Sunku apibrėžti kas yra nerimas. Dažniausiai sakome – tai toks nemalonus, neaiškus jausmas, įtampa, baimė, nelaimės, grėsmės nuojauta. O blogiausia jog kuomet nerimaujame, iš tiesų nelabai žinome, kodėl taip prastai jaučiamės. Lyg ir nėra aiškios, konkrečios priežasties, arba ji neatrodo mums tokia didelė ir reikšminga, kad šitaip sujauktų savijautą ar apskritai gyvenimą. Nerimas neatsiejama žmogiško patyrimo dalis, tačiau kartais jo būna tiesiog per daug, jis ateina kaip panika, siaubas, nerimo priepuolis ar dvasinės pusiausvyros sutrikimas. Kartais tai būna įkyrios, nerimastingos, pasikartojančios ir visiškai neracionalios mintys:
• ar tikrai užrakintos durys?
• ar užsuktas čiaupas?
• Ar gali nutikti kas nors baisaus?
• Gal važiuojant automobiliu nuleis padangą?
• Ar bute neįvyks gaisras bute kol atostogausiu?
• Gal artimieji susirgs sunkia ir nepagydoma liga?
Nerimas turi savo somatinę išraišką – fizinius kūno poūčius, kurie gali tiksliai kopijuoti sunkios fizinės ligos simptomus. Tai dusulys, smaugimo, krūtinės spaudimo jausmas, skausmai širdies plote ir tachikardija (širdies plakimas), kąsnio kakle jausmas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Rečiau: dažnas šlapinimasis, kūno raumenų tonuso pakitimai: staiga jis išnyksta ir žmogui „pakerta kojas“ arba apima nervinis drebulys, tirpsta oda ir galūnės, ištinka šalčio ir karščio bangos ir t.t. Jei kada nors ir jūs jautėte ką nors panašaus, greičiausiai tai susiję su jausmais slypinčiais „už užuolaidos“.
Psichikos darbą galime palyginti su teatru. Jame yra ryškiai apšviesta scena, traukianti dėmesį, užkulisiai, sėdintys salėje žiūrovai ir t.t. Teatro scenoje vyksta veiksmas, vaidinamos pjesės ir įgyvendinami mūsų gyvenimo scenarijai. O psichikoje veikiantys aktoriai dažniausiai yra jausmai, išgyvenimai ir būsenos. Scena traukia dėmesį, o nereikalingi jausmai nukišami į užkulisius arba „už užuolaidos“.
Sakote, kad jums taip nėra? Taip jums nenutinka, kad viską ir visuomet aiškiai žinote ir suvokiate, ką ir dėl ko darote gyvenime, kur einate, ką kalbate ir vis kita? Kas čia per paistalai apie kažkokias užuolaidas, susierzinsite jūs. O iš tiesų mes visi turime kažką, į ką išmokome nekreipti dėmesio ar net gyventi lyg to visai nėra. Kiekvienas jau iš savo šeimos, iš vaikystės atsineša rinkinį tokių išgyvenimų ir būsenų kurių įprato nerodyti kitiems, o sunkesniais atvejais taip stipriai nerodyti, kad ir patys pamiršo, jog tokie iš viso egzistuoja.
Panika, siaubas, išgąstis, pyktis, seksualinis jaudulys, bejėgiškumas, įniršis, baimė būti atstumtu ar vienišu, troškimas sunaikinti konkurentus, visagalybės ir totalios situacijos kontrolės poreikis – tai tokie jausmai kurių nenorėtume jausti, suprasti, išgyventi. Jie priklauso „neliečiamų“ arba „išstumtų“ jausmų kategorijai, kurių taip ir norisi nejausti. Mūsų psichikoje jie dažniausiai laikomi už tam tikros užuolaidos, paslėpti tačiau ir „ne visai“. Jų nenorime matyti, tačiau tam tikrą ryšį su jais vis tik galime turėti. Na, jei jie ir už užuolaidos, jų nesimato, tačiau paslėpta negiliai – kai jie pradeda nerimti, triukšmauti, rėkauti, trypti kojomis ar kaip nors kitaip apie save praneša, mes imame jausti nerimą, o gal baimę ir ypač nenorą kad kas nors pasikeistų – neduok Dieve, jie išlys iš užuolaidos – sujauks taip seniai nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Panašiai būtų jei žmogus iš gatvės staiga atsidurtų ryškiai apšviestoje teatro scenoje – juk sugriautų visą spektaklį ir būtų taip gėda, pikta ir nejauku!
