Undinėlės sindromas

2011-11-25

Undinėlės sindromas

Ar esate kada jautusi, jog nebegalite toliau žengti nei žingsnio? Skausmingą paralyžiuojančią tuštumą po krūtine, kaip tik tuomet, kai reikia sutelkti visas jėgas ir drąsiai įgyvendinti tai ką suplanavote? O gal jus sapne nuolat persekioja juodas, grėsmingas vyriškas šešėlis?
Jei taip, tuomet manau, ši istorija gali būti ir apie jus.

Pacientę, pavadinkime ją Jūrate, pirmą kartą pamačiau ligoninės toksikologijos skyriuje, stebėjimo palatoje. Į pokalbį ją atvežė sėdinčią invalido vežimėlyje. Sulysusi, kiek virš 30m. moteris, didelių žydrų akių, smulkaus veido, ilgais „blondiniškais“ plaukais, atrodė visiškai išsekusi ir netekusi jėgų. Lyg kažkas būtų išsiurbęs iš jos visą gyvastį. Ir tuo pat metu ją baisiai kamavo nerimas. Iš įtampos jai visą laiką drebėjo rankos, ji negalėjo ramiai nusėdėti ir nuolat muistėsi savo kėdėje, žvalgėsi į šonus ir nuolat klausinėjo ar jau atėjo jos vyras.
Jos papasakota istorija mane pribloškė. „Šitai turbūt reiktų pavadinti kraštutiniu Undinėlės sindromo atveju“, liūdnai pamaniau. O istorija gana tipiška. Prieš kelis metus ji sutiko savo gyvenime vyriškį, kurį labai įsimylėjo ir su kuriuo svajojo sukurti šeimą. Vyriškis pasirodė gana „romantiškas“, „meniškos sielos“, neramaus būdo, linkęs išgerti, pasiausti su draugų kompanija, nuolat keičiantis darbus, ieškantis tai sukalbamesnio viršininko, tai geresnių darbo sąlygų ar pan. Tuo metu ji turėjo savo nuosavą butą, dirbo grožio salone ir gaudavo pastovų, bet nedidelį atlyginimą. Vyriškis turėjo… mamą, kuri jį besąlygiškai mylėjo, palaikė, nuolat „užglaistydavo“ problemas, atsiradusius dėl sūnaus nepastovaus gyvenimo būdo, duodavo pinigų ir visuomet sugalvodavo vis naujus jo bjauraus elgesio pateisinimus. Santykiai klostėsi kaip ir įprasta tokiose porose – „dramatiškai“. Dar tiktų apibūdinimas – „banguojančiai“. Vyriškis atsikraustė gyventi pas Jūratę į mažą jos 2 kambarių butelį, o ji ėmė juo rūpintis kaip mokėdama geriau, gal norėdama įrodyti, kad ji moka jį prižiūrėti bent jau neblogiau nei mama – skalbti kojines, lyginti marškinius, virti pietus, laukti jo ilgais vakarais sugrįžtant ir, gink Dieve, nepriekaištauti. Tačiau vyriškis nuolat pradingdavo su draugų kompanijomis, negrįždavo naktimis, lošdavo, išgerdavo, sugrįžus namo jį viskas imdavo erzinti, ypač kliūdavo pačiai Jūratei, nes ji, pasirodo, vis tik blogesnė šeimininkė nei jo mama. Po to jis dažniausiai trenkęs durimis išeidavo, o ji verkdavo, maldaudavo ir vis tikėjo, kad vieną gražią dieną jie susituoks, susilauks vaikų, turės namus ir „gyvens gražiai ir laimingai“. Lyg šie santykiai galėtų stebuklingu būdu pasikeisti vestuvių akimirką, peržengus kokį nematomą slenkstį, o seni nesutarimai tiesiog pranyktų akimirksniu. Galbūt dėl šios svajonės ji ir sutiko su vyriškio išdėstytu planu – jiedu parduoda jos butą ir perka žemę už miesto bei pasistato namą. Jiedu susituokė, neužilgo moteris pastojo. Vyras užsiėmė namo projektu. Butą pardavė, persikraustė į nuomojamą bendrabučio kambarėlį, perkraustant daiktus, moteris patyrė persileidimą.
Vyras ėmė išvažinėti, jis už gautus pinigus pirko žemės sklypus, pradėjo statybas. Darbo taip ir nesusirado, nes per daug laiko užėmė statybos. Pradžioje viskas atrodė lyg ir neblogai, jie nebe taip pykdavosi, kartu aptarinėjo būsimą namą. Tačiau vėliau vyras ėmė vis ilgiau pradingti, kadangi statybos vyko už miesto, namo ėmė grįžti tik savaitgaliais. Tačiau dar didesnį susirūpinimą Jūratei kėlė tai, kad pinigų vyro teigimu liko vis mažiau, o statybų galo dar nė iš tolo nesimatė. Bet vyras nuolat kalbėdavo apie „draugus“, kurie padės „viską sutvarkyti“. Jie vėl ėmė pyktis. Jūratė reikalavo daugiau žinoti apie tai, kur leidžiami pinigai gauti už jos butą, o vyras dėl to darėsi tik atšiauresnis, labiau atsiribojęs ir pradingdavo vis ilgesniam laikui. Jūratė nerimavo vis labiau, ėmė nemiegoti naktimis, į darbą eidavo susirūpinusi, tapo prislėgta, nervinga. Kūdikio ji nesusilaukė, vyras ir toliau ją palikinėjo. Galiausiai vieną dieną vyras pareiškė, jog pinigai baigėsi, o pastatyti tik namo pamatai. Tarp jų kilo stiprus barnis, po kurio vyras išvažiavo su draugų kompanija į barą, o moteris likusi namuose, susirinko visas raminančių tabletes, kiek tik turėjo ir išgėrė. Ji negalėjo susitaikyti su mintimi, kad prarado butą, ir kad dabar turės glaustis mažame bendrabučio kambarėlyje, o be to, žlugo taip ilgai puoselėta ir saugota „jie gyveno gražiai ir laimingai“ svajonė… Taip mes ir susitikome. Po to kai jai buvo atlikta detoksikacija dėl apsinuodijimo raminančiais vaistais suicido tikslu.

