlę stabteliu ir pamąstau. Kurį laiką žvelgiu į klausiantįjį ir mintyse perrinkinėju žodžius, kuriais galėčiau atsakyti. Dažniausiai sakau, kad psichoterapeutas užsiima „gydymu pokalbiais“, kas dar vadinama psichoterapija. Deja, nuo tokio atsakymo klausiančiajam kyla tik dar daugiau klausimų… Dauguma interesantų mandagiai linkteli ir toliau nebeklausinėja ir tik nedaugelis nuoširdžiai nusišypo ir pasidomi, kaip gi reikėtų suprasti tą „gydymą pokalbiais“ ? Juk visi su visais kalbasi, mes per dieną dalyvaujame keliolikoje ar keliasdešimtyje pokalbių, kuo gi aš tada iš tiesų užsiimu?.. Šioje vietoje atsidūstu ir dar kartą įdėmiau patyrinėju pašnekovo veidą, akis… Bandau parinkti tokį atsakymą, kurį būtent tas žmogus suprastų geriausiai. Tai priklauso ir nuo amžiaus ir nuo to, vyras ar moteris teiraujasi ir nuo jo išsilavinimo ar profesijos… Populiariausi atsakymų variantai būtų šie:
1. Psichoterapija yra „sielos gydymas“ – variantas intelektualams ir tikintiems žmonėms, šį atsakymą pasirenku tuomet, kai jaučiu, kad pašnekovas susidomėjo, tik nedrįsta toliau klausti… Trumpai paaiškinu, kad psichoterapeutas gydo žmones, kurie susiduria su dvasiniais negalavimais, psichinėmis kančiomis viršijančiomis jų pačių sielos adaptacijos galimybes. Mes visi tikrai gyvenime ne kartą ar ne du esame tai patyrę, todėl žmonės, ateinantys pas psichoterapeutus nėra kažkokie išskirtiniai, ar ypatingai sutrikę, tiesiog jų kančios jau gerokai užsitęsė todėl jie nusprendė nebesikankinti ir kreipėsi profesionalios pagalbos. Esu ir gydytoja, todėl kuomet vien tik pokalbių nebeužtenka, dar skiriu ir vaistus. Tam, kad pamatytum savo veidą, užtenka prieiti prie veidrodžio, o kad pamatytum savo sielą ir suvoktum jos negalavimus, reikia prieiti prie kito žmogaus. Psichoterapeutas ir yra toks žmogus – gyvas sielos veidrodis. Tačiau manyje kito žmogaus vidinis pasaulis, psichika atsispindi ne taip, kaip materialūs objektai veidrodyje. Psichoterapijos proceso, dialogo metu sielos vaizdinys (atspindys) yra formuojamas, kuriamas ir perkeičiamas, jis grįžta atgal jau perdirbtas ir perkeistas, todėl pats žmogus jau gali savyje pamatyti visiškai naujus aspektus, tai, ką anksčiau tik nujautė esant, tai tinka silpnybėms ir stiprybėms suvokti, pradėti keistis, sveikti…
2. „Aš užsiimu psichoanalize“. Trumpai ir tiesiai atsakau tiems, kurie, jaučiu, jau nemažai žino apie psichiką arba aiškiai yra apsisprendę pradėti psichoterapiją, tik ieško tinkamo specialisto. Toks atsakymas tinka ir mano profesijos atstovams – kitiems psichoterapeutams. Tai reiškia, kad užsiimu atskleidžiamąja, analitine psichoterapija. Ji ne tik padeda įveikti ligos simptomus, bet yra ir savęs pažinimo bei supratimo būdas. Ji kainuoja daug, trunka ilgai, o viso to vargo rezultatas bus kartais sunkiai įvardijamas, tačiau esminis asmenybės vystymasis ir keitimasis, kuris galiausiai stipriai palies ir patį žmogų, ir jo gyvenimą… Neretai žmonės pasako – lankiausi pas psichoterapeutą, mudu kalbėjomės, nors ir nelabai pamenu apie ką, bet kažkaip taip jau nutiko, kad tuo metu viskas mano gyvenime ėmė verstis aukštyn kojom…
3. Kartais pasakau paprastai, jog psichoterapeutas yra vertėjas – „tarpininkas“ tarp žmonių ir jų sielos. Žmogaus patyrimas ir jausmai būna tokie keisti ir nesuprantami, kad jiems nebeužtenka žodžių, prireikia ir kitokios „sielos kalbos“: simptomų, ligos, kūno pojūčių, įkyrių minčių, jausmų protrūkių, o sunkiausiais atvejais ir psichikos ligos. Taigi – padedu žmogui išgirsti savo sielą, kantriai ir atkakliai mokau jį jausmų kalbos. Juk mūsų siela yra labai daugiaprasmė ir sudėtinga, deja, jei nenorime to sudėtingumo ir prieštaringumo suvokti, tenkinamės pusėtinais ir primityviais teiginiais (gerai/blogai, juoda/balta), gali nutikti ir taip, kad pasijusime taip blogai, jog tos kalbos teks mokytis nori ar nenori, nes gyvenimas staiga kažkodėl taps nepakeliamas… Gali būti jog žmogaus sielos tamsa apsireiškia polinkiu į alkoholį, kitas priklausomybes, pykčio ir smurto priepuoliais, susierzinimu, persivalgymu, badavimu, nemiga ir t.t. Tai mūsų sielos ribų sargai, – juodieji beširdžiai, žiaurūs demonai. Paradoksaliu būdu visi jie mums yra labai reikalingi – jie gina mus nuo mūsų pačių… Keista, bet dažnai žmonės galvoja, kad meilė – tai veikli jėga, o meilės nebuvimas (sau ar kitam žmogui) yra niekas, tuščia vieta. Iš tiesų nemeilė – tai lyg kokia tamsioji skylė – juodoji sielos bedugnė, kuri aktyviai veikia ir naikina bet kokius jausmus, pastangas, santykius. Jokia dvasios šviesa negali jos sušildyti ar apšviesti. Kartais tiek nedaug gali padaryti – gal tik gerbti savinaikos jėgas, tverti sunkias būsenas ir aiškiai nusibrėžti vidines ribas. Kuomet žmogaus kūnas dreba ir bloguoja, jis aiškiai perspėja, jog kad sielos/psichikos rezervai išnaudoti ir jam, fiziniam kūnui, teks perimti dalelę kančios, kad priverstų žmogų sustoti ir neleistų toliau dirbti „savo asmenybės“ sąskaita. Sustoti ir ryžtingai pasukti atgal – link savęs meilės, lepinimo, savo aiškių ribų pajautimo.
4. Psichoterapeutas yra iš „tų“ – „kitokių“, „psicho“ – besidominčių tuo, kuo niekas nesidomi ir užsiimančių tuo, kuo joks „protingas ir racionalus“ žmogus nė už ką neužsiimtų. Psichoterapinio proceso niekuomet neįmanoma pažinti iki galo, visada lieka neaiškumų, dviprasmybių, priešingybių. Iš tiesų suprantu, kaip rizikuoju, – taip sakydama tarsi pastatau save į vieną eilę su kitais visuomenės marginalais: astrologais, būrėjomis ir raganomis, bei tais kurie gydo vandeniu, energijomis, užkalbėjimais ar buria likimą Taro kortomis… Tačiau Psichoterapeutas neišvarinėja blogųjų dvasių ar demonų, jo darbas konkretus: jis padeda žmonėms pažinti savo silpnąsias puses, sielos žaizdas ir ribas. Aš taip pat mokau neišsigąsti, o analizuoti ir puoselėti pačius įvairiausius savo sielos troškimus ir aspektus, kad reikalui esant šešėliai taip pat galėtų tinkamai pasitarnauti mūsų labui.