O kodėl gi tos „neigiamos emocijos“ negalėtų taip ir likti už tos užuolaidos? Paklausite jūs. Na, tiesą sakant, negalėtų, dėl dviejų svarbiausių priežasčių: pirma, ilgą laiką laikomi atskirti nuo gyvenimo intensyvūs pergyvenimai pasikeičia, – jie „sulaukėja“ – tampa neatpažįstami, ryšys su jais nutrūksta, o žmogaus gyvenimui ima trūkti svarbių spalvų, jis nusenka ir tampa nuobodus, pilkas. Ir antra – kad ir kaip nesinorėtų, bet gyvenimas yra sudėtingas ir kelia pačių įvairiausių išgyvenimų, todėl užuolaida yra nepatikima – gyvenimo vėjai ją nuolat pakelia ir bent jau banguoja, štai tada į sceną išsiveržia laukiniai ir nekontroliuojami išgyvenimai ir dar ne blogiausias variantas jei tą ištrūkusį Džiną pavyksta sugauti ir uždaryti panikos atakos butelyje.
Štai istorija kurią papasakojo Rūta:
Aš niekuomet nebuvau neištikima savo vyrui. Žinau, esu simpatiška, nuolat susilaukiu vyrų dėmesio, ir nuolat aplinkui yra gerbėjų, tačiau aš tiesiog negaliu. Negaliu net įsivaizduoti tokių santykių. Mano vyras, taip, jis turėdavo meilužių, tai prasidėjo neužilgo po vedybų. Kai paaiškėdavo jo susižavėjimas kokia nors nauja „pasija“, pradžioje mes smarkiai pykdavomės. Jis teisindavosi, jo kitaip tiesiog negali, „pernelyg lengvai įsimyli“, tokios jau jautrios širdies vyriškis man pasitaikė. Tačiau skirtis nenorėjome, auginome dukrelę, be to, aš ir neįsivaizdavau, kad galėčiau viena pragyventi – juk mano algelė nedidelė, o dar tekdavo prižiūrėti provincijoje gyvenančią ir nuolat sergančią tetą. Kenčiau vyro nuklydimus į šalį kelerius metus ir nieko negalėjau padaryti. Mintyse vadindavau jį „paleistuviu“, „bjaurybe“ ir „kraujasiurbiu“ – jausdavausi tokia išsekusi, lyg iš tiesų mūsų santykiai iš manęs baigtų išsiurbti paskutines jėgas. Kartą jis net sugebėjo pasimylėti su mano drauge kai ji su savo vyru buvo atėjusi pas mus į svečius. Man buvo labai gėda ir labai pikta, bet palikau juos kitame kambaryje ir apsimečiau, kad nieko nepastebėjau. Galiausiai ir mano gyvenime kažkas ėmė keistis. Netikėtai man pasiūlė naujas pareigas, paaukštino. Pradėjau geriau uždirbti ir, aišku, geriau jaustis. Vieno firmos vakarėlio metu susipažinau su maloniu vyriškiu, kuris iš karto man patiko. Atrodo toks niekuo neypatingas, neišsiskiriantis. Toks truputėlį meniškas, maloniai apšiuręs ir savas. Dirbo reklamos vadybininku mūsų klientų firmoje. Vien tik nuo jo žvilgsnio man širdelė suspurdėdavo ir kūną užliedavo malonus jausmas. Vyras aiškiai suprato, kad jis man iš tiesų patinka, dar anksčiau už mane pačią, vos tik užmatė mus drauge. „Pasilinksmink,“ pasakė jis man vieną vakarą, kai aptarinėjome naujuosius pažįstamus, „manau, dabar tavo eilė“, ir šlykščiai išsiviepė. Aš taip įsiutau, jog nusprendžiau „Gerai, velnias nematė, iš tiesų, kodėl jam viskas galima, o man tai ką, ne“??? Kai naujasis pažįstamas pasikvietė mane dviese