Ši istorija man pasirodė panaši į daugybę panašių istorijų, kuriose veiksmas vyksta pagal bendrą scenarijų: „Gera moteris“+“Blogas vyras“=“kančia visam gyvenimui“. Tiesa, tokios moterys gali garsiai ir nuoširdžiai juoktis, pritardamos posakiui „visi vyrai kiaulės“, tačiau tai nė kiek nekeičia jų esamų žlugdančių santykių su dabartiniu partneriu. Tačiau būna ir taip, kad vis dėl to tokia moteris pagaliau kreipiasi pagalbos. Dažniausiai tai įvyksta po to kai sužino apie vyro neištikimybę, fizinio smurto, po to kai jai atsiranda fobijos, nerimos sutrikimai, panikos atakos, valgymo sutrikimai ir dar keliais kitais atvejais. Apie panašias moteris rašo Robin Norwood savo knygoje „Moterys kurios myli per stipriai“, Stanton Peel knygoje „Meilė ir priklausomybė“ bei kt. Mano manymu šių istorijų herojėms labai tiktų apibūdinimas ištiktos „Undinėlės sindromo“. Štai keli šios senos ir labai gražios pasakos momentai idealiai atitinka priklausomų nuo santykių moterų psichikos dinamiką.

Pirmas svarbus momentas – skausmingi ir probleminiai artimi santykiai su mama vaikystėje.
Prisiminkime mažąją Undinėlę. Žavi ir nuostabi būtybė, gyvena savo pasaulyje – po vandeniu. Turi tėtį, iš kurio mokosi gražiai dainuoti ir seseris.
O kur Undinėlės mama? Mamos pasakoje nėra. Nėra ir mano sutiktų pacienčių vidiniame pasaulyje. Reali mama kažkur vis tik yra, tačiau ji labai įsitraukusi į kokią nors veiklą, darbą, meilę ar santykių aiškinimąsi su tėvu. Todėl mažoji Undinėlė auga viena arba su seneliais, o slapta širdelėje nešiojasi skausmingą tuštumą.
Nežiūrint to, ji labai myli žydrojo vandens karalystę. Povandeninis pasaulis simboliškai atitinka pasąmonę – vaikišką, magišką ir stebuklinį mąstymą. Taigi jame ji auga ir tampa jauna mergina, kuriai jau leidžiama iškilti į paviršių – ji po truputį ima įgyti suaugusių žmonių teisų. Kol vieną dieną atsiduria dramatiškos laivo katastrofos sūkuryje. Ji pamato leisgyvį princą, ir imasi gelbėti jo gyvybę, nes kitaip jis prigers (gal greičiau – nusigers?..) ir išplukdo jį į krantą. Na, gal dar dainuoja jam dainą, šildo jį savo plaukais, kad jis neprarastų sąmonės ir sugrįžtų į gyvenimą. Tiek pasakoje, tie realiame gyvenime Undinėlės panašioje situacijoje tikrai labai stengiasi.