Mano darbas yra pirmiausia išklausyti žmogų, o klausantis nuolat stengtis jam grąžinti tą tiesą apie jį patį, kurios jis dar nemato. Kiekvienas psichoterapeutas daro tai įvairiais būdais. Dirbdama susiduriu su nemenka problema: tiesa apie mus, kurios mes nežinome, nepajėgiame žinoti, dažniausiai nėra nei maloni, nei lengva. Kai supykstu ar pervargstu, imu lyginti psichoterapiją su „dvasinių šiukšlių valymu“. O juk kol nesutarsi su paciento šešėliu, tol joks gydymas nejudės iš vietos…
Kiekvienam žmogui šis procesas yra skirtingas. Kiekvienam reikalinga vis kitokia psichoterapija. Aš tikiu jog nėra žmonių kuriems negali padėti psichoterapija, tačiau yra tokių kuriems negali padėti konkretus psichoterapeutas ar psichoterapijos metodas. Tuomet linkiu nenuleisti rankų ir toliau ieškoti pagalbos. Man pačiai tai būna atsikratymo „visagalės ir idealios – visažinės, visus išgydančios psichoterapeutės įvaizdžio, jei užsikrausiu darbo daugiau, negu galiu pavežti, mano siela klajos naktyje ir jos juodieji riteriai vėl apsireikš ir siautės, niokos, griaus pasitikėjimą savimi…
Dirbdama sielos darbus išmokau gerbti juodąsias naktis, jų nesibaiminti ir nevyti šalin. Paradoksaliu būdu jos gali tapti geriausiais mūsų draugais. Nes juk šviesa negali šviesti be šešėlio – „Lucem denunciat umbra“ – sakė romėnai – „šviesą nusako šešėlis“. Kiek tamsos gali pakelti, tik tiek tavo sieloje bus šilta ir šviesu. Tam kad gyventi, pirmiau reikia susitaikyti su negyvenimu, nemeile, neviltim ir surasti joms vietą savo sieloje… Gali būti drąsus ir kietas tik tiek, kiek saugus yra tavo silpnumas ir bejėgiškumas…

Labiausiai man patinka būti psichoterapeute – vertėja. Sakyčiau, kad šios psichoterapijos pradmenų mane išmokė Marius. Mariui buvo šešeri, kaip ir man, mudu leidome kaime vasaras pas savo močiutes. Marius kalbėjo labai savita, tik jo mamai suvokiama skiemenų ir gestų kalba. Ir dar jis, žinoma, kaip ir daugelis tokių vaikų, ožiuodavosi ir verkdavo. Kuomet prasidėdavo šie „ožiai“, niekas daugiau be mamos jo nesuprasdavo, nei tėtis, nei močiutė. Nutiko taip, kad man pavyko kažkaip perprasti jo savitą kalbą. Pamenu kokia tuomet jaučiausi laiminga, lyg atlikusi didelį žygdarbį. Staiga iš keistai veblenančio ir gestikuliuojančio, snarglėto „neįgalaus“, „svetimo“, baugaus vaikiščio Marius tapo mano draugu ir kiemo „chebros“ nariu. Būtent šis mažas berniukas padėjo man suvokti, kad mintis, būsenas ir jausmus galima išreikšti pasitelkiant gestus, kūno reakcijas ir pojūčius, mykimą, mikčiojimą ir skiemenis, – nebūtinai rišlius sakinius… Pasirodė, kad visas jo chaosas turi savitą, nuoseklią logiką… Tą vasarą Marius buvo mano geriausias draugas ir pasididžiavimas… Mudviejų močiutės labai stebėjosi, kad mes taip gerai sutardavome…

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222