pavakarieniauti, ilgai nedvejojusi sutikau. Tačiau čia ir prasidėjo visos bėdos. Jau prieš kelias dienas pradėjau darytis lyg nesava, tapau išsiblaškiusi, nuolat kažką pamiršdavau, nežinia apie ką galvodavau, keisčiausi vaizdai lįsdavo į galvą, pradėjau bijoti kad nutiks kažkas baisaus. Tai apsiverkdavau be priežasties, tai širdis imdavo plaki be perstojot, teko gerti mamos pasiūlytus valerijono lašiukus, gudobelės tinktūrą, kad praeitų. Tačiau kai atėjo pasimatymo diena, nusprendžiau, kad mažiau nerimaučiau pasivažinėti dviračiu. Pasiėmiau dukters dviratį ir sėdusi ant jo išdūmiau į plentą – dviračiu nesivažinėjau nuo mokyklos laikų, o tą dieną kaip kokia beprotė myniau kokias dvi valandas be sustojimo. Galiausiai grįžau namo, susiruošiau ir nuvažiavau į numatytą restoraną. Ir čia, įsivaizduokite: gražus vasaros vakaras, šilta, malonu, jauku. Aš ateinu į restorano terasą pasipuošusi, pasidažiusi ir jau iš tolo pamatau savo pažįstamą vyriški, matau kaip jis šypsodamasis pakyla iš savo vietos ir eina manęs pasitikti, tačiau iki staliuko aš nueiti nespėjau. Mane ištinka panikos ataka, pirmoji gyvenime. Širdis ima plakti kaip pašėlusi – pulsas 140 ar daugiau, užplūsta baisus panikos jausmas, siaubas kad tuojau numirsiu ir aš susmunku tiesiai terasoje, prie naujojo draugo kojų, gaudydama orą kaip žuvis išmesta į krantą. Abu mes baisiausiai išsigąstame. Tuo metu buvau tikra, kad mane ištiko širdies smūgis ir infarktas, keikiau save, kam laksčiau pusę dienos su tuo dviračiu lyg išprotėjusi. Pasimatymas baigiasi tuo, kad vietoj vakarienės kandidatui į meilužius teko kviesti greitąją pagalbą, lydėti mane į ligoninę ir dar paskambinti ir viską papasakoti mano vyrui. Miriau iš gėdos, tačiau turiu prisipažinti, kad buvo ir savotiškai džiugu, kad jis toks rūpestingas – pasiliko šalia, ramino ir laikė už rankos, draugiškai kalbėjosi su manimi ir su gydytojais, o mano vyras tai juk niekuomet taip nesielgdavo…“
Kuo garsiau ima reikštis ir triukšmauti nepageidaujami išgyvenimai nukišti už užuolaidos, tuo intensyviau privalo vykti veiksmas pagrindinėje scenoje, kad žiūrovai nesusigaudytų kokia yra tikroji padėtis. Šiuo atveju baimė dėl sveikatos ir įsitikinimas jog ištiko „širdies smūgis“ nustelbė kitus ne mažiau intensyvius išgyvenimus: gundymą, erotinį susijaudinimą ir flirtą. O gal net įsimylėjimą ir agresyvų troškimą atkeršyti vyrui. Panikos ataka kaip kompromisas leido Rūtai ir ateiti į pasimatymą, ir tuo pat metu į jį neateiti. Ir priartėti prie seksualinio troškimo patenkinimo ir išlaikyti jį už užuolaidos: na, juk ji ateidama į pasimatymą apalpo ir galima sakyti, jog tiesiogine prasme „nesuvokė ką daro“. Tuo pat metu jai atvirai pripažinti savo artumo ir meilės poreikius gali būti mirtinai pavojinga – juk ji tuomet niekuo nebesiskirtų nuo savo vyro, ant kurio labai pyksta ir laiko ištvirkėliu.