Antras svarbus momentas – moteris įsimyli iš kitų išsiskiriantį, „ypatingą“ vyriškį. Jos meilę kursto tai, kad mylimajam tikrai reikia jos pagalbos.
Gana retai pasakose moterys tampa gelbėjimo operacijos didvyrėmis. Dažniau juk vis dėl to riteriai kaunasi su drakonais. Ir kodėl Undinėlei reikia išsirinkti būtent žmogų, o ne kokį nors „Undiną“, taip pat povandeninio pasaulio gyventoją? Plaukiotų sau abu po vandeniu susikibę už rankų ir vargo nematytų. Juk Undinėlės seserys nedalyvauja nei laivo katastrofoje nei šiaip ypač domisi žmonių pasauliu. Tačiau Undinėlė priešingai, ją masina princo kitoniškumas, „ypatingumas“, ji įsitraukia į laivo sudužimo katastrofos dramą ir tampa jos aktyvia dalyve. Mes šiuo atveju, galime tik spėlioti, jog gal būt ją iš esmės nuolat traukia ne tiek pačios įvairiausios dramos kiek jų sukeliamas kančios išgyvenimas. Ji, priešingai nei kitose pasakose princesės, pati tampa savo išrinktojo vyro gelbėtoja, grąžina jį į tikrą gyvenimą (atiduoda už butą gautus pinigus jo žinion, kaip padarė Jūratė, mūsų istorijoje, arba kaip daro moterys pačiais įvairiausiais ir išradingiausiais būdais: išlaiko, maitina, rengia, moka vyrų skolas, perka jiems alų ir cigaretes, rūpinasi judviejų bendrais vaikais, pasiima paskolą savo vardu, na, mažų mažiausiai verkia ir maldauja policininkų kad mylimajam už bjaurų elgesį neskirtų arešto ar baudos, meluoja jo viršininkui, kad jis „serga“ ir dangsto jo pagirias, iš tiesų kaip jau supratote, šį sąrašą galėtume tęsti be galo). O tuo pat metu Princas visus laurus atiduoda kitai, ne tokiai pasiaukojančiai, labiau „žemiškesnei“ moteriai, kuri palinkusi ties princu ant jūros kranto, tiesiog garsiai šaukia jį vardu, būtent ją jis pavadina savo tikrąja gelbėtoja. Taigi, Princas atsigauna ir mėgaujasi jam įprastu gyvenimo būdu: gyvena visko pertekęs savo pilyje. O Undinėlė… Ji ir gi bando. Ji tikrai bando gyventi „kaip visi žmonės“.

Trečias svarbus momentas. Ypatingi sunkumai ir traumos kyla paauglystėje ir peržengus savarankiško, nepriklausomo gyvenimo slenkstį, ryškėja tam tikras psichinis neatsparumas, nesugebėjimas savarankiškai priimti sprendimus.
Didžiausi sunkumai prasideda tuomet, kai Undinėlė bando grįžti į sausumą ir gyventi kartu su savo išrinktuoju. Simboline prasme – Moteris/Undinėlė iš vaikiškų fantazijų ir pasakų pasaulio atsiduria sąmoningos atsakomybės sausumoje – suaugusių žmonių pasaulyje, kur jau pačiai tenka pasirūpinti maistu, pastoge, kaip susirasti partnerį ir išmokti susikurti patikimus santykius su juo. Bėda yra tai, jog kaip ir pasakoje, Undinėlės tik atrodo niekuo nesiskiriančios nuo suaugusių moterų, tačiau sieloje jos dar iš esmės tebėra povandeninio, vaikiško ir magiško pasaulio gyventojos ir vaikščioti jos iš tikrųjų dar nemoka. Greičiau jau miglotai viliasi, jog vieną dieną kažkas tikrai pasikeis, joms šį kartą tikrai pasiseks, nes jos tiek daug padarė ir paaukojo vardan kitų. Kaip pasakytų psichologai – emociškai moteris dar yra labai nebrandi ir nepajėgi kurti bent kiek sveikesnius, partneryste grindžiamus santykius. Joms trūksta iniciatyvos, asmeninių norų ir tikslų suvokimo bei jėgos siekti savo poreikių patenkinimo. Tačiau vis dėl to jos turi vidinės potencijos ir šarmo bei drąsos. Pamenate, ką padaro Undinėlė pasakoje, kad išspręstų šią problemą – ji eina pas Raganą, ypač svarbų personažą šioje pasakoje ir mūsų istorijoje, prie kurio detaliau dar sugrįšime. Taigi, asmeninis augimas vyksta tik atradus kelią ir susiliečiant su savo asmenybės slapčiausiomis, baisiausiomis, labiausiai nerimą keliančiomis dalimis. Būtent to stebuklingo susitikimo pasėkoje ir įmanomi visi esminiai pokyčiai. Tačiau Undinėlei nelabai kaip pasiseka, ji dar nedaug gali pasinaudoti Moters/Raganos teikiamomis galiomis ir natūrali jos sielos transformacija sutrinka bei lieka neužbaigta. Pasakoje irgi mainai aiškiai nenaudingi Undinėlei – už dvi nuostabias kojas ji pasižada atiduoti savo gražųjį balsą.

Ketvirtas svarbus momentas. Tose situacijose, kuriose reikia „pakovoti už save“, garsiai pareikalauti to, kas tau priklauso ar išreikšti savo poreikius, nuolat nesąmoningai pasirenkama „aukos“ ar/ir „tylaus atpirkimo avinėlio“ pozicija.
Taigi, į krantą Undinėlė vis dėlto išlipa, tiesa, labai skausmingai, nes jos uodega pasidalina į 2 kojas. Ir su tam tikromis sąlygomis – negavusi princo ji bus priversta mirti. Vaikščioti ji gali, tačiau lieka „tyli kaip žuvis“, o kiekvienas žingsnis naujomis gražiomis kojomis yra lydimas kančios – „lyg kas kartą mintum ant peilio“. Undinėlės mūsų gyvenime negali, nemoka ir nesugeba išreikšti savo poreikių, šiais klausimais jos nebylios. Kartais jos taip norėtų pasakyti nors žodelį, tačiau jaučiasi „lyg suparalyžuotos“. Kiekvienas žingsnis ar valingas veiksmas, kuris turi būti atliekamas iš vientiso, nepriklausomo asmeninės valios centro yra blokuojamas. Kiekvienas savarankiškas žingsnis lydimas mazochistinės kančios. Jų neįmanoma priversti imtis asmeninės atsakomybės ir iniciatyvos, joms labai sunku iš viso ką nors nuspręsti, tam jos nuolat jaučiasi nepakankamai kompetentingos. Šiaip, dėl įdomumo: pasakoje rašo, jog Undinėlė turėjo ir keistų valgymo įpročių: valgė tik jūrų kopūstų salotas (laikėsi dietos?!), kurias gražiai ėmė pirščiukais. Gyvenime Undinėlėms dažnai kyla valgymo sutrikimų: jos linkusios į persivalgymo priepuolius, kuriuos seka alinančių dietų ir sporto periodai. Ir visa tai nukreipta į vieną vienintelį ir tą patį tikslą – „patikti ir būti gražiai savo išrinktajam“ – atitikti nerealią miglotą ir bekrauję svetimą svajonę…

Penktas svarbus momentas. Su partneriu užmezgami hiperglobojantys, priklausomi santykiai, kurie tampa viso moters gyvenimo centru, nepalikdami vietos ir galimybių jokiai kitai asmeninei raidai. Baimė netekti tokių santykių objekto lygi mirties baimei.
Taigi, tyliosios Undinėlės visas dėmesys yra sutelktas į Princą, ji tampa geriausia jo drauge, palydove. O kaip žinome, princus tai slegia, verčia trauktis, atsiriboti, prisigerti ir pradingti. Kuomet vienas vejasi, kitam belieka bėgti. Nepamirškime, išlipusi į krantą ji netapo tikra mergina, tačiau taip pat jau nebėra ir vaikiškoji linksmoji Undinėlė. Ji lyg užstrigusi tarp dviejų pasaulių – vaikystės ir suaugusiųjų. Todėl lyginant su kitomis rūmų damomis ji tyli ir bekraujė, be gyvybės, be aistros. Ir Princas ant jos „neužkimba‘ – t. y. neatpažįsta joje moters ir žmonos, meilužės, geriausiu atveju vadina ją „mažąja sesute“. Jis jai yra be galo svarbus, jis yra visas jos pasaulis, dėl jo ji padarė tiek daug. O „Jis“ gyvena savo nepriklausomą gyvenimą, ir dairosi į kitas moteris bei ruošiasi vestuvėms, „Jo“ vidiniame pasaulyje Undinėlės iš esmės net ir nėra. Undinėlės širdyje kaupiasi nepateisintų lūkesčių, nusivylimo, nepasitenkinimo ir nuoskaudos nuodai. Ji labai kenčia, tačiau vis tiek negali pasakyti nei žodžio, nes veikia Raganos „kerai“. Galiausiai Princas paprašo jos dalyvauti jo vestuvėse su kita.