Kuomet mus staiga užlieja panika, siaubas, nerimas, į tai tiesiog negalima nekreipti dėmesio. Tai svarbus vidinis signalas: „sustok, ką tu su manimi darai?“ – sako mums mūsų siela. Kartais man rodosi, jog būtent panikos atakos rodo susiklosčiusią ribinę gyvenimo situaciją – kuomet žmogus žūt būt stengiasi gyventi nematydamas ir nejausdamas to, kas yra tiesiog neišvengiama ir tai panašu į bandymą paneigti realybės principus ir rėmus. Iš tiesų, panašiai kaip žuvis bandytų iššokusi iš vandens įrodyti, kad ji gali egzistuoti ore. Tik šiuo atveju mums kyla noras paneiti kažką labai svarbaus mus supančiuose artimuose santykiuose su kitais žmonėmis. Juk mes gimstame, gyvename ir judame šeimose, bendruomenėse, grupėse – visoje sudėtingoje ir persipynusioje tarpasmeninių jausminių ryšių matricoje kaip savotiškoje gyvybinėje mus saugančioje ir maitinančioje terpėje. Natūralu jog jei bandome ją paneigti ir iš jos išsiplėšti, siela reaguoja taip, lyg ją statytume į mirtiną pavojų, – prarasti savo vidinį identitetą, labai esminę žmogiškumo dalį, o kartu ir savęs jausmą. Myliu dramatiškus žmones, be jų pasaulis būtų žymiai nuobodesnis niūresnis. Jų jausmai kaip ryškūs fejerverkai, greitai užsižiebia, sugundo ir greitai užgęsta… Rūtos panikos ataka ne tokia, ji daugiaprasmė. Paradoksaliu būdu taip pasireiškia ir teberusenanti meilė savo vyrui, aiškiai suvokiant jo neįgalumus bei trūkumus – noras išlikti ištikimai, noras išsaugoti vidinį vientisumą, sutarti su savo sąžine – kilnus noras…

Kaip elgtis jei jus ištiko panikos ataka:
– nerimo priepuolis yra skambutis į duris, kažkas jūsų gyvenime vyksta tikrai svarbaus, laikas sustoti ir apmąstyti kas gi tai galėtų būti.
– prisiminkite, kad nors panika yra tikrai labai nemalonus ir bjaurus patyrimas, dėl paties nerimo priepuolio jūs niekuomet neprarasite sąmonės, neišprotėsite ir nenumirsite. Jūsų negali ištikti nei insultas, nei infarktas, nei mirtinas dusulys ar širdies smūgis.
– Beužsivedančios mintys apie onkologines ir kitas sunkiai pagydomas ar retas ligas yra nerimo sutrikimo dalis ir tai patiria daugelis žmonių.
– Nerimo jausmas auga lyg sniego gniūžtė riedanti nuo kalno. Kol ji dar neįsibėgėjo sustabdyti ją yra nesunku, kai ji įgavo pagreitį, padėti gali tik vaistai. Pirmiausia aiškiai sau įsivardinkite ko jūs konkrečiai bijote ir ką galėtumėte padaryti, kad būtų ramiau. Jei patiriate fizinius simptomus, būtinai pasikonsultuokite su bendrosios praktikos gydytojais ir atlikite visus paskirtus tyrimus.
– Geriausia sutelkti mintis į tai, ką tuo metu darote, galvoti tik apie paprastus konkrečius dalykus, jei nepavyksta, susitelkite į savo kvėpavimą ir sąmoningai kvėpuokite santykiu 4:6. Skaičiuodami iki keturių įkvėpkite, iš naujo skaičiuodami iki šešių iškvėpkite.
– jums reikalingas žmogus su kuriuo galėtumėte aptarti tai kas vyksta jūsų gyvenime. Tai gali būti jūsų artimas draugas, pažįstamas arba psichoterapeutas.
– jei vis tiek jaučiatės blogai, išgerkite raminančių vaistų. Juos gali išrašyti šeimos gydytojas arba psichiatras. Šie vaistai puikiai veikia ir „iš kišenės“ – vien žinojimas kad juos turi padeda išvengti beprasidedančios panikos atakos.
– Nebijokite papasakoti artimiesiems apie tai, kas jums nutiko ir ieškoti pagalbos. Šiais laikais tai net gi madinga ir visi gerokai lengviau kalba apie depresiją ir nerimą negu apie savo finansinę situaciją.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Prieš kelias dienas grįžusi namo radau vyresnėlį vaikštant iš kampo į kampą keista veido išraiška. Paskutinį kartą jo veidas atrodė panašiai kuomet būdamas 11m. dūkdamas su broliu kieme iškūlė kaimyno langą ir susižalojo ranką. Tuomet, kaip ir dabar, gėda ir kaltė jo veide buvo virtusios kažkokia sumišusia prislėgta atsiprašančia šypsenėle.
Neištvėrusi klausiu: „Kas nutiko? Ar ko prisidirbai?“.
„Jo, nutiko. Susipykau su drauge“.