Šeštas svarbus momentas. Priklausomų santykių pasaulyje nuolat vyksta vienokie ar kitokie sveikų ribų pažeidimai.
Kaip gi galų gale atskirti kur meilė o kur nesveikai priklausomi santykiai? Moterys, kurios myli per stipriai, linkusios dėl savo meilės objekto daryti „per daug“, nepagrįstai nuvertindamos ir nureikšmindamos save ir savo emocinius poreikius, jos viską galėtų paaukoti kad tik išliktų priklausomi santykiai. Princą mylinčiai Undinėlei nėra didesnės kančios kaip matyti jį su kita, dalyvauti vestuvių pasiruošimuose, tačiau ji tyliai sutinka. Realiame gyvenime šis neįtikėtinas nuolankumas pasireiškia įvairiai – moterys nuolat atsiduria „aukos“ rolėje, pačios skatindamos tokį aplinkinių elgesį su savimi suteikdami artimiems pernelyg daug galių vadovauti savo gyvenimui. Atiduoda visus pinigus ir nesurašo atitinkamo skolinimo dokumento, bando mylėti ir vyrą ir jo oficialią meilužę, sutinka, kad vyrui reikia „savo erdvės“ ir jis gali laikas nuo laiko girtauti ir nakvoti ne namuose, nuolat patiria fizinį smurtą, sutinka, kad jos vaikai būtų atiduoti auginti močiutei ir kt. panašus elgesys, apie kurį girdėdami sakome: „peržengia visas ribas“. Mūsų sveiki instinktai ir mąstymas iš visų jėgų priešinasi visokios rūšies prievartai – neišskiriant ir savęs.

Septintas svarbus momentas. Kad ir kaip besielgtų tariamos meilės objektas agresyvūs jausmai jo atžvilgiu iš esmės neleistini ir paneigti/išstumti..
Simboliškai pasakoje šį momentą žymi tai, kad Undinėlė atsisako seserų suteikiamos pagalbos – išmeta peilį į jūrą ir geriau pasirenka mirti nei sužeisti princo širdį. Realiame gyvenime Undinėlės/“Geros mergaitės“ dažniausiai vadovaujasi įsitikinimu, kad agresyvus jausmai iš prigimties yra „blogi“ ir „nederami mergaitėms“, todėl kaip galėdamos stengiasi jų išvengti. Išvengti šių jausmų raiškos santykiuose joms dažniausiai pavyksta, tačiau drauge išvengiama ir pačių santykių ne įsivaizduojamų, o realių, kūniškų ir žemiškų. Tokio tiesos dangstymo nuo savęs kaina labai didelė – besikaupiančios nuoskaudos ir neteisybės jausmai yra lyg dvasiniai nuodai, žudantys ir paralyžiuojantys sielos gyvybę. Kaip ir pasakoje, taip ir gyvenime Undinėlės blaškosi tarp egzaltacijos dangaus (į kurį pakyla pasakos pabaigoje) ir vandens, iš kurio bėga ir kur gyvena jas gąsdinanti Ragana. Žemė su kūnu ir krauju lieka joms neprieinama. Be abejo, toks neadekvatus elgesys netrunka iššaukti gyvenimiškas dramas ir krizes: peržengiančio visas ribas elgesio pasėkoje neišvengiamai įvyksta kokia nors santykių katastrofa, kuomet Undinėlės psichinės gynybos nebeišlaiko, ir ji tarsi „sprogsta iš vidaus“. Pasakos pabaigoje Undinėlė miršta, nes jos širdį perveria nepakeliamas skausmas, kai Princas visiems laikams pasirenka kitą moterį. Realiame gyvenime Jūratę užliejo nepakeliamas skausmas, kai nebeliko nė menkiausios vilties įgyvendinti savo svajonę, kuriai paaukojo ir savo namus, ir kūdikį, ir kraupiai daug apmąstymų, tikėjimo bei laukimo valandų… Dažniausiai tokios „katastrofiškos“ krizės ištinka po to kai santykiuose prieinama kokia nors reali riba: sužinoma apie fizinės neištikimybės faktą, įvyksta fizinis smurtas, paaiškėja kokia nors rimta apgaulė ar pan.

Aštuntas svarbus momentas. Priklausomo tipo moterys linkusios kurti ir vadovautis idealizuotais, o ne tikroviškais savo ir kitų paveikslais.
Prisimenate, kuo pasakoje pavirto Undinėlė –ji pakilo į debesis kartu su elfais ir pati pavirto savotiška elfe – „Meilės Dvasia“, padedančia visiems mylintiems žmonėms. Kai katastrofos mus ištinka realiame gyvenime, – psichoterapeutai sako: „kiekviena krizė yra sveikimo pradžia“. Jie žino, jog nepaisant skausmo, stiprių išgyvenimų metu suaktyvinamos visos mūsų psichinės jėgos, įsijungia visi rezervai ir ateina ar atrandama netikėta pagalba. Tai vadinamas mūsų „angelas sargas“ – vidury šių rodos neišsprendžiamų konfliktų ir praradimų prižadinta stipri energija, kurios dėka žmogus patiki kad gali „viską pradėti iš naujo“ ir atranda savyje jėgų kūrybai, tačiau vien tik šio tikėjimo, kaip mes žinome, neužtenka. Jis ir lieka neįgyvendintais norais ir gresia realus pavojus sustingti sublimuotose, „supersąžiningose“ ir „hiperatsakingose“ būsenose jei neužmezgamas tikras ir gyvas ryšys su mano galva įstabiausia ir patraukliausia šios pasakos veikėja, būtent, ponia Ragana. Pas ją tenka ateiti dar kartą ir dabar jau visai kita intencija – tapti jos drauge ir dalininke. Taigi, pasaka apie Undinėlę mus perspėja, kas gali atsitikti, kai bijome pasinaudoti vidine kuriančiąja sielos energija ir atviromis akimis pažvelgti į savo pačių prigimtį.
Ypač man šioje istorijoje patinka tai, kad ji gali pasibaigti pačiu įvairiausiu būdu, įmanoma pratęsti logiškai kelias siužetines linijas. Todėl pabaigai, siūlau drauge pafantazuoti pasakos pabaigos tema:

1.Pirmas variantas – tradicinis. Undinėlė negali atsispirti kerštui ir simboliškai, palaikoma savo sielos seserų, „nužudo“ princą. T. y. vadovaujasi principu: „jis tikras kiaulė, o aš tiek daug dėl jo paaukojau, ir kaip jis galėjo su manimi šitaip pasielgti!”. Tačiau tokiu būdu nužudoma ir pačios Undinėlės augimo, brandos ir išminties įgijimo galimybė, t.y. ji nesugeba atsispirti traukai į vandenį ir iki gyvenimo pabaigos toliau kartoja sužeistų santykių ratą dar ir dar kartą ik jau su kitais asmenimis. Realiame gyvenime, linkusios kurti priklausančio tipo santykius moterys vadovaujasi begaliniais pasikartojančiais tokių pačių santykių scenarijais, kuriuose keičiasi tik pagrindines roles atliekantys aktoriai, o pats scenarijus iš esmės nesikeičia. Pačios jausdamosi bejėgės kurti savo gyvenimą, jos nuolatos ir vis nesėkmingai ieško „Princų ant baltų žirgų“, kurie turėtų jas padaryti laimingomis. Dinamika irgi būna lengvai nuspėjama – Princai turi tendencijas virsti Niekšas sugriovusiais moters gyvenimą ir nusipelniusiais pačios žiauriausios bausmės.

2.Antras variantas – žymiai retesnis. Undinėlė tampa gerąja Meilės Dvasia – ji pakyla aukštyn, tampa oro stichijos gyventoja. Simboliškai oro stichija atspindi minties, filosofijos, mokslo, intelekto sferas. Taigi, mažoji Undinėlė
ne suauga, bet išskrenda, t. y. įgauna pasiaukojimo sparnus – tampa „gerąją globėja ir gelbėtoja“: įstoja į vienuolyną, apsigina mokslinį darbą ar visą save pašvenčia mylimai profesijai (dažnai gydytojos ar slaugytojos), tampa kokio nors judėjimo vadove, mokytoja, guru, domisi daugiausia dvasiniais dalykais, tačiau iki pat gyvenimo galo taip ir lieka be galo vieniša. O Ragana, neatpažinta ir gąsdinanti pasilieka gyventi jūros dugne. Tiesa, kartais ji leidžia apie save žinoti nerimo, panikos, silpnumo ar hipochondrijos priepuoliais.