„Ar nori apie tai papasakoti?“ Klausiu lyg tarp kitko, nes sūnus paprastai santykiuose su manimi naudojasi standartines paauglių strategijas, kurių visų esmė yra ta pati: „Aš esu stiprus, savarankiškas ir suaugęs vaikinas, o jūs tik nevykę atgyvenos“. Savaime suprantama, kad to pasėkoje mudu su tėčiu neįsileidžiami į asmeninį gyvenimą, o visi mūsų patarimai ir pamokymai realizuojami griežtai priešingai nei tikimės juos duodami. Man sūnus, tokiais atvejais kaip šis dar taiko specialią taisyklę: „Nelįsk prie manęs su savo psichoterapinėm nesąmonėm!“. Tačiau šiuo atveju išgirstu ne dygliuoto paauglio, o pasimetusio ir nuskriausto vaiko atsakymą:
„Taip, rodosi noriu.“. Suprantu kad šį kartą situacija tikrai rimta. Perleidę jaunesniųjų vaikų priežiūrą į tėvelio rankas sėdame drauge virtuvėje gerti arbatos.
„Nagi, pasakok.“ Ramiai sakau ir susikaupusi tyrinėju jo veidą. Andrius atrodo stipriai susikrimtęs; tuo pat metu ir kaltas, ir susigėdęs.
„Tai kad net nežinau. Susipykome su Ugne (savo mergina) dėl kažkokių niekų. Ji per pamoką ruošė pristatymą apie feminizmą ir pradėjo kalbėti, kad jos nuomone visi vyrai yra moliai, liurbiai, tinginiai ir todėl moterys turėtų pačios imtis daugiau atsakomybės ir tvarkytis gyvenime ir apskritai pasaulyje“.
„Tai kaip tu pasijutai? Juk tu taip pat vyras ir dar jos vaikinas.“.
„Tai tame ir esmė, kad pasijutau labai blogai. Po to ir pradėjome pyktis dėl niekų. Dėl to, pvz.: ar unguriai žiemoja Karibų jūroje ar apskritai visoje Meksikos įlankos pakrantėje. Ji sakė, kad aš žeminu ją kitų žmonių akyse nes nesutinku su jos nuomone ir taip lyg ir parodau kad ji mažiau supranta už mane ar yra kvailesnė.“.
Jaučiu kaip viduje sukyla deginanti pykčio banga, nes po truputį imu suvokti kaip įžeistas mylimos merginos šiuo metu jaučiasi sūnus. Mergina lengva ranka gana smarkiai pagriovė jo savivertės jausmą. Kandžios psichoanalitinės replikos apie kastruojančias moteris taip ir sukasi ant liežuvio galo. Tačiau sūnus juk ne psichoterapeutas, nesupras. Be to, jis iš tiesų myli tą merginą nors man, kaip ir kiekvienai mamai, kartais atrodo, kad jei tik aš būčiau galėjusi parinkti jam porą, tikrai pasiūlyčiau kitokią merginą: mielesnę, švelnesnę ir nuolankesnę…
Po truputį mano galvoje gimsta suvokimas jog sūnų ištiko „vyriškumo krizė“. tokia nereta mūsų laikais. Draskantis vidinis prieštaravimas: ką pasirinkti įžeistą vyrišką savimeilę ar meilę mylimai merginai. Bręstančios vyriškos ambicijos verčia būti „kietu“, tai reiškia ir kategorišku, ir išmanančiu; siekti įvertinimo, pripažinimo ir savo galios pajautimo. Tuo tarpu jaučianti ir patirianti asmenybės dalis siekia bendrumo ir meilės per susiliejimą su mylimąja išgyvenimo. Bėda ta, jog kuomet tampi jausmingas, suskysti, net gali imti krėsti kvailystes ar apsiašaroti, o tai gąsdina, gresia tam tikru ribų praradimo jausmu. Besiformuojanti jauna asmenybė šiuo atveju tai suvokia kaip tikrą priešpriešą: juk būti skystu yra taip „nekieta“, „nevyriška“… Tačiau kaip gi tuo met gali jausti meilę, saugumą ir atsipalaidavimą neprisileisdamas kito žmogaus arti, nesusidalindamas su juo jausmais ir išgyvenimais?…
Nurijusi kartėlį imu atsargiai kalbėtis su sūnumi, ką vis tik jam reikštų būti tikru vyru, kaip jis tą galėtų suprasti. Diskutuodami prieiname nelaukų išvadų:
1. Vyras yra tas kuris gali pasirūpinti savimi ir kitais. Neilgai pasitarę, nusprendžiame, kad tai nors ir standartinis, tačiau per ne lyg abstraktus, neaiškus teiginys. Juk ne lygu ką laikysi „vyriška“ – gal kuo didesnes pajamas, brangesnį automobilį, laikrodį, griežtą asketišką išvaizdą, šukuoseną. O gal iššaukiantį elgesį, bendrai aktyvumą, kategorišką mąstymą ar dar ką kitą?