3.Trečias variantas arba pasaka su blogiausia pabaiga. Kaip jau sakiau – man Ragana rodosi labai svarbus šios pasakos personažas, todėl ties ja vis norisi stabtelėti. Tradiciškai ji vaizduojama kaip gudri, klastinga, turinti stebuklingų galių, šioje pasakoje gaunanti ir Undinėlės balsą, ir seserų plaukus, manau taip pat ir gyvenime turbūt sugebėtų apsirūpinti ir gauti tai, ko pati nori. Pasakos – tai simbolinio, stebuklinio mąstymo kūriniai, o šiuose mąstymo procesuose, kaip ir sapnuose visumą gali reikšti ir jos dalis, taigi, jei išdrįsime pažvelgti šiomis akimis, pamatysime visai kitą istoriją. Žiūrint iš šio taško mes matome jog pasakoje apie Undinėlę pagrindinę archetipinę heroję reprezentuoja dvi personos, dvi šioje istorijoje visai nesusijusios moters dalys: Meilės Dvasia, kuria pavirsta Undinėlė, nepritapusi nei tėvų rūmuose nei suaugusių žmonių pasaulyje ir Ragana – Undinėlės slaptoji, neišvystytoji, tačiau stiprioji ir kūrybiškoji dalis. Sakykime, kad Ragana – tai pačios Undinėlės neatpažinta dalis – jos „antiportretas“, „Alter Ego“, kuriame užkoduotos savybės, paprastai laikomos nepriimtinomis mažajai princesei – egoizmas, godumas, kerštingumas, agresyvumas, gobšumas, gyrimasis, savęs įtvirtinimas, gudrumas, ir dar daug kitų lobių. Šias nemalones asmenines savybes mes dažnai linkę projektuoti ir matyti kituose. Didžiausios problemos kyla tuomet, kai ši dalis iki pat gyvenimo galo taip ir lieka neišvystyta, nes tokioje būsenoje ji linkusi skaudžiai keršyti. Nesugebant sąmoningai integruoti savo šešėlinės dalies, ji vis tiek pareiškia apie save, tačiau jau kitu, pavojingu ir destruktyviu būdu. Galime prisiminti, kaip Raganos pasakose vaizduojamos – bjaurios, žvairos, nutukusios, nešvarios, netvarkingos, gyvenančios vienoje oloje su gyvatėmis, rupūžėmis, katėmis ir piktos, kalbančios žemu (pragertu ar prarūkytu?..) gergždžiančiu balsu, grasinančios nužudyti. Užmiršta, nepuoselėta ir nemaitinama kuriančioji (Raganiškoji) savastis apie save primena vidine skausminga tuštuma, kurią norisi žūt būt kuom nors užpildyti ir užkišti, kad atbukinti iš ten kylančius pojūčius, o tam tinka: persivalgymas, alkoholis ar kiti svaigalai, rizika ir jos keliamas azartas, susinarplioję santykiai, impulsyvus seksas, polinkis save žaloti, bandymai išeiti iš šio pasaulio ir be abejo – įvairiausios kitos žlugdančios veiklos rūšys. O kartais tai būna tiesiog nepaaiškinama apatijos ir nejautrumo bei visiško sustingimo ir gyvenimo džiaugsmo praradimo būsena. Ir pati herojė galiausiai tampa tuo, nuo ko taip norėjo pabėgti. Šioje pasakos pabaigoje Undinėlė pati tampa Baisiąja Ragana. Dažnai, tarsi perspėdami apie gresiančią destrukciją, atsiranda pasikartojantys sapnai apie grėsmingą persekiojančią juodą vyrišką figūrą. Lyg pagalbos prašymai, perspėjimai apie gresiančią kūrybingojo prado mirtį, sutrikdytą natūralią dvasinę pusiausvyrą. Šis kraštutinumas iš tiesų gali būti labai pavojingas, nors gyvenime iki jo ilgas kelias, o pakeliui – daug galimybių sugrįžti.