2. Vyrui labai svarbu turėti tikslą ir jo siekti. Tačiau šiais laikais juk daugelis moterų irgi lygiai taip pat gyvena. Ir mokosi, ir dirba, ir siekia, ir maža to, dar sugeba auginti vaikus ir prižiūrėti tuos pačius vyrus.
3. Vyras trokšta keisti pasaulį, atrasti ką nors nauja. Abu pripažįstame, kad tai rimtas argumentas. Labai vyriškas. Palikti žymę šiame pasaulyje vyrui gali būti svarbiau nei santykiai, vaikai ar pinigai.
4. Vyriška yra turėti savo nuomonę ir ją ginti. Būti lojaliu, vientisu, ištikimu. Tai reiškia turėti savo artimus, mylimus žmones, jai rūpintis. Susikurti savo draugų ratą, jam priklausyti ir nesiblaškyti. Be to, galioja ir perkeltine prasme: turėti savo identitetą, įsitikinimus, vertybes, moralę ir juos ginti nesvyruojant.
5. Vyrui yra svarbiausia žinoti kad jis vyras. (Tai reiškia jausmą, jog tu gali kurti savo taisykles ir kad jų bus paisoma). Tačiau šiais laikais šią poziciją taip pat labai dažnai užima moterys. Todėl paskutinis teiginys vis tik išlieka labiausiai kontraversiškas.
Tuomet jau ateina eilė man pasidalinti psichoanalitiniu supratimu ir mano nuostabai sūnus šį kartą išklauso susidomėjęs. Papasakoju, kad iš tiesų šiais laikais skirtumai tarp lyčių pradeda darytis vis mažiau pastebimi. Moterys ima vadovauti didelėms korporacijoms, siekia karjeros, o vaikų auginimą užkrauna savo sutuoktiniams. Vyrai taip pat gali perimti daugelį standartiškai laikytų moteriškų užsiėmimų: puoselėti savo kūną, išvaizdą, lavinti skonį, jautrumą, užsiimti maisto ruoša, buitimi ir dalintis vaikų priežiūra. Tai nebūtų didelė priešprieša – nes juk „vyriškai kieta“ karjeros moteris gali susirasti „moteriškai švelnų“ ir supratingą partnerį, tokia pora gali būti labai patvari. Didesnė šių laikų vyriškumo problema yra tai jog berniukai dažnai auga šeimose be tėvo, nematydami aiškaus vyriško pavyzdžio. Šalia yra tik motina, į kurią nori ar nenori krypsta vaikų dėmesys. Mama šiais laikais turi išmokyti vyrą būti vyru ir tuo pat metu padėti pažinti moterišką pasaulį. Laimė, jei ji pakankamai brandi ir tvirta ir sugeba tai perteikti. Jai tenkantis uždavinys yra nepaprastai sudėtingas. Ji pati nuo dvigubo gyvenimo ir rūpesčio krūvio yra pervargusi ir dažnai nors fiziškai yra šalia, emociškai yra tiesiog nebeprieinama. Spręsdamas bręstančio vyriškumo uždavinį berniukas susiduria su dviem kraštutinumais, o riba tarp jų nepaprastai siaura ir sunkiai apčiuopiama. Vienas kraštutinumas atrodo išoriškai kaip perdėtas, „mačo“ elgesys – kuomet jaunuolis nuolat ir nuolat jaučia poreikį pabrėžti kad jis yra vyras ir tai daro paneigdamas visa, kas jo galva yra nevyriška. Elgiasi iššaukiančiai, kategoriškai, siekia sau naudos, žūt būti turi jaustis lyderiu, vadovu, o pripažinimo siekia nesiskaitydamas su priemonėmis. Jis šaiposi iš moterų, jas žemina, neretai jei ne garsiai, tai pataliukais vis pavadindamas „kvailomis vištomis“ ar „blondinėmis“. Artimus santykius sutapatina su seksualiniais, vadovaujasi juose malonumo principu. Nusibodusius aistros objektus be gailesčio apkaltina ir palieka. Tokį elgesį galima suprasti kaip poreikį nuolat ir nuolat gauti patvirtinimą kad jis pats yra „tikras vyras“ – tai rodo giliai pasąmonėje glūdinčią abejonę savimi ir savo lytimi apskritai. Bendresne prasme tai „vyras eržilas“ – kuris nebijo pasinerti ir vadovautis aistra, tačiau nepaprastai bijo prisirišti. Antras kraštutinumą galėtume pavadinti „mamytės sūneliu“. Tai vyras, kuris yra drovus, lėtas, baikštus, nepasitiki savimi, gyvena su tėvais ar vien tik be galo juo besirūpinančia vieniša mama. Jis nuo mažens suvokė, jog neturi galimybės pats apsispręsti, jaučiasi bejėgis ir priklausomas. Jis bijo aistros, moterys jam nesuprantamos, gundančios, pavojingos, „pagedusios“. Visą gyvenimą jis taip ir gali likti „ ištekėjęs už mamos“, tačiau jei jam pasiseka, perdėtai globojančios mamos vietą vis tik užima kokia nors moteris, dažniausiai kaip du vandens lašai ir charakteriu, ir net išvaizda panaši į jo mamą. Šis vyriškis net per daug gerai moka prisirišti, tačiau bijo savo aistros, o drauge paneigia ir laisvę ir kūrybiškumą. Abu kraštutinumai šiuo atveju rodo neįveiktą vyriškumo krizę ir neįvykusią asmenybės brandą. Iš tiesų dvasine prasme jaunas vyras mūsų laikais susiduria su ne mažesniu iššūkiu nei Kolumbas ar Odisėjas. Jis privalo surasti vidurinį kelią, išdrįsti plaukti tarp Scylės ir Charibdės, atrasdamas ir integruodamas savyje tokius prieštaringus dalykus kaip aistra ir prisirišimas.
Pasakiau sūnui kad jis pats turės surasti tą kelią, aš negaliu parašyti jam recepto, tačiau galiu patarti, ko reikėtų jame saugotis ir dar, įduoti ginklą – patvirtinimą kad aš jį myliu ir matau pirmiausia kaip laisvą ir nepriklausomą autentišką asmenybę. Kad priimu jo sprendimus nepriklausomai nuo to kiek beprasmiški, kvaili ar nereikšmingi man jie beatrodytų, juos gerbiu ir palaikau. Pasakyti kad aš juo pasitikiu ir tikiu kad jis tikrai yra pajėgus leistis į dvasinio savęs pažinimo paieškas…
„Supranti, Andriau, tu esi vyras ir gali tai parodyti. Gali supykti ant Ugnės ir kurį laiką su ja nebendrauti. Tarpais gali leisti pajausti jai, kad peržengė ribą ir kad toliau tu eiti tu tiesiog nebeleisi. Gali pasakyti jai, kad jautiesi jos žeminamas ar žeidžiamas – tai nebus silpnumas, turi ginti savo savigarbą, neleisti jos suniokoti net ir vardan meilės ar bandydamas išsaugoti jūsų santykius… Juk visas vyriškumo krizės sprendimas glūdi paradokse, ne baimėje ir atsisakyme, bet kūryboje ir augime. Subrendęs vyras nebijo savo jausmingumo, silpnumo ir moteriškumo, tačiau sugeba juos integruoti ir jais naudotis. Jis nebijo leisti sau suskysti, pasitikėti, prisirišti ir pasiaukoti. Brandi moteris nebijo būti tvirta ir ryžtinga, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą į savo rankas. Juk psichine prasme mes visi biseksualūs – turime ir vyrišką ir moterišką sielos dalis…“.
„Gerai, jau gerai, mama, supratau.“. Galiausiai išgirstu ilgai lauktą frazę. „Ir žinai, labai tau ačiū – tu man tikrai padėjai. Dabar jaučiuosi kur kas geriau“.
Na, kaip ir galima buvo tikėtis, pirmasis jaunuolių konfliktas truko dar porą dienų o po to, jie susitaikė. Šiandieną Andrius savo draugei gimtadienio proga kepa tortą „Napoleoną“ ir vis klausinėja manęs patarimo. Na, kartais iš tiesų gera būti mama!