4.Ketvirtasis variantas arba pasaka su laiminga pabaiga. Laimė yra būsena pasiekiama dėka asmeninio augimo ir brandos, kurią iš esmės nelabai veikia nei partneriai nei kitos gyvenimiškos aplinkybės. Laimės jausmas yra be galo individualus ir savitas kiekvienam iš mūsų, todėl niekas kitas jo mums padovanoti negali (įskaitant Princus). Dar Paracelsas sakė, kad kiekvienas nuodas gali būti ir vaistas, viskas priklauso tik nuo pasirinktos dozės. Nuodai, ta prasme yra tiesiog chemiškai (pasakose – alchemiškai) aktyvios medžiagos. Viską lemia tai, ar sugebės Undinėlė pasinaudoti visai šalia esančia pagalba, ar sugebės iš Raganos nuodų pasigaminti sau reikiamo vaisto? Taip, pyktis gali mus žaloti, tačiau taip pat tik dėka pykčio galime tvirtai remtis į žemę abejomis kojomis, garsiai šaukti iš gerklės gilumos ir apginti savo įsitikinimus bei teritoriją. Taigi laiminga pabaiga įmanoma tik tuomet, kai Undinėlė jau iš pradžių žiūri į Raganą daugiau su nuostaba nei su baime. Po laivo katastrofos ji neišskrenda į Dangų, bet pasineria į pačias jūros gelmes ir bando susipažinti su Ragana iš arčiau. Tik dėka artimesnio ir labiau pasitikinčio santykio su ja įmanoma antroji galimybė išaugti į žemišką moterį su pėdomis ir alkūnėmis. Psichologiniais terminais šnekant branda ir sveikimas remiasi atskirų asmenybės dalių integracija o ne atskėlimu. Realiame gyvenime taip atsitinka, kuomet krizės ištikta moteris susiranda adekvačią pagalbą kuri jai padeda atkurti ir vystyti autentišką asmenybės branduolį. Tiesa yra tai, jog autentišką savastį mes galime susikurti tik santykyje su kitais žmonėmis, būtent dėka santykių su kitais mes sužinome, kas esame iš tikrųjų. Todėl psichoterapinis, autentiškas, gydantis santykis čia gali labai padėti. Sveikstant, paprastai atkuriami ir realizuojami iki krizės buvę sveiki pomėgiai ir tikslai: moteris prisimena savo svajones, – baigia studijas, pakeičia darbą, mokosi dainuoti ar šokti tango, susiranda maldos ar meditacijos grupelę, randa jėgų pagaliau sutvarkyti skyrybų dokumentus ir pan. Ir kuomet ji antrą kartą sutinka žavingą į bėdą papuolusį Princą (o tai tikrai neišvengiamai įvyksta visų moterų gyvenimuose), ji jau moka pasižiūrėti į jį ne tik paprastomis fizinėmis, bet ir žvairuojančiomis ir skvarbiomis Raganos, – „Reginčios“, sielos ir gelmių pasaulio gyventojos akimis ir pastebi, kad iš tiesų, princo barzda įspėjančiai mėlyna, o iš po dailiai sėdmenis aptempiančių „Levis“ džinsų kyšo gaurais apaugusi ožio koja, įmerkta į neaiškius dumblinus reikalus. Ir nusprendžia į artimus santykius su juo geriau nesivelti. Ilgainiui ji išmoksta nebepasiduoti galingai pasikartojančio gyvenimo scenarijaus traukai ir jos sielos tuštuma po truputį ima gyti, tiesa, dar kas kartą skausmingai gelia, kuomet reikia imtis savarankiškos ir nepriklausomos iniciatyvos, tačiau šis skausmas jau turi svarbią informaciją – perspėja apie naują pradžią ir dar vieną neišvystytą savasties aspektą. Kol vieną dieną jos skvarbus ir tiriantis žvilgsnis atsispindi kitose nustebusiose ir tiriančiose akyse. Ir ji pamato, kad jaunuolis, kurį seniau laikė tikru „nuoboda“, nes jis tylus, o be to, kiek drovus ir lėtas, iš tiesų, atidžiau pažiūrėjus jam į akis įgyja ir visai kitą pavidalą, kurį galima pavadinti, pvz.: „Ištikimasis Riteris“, arba „Rūpestingas Globėjas“ ir pan. Ir tuomet jau Undinėlė /Ragana/Meilės Dvasia pati, nebeverčiama vidinio scenarijaus gali nuspręsti, pasikviesti jį gerti drauge arbatos ar ne. Ir jei jų draugystė tęsiasi toliau, laikoma jo švelnių ir stiprių rankų ji gali tapti ir maža ir švelnia Undinėle, nes juk, kaip žinome iš pasakų, jos iš tiesų yra labai žavios ir viliojančios būtybės, o jų žvynai gali žėrėti visomis vaivorykštės spalvomis…

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222