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Kalbėtis apie tai kaip kas jaučiasi artėjant didžiosioms metų šventėms gana sudėtingas uždavinys. Nežinau kaip jūs, tačiau aš per šventes dažniausiai jaučiuosi bjauriai. Na, gal ne per pačias šventes, tikrai ne visuomet, nes tai priklauso nuo to, kaip vis tik pavyksta jas atšvęsti, tačiau bent jau tas iki šventinis, „pasiruošimo“ laikotarpis man sukelia galybę streso.
Pirmiausia pradedu skaičiuoti finansus – ir nervintis, kad apskaičiuočiau teisingai: ne per mažai, nes tuomet bus stresas ir kamuos baimė, kad viskam neužteks, jausiuosi bloga mama ir žmona, kad neišgaliu palepinti savo šeimynos, „juk nors vieną kartą ir mes galime sau ką nors leisti!?”. Bet ir ne per daug: nes tuomet imsiu laikyti save švaistūne ir graužtis, kad esu netikusi nes „pro mano pirštus pinigai ištekai tartum vanduo“, o juk turėčiau juos leisti prasmingiau: taupyti ar sėkmingai investuoti į kokį pelningą projektą.
Toliau seka veiksmų planavimas. Kas ką paruoš ir pagamins, ir kada ką reikia nupirkti ar atvežti, tai jau tikrasis „pragaro ruožas“, kuomet be kasdienių įsipareigojimų, darbų ir rūpesčių dar žūt būt turi surasti laiko lakstyti po parduotuves, šveisti namus, supirkti dovanėles, nulėkti į kirpyklą, į grožio saloną, nusipirkti kokį drabužėlį vakarui ir t.t. ir pan.
Galiausiai vis tik paaiškėja, kad tikrasis išbandymas manęs dar tik laukė. Jis užklumpa tuomet, kai po visų darbų ir prekybos centrų vakare grįžus namo pasirodo, kad viduriniam sūnui būtent šį vakarą skubiai reikia padėti pasidaryti lapės kaukę, vyriausiajam vėl prireikė papildomos šimtinės kažkurios draugės dovanėlei. Mažyliui kaip tyčia šiandieną atsirado sloga, taigi jis pasitinka mane zyzimu ir taikosi įsilipti į mamą kaip į kokią eglę. Nesulaukęs tinkamos reakcijos ima mane mušti. „Jonukai, kodėl mušiesi?“ „Nes taip reikia“ atkerta suirzęs trimetis bamblys.
Tokiomis akimirkomis A. Lindgren knygelės vaikams apie Karlsoną herojaus Mažylio mama atsidususi sakydavo: „Iš tiesų, nuo tokio gyvenimo gali pražilti be laiko“. Na o aš pajuntu, kad man pačiai šiuo metu skubiai prireikė psichoterapeuto pagalbos, pačios intensyviausios ir analitiškiausios, kokia tik iš viso yra įmanoma. Gydytojiška nuojauta man kužda kad atvejis ūmus, todėl nieko ilgiau nelaukusi imu taikyti sau asmeninę psichoanalizę:
„Sustok, mieloji.“, tariu sau. Ir iš tiesų sustoju, užsiplikau kavos, vyresnėliams pasakau, kad negaliu su jais dabar kalbėtis, nes man reikia pabūti tyloje. Vidurinysis, aiškiai kopijuodamas mane tuojau pabūna šeimos konsultavimo specialistu ir laimingas paaiškina vyresniajam: „Supranti, mama jau visiškai nusivariusi ir jai skubiai reikia atsigauti…“
Tačiau su mažyliu taip lengvai išsisukti nepavyks, juk jis tik pradeda bandyti savo savarankiškumo ribas ir jam laikas nuo laiko būtini prireikia pasitikrinti ar gerai funkcionuoja mūsų bendras „mama ir kūdikis“ organizmas. Tik tokiu būdu jis gali pasijusti saugus ir nurimti. Atsidususi apsikabinu sūnelį ir kurį laiką mudu abu susiglaudę žiūrime į miškais apaugusį horizontą. Užsimerkiu ir sakau pati sau: „Aš myliu tave. Aš myliu tave taip stipriai, kad neleisiu tau nusivaryti nuo kojų, mirtinai pervargti, pradėti pykti, nervintis ir skirti paskutinius jėgų likučius gynybai nuo taip netikėtai užplūdusių tokių netinkamų ir „nekalėdinių“ jausmų. Taip, taip, žinau, toks elgesio modelis tau tuojau pat prilimpa, atrodo natūralus ir tinkamas, nes taip didžiąją dalį gyvenimo elgėsi tavo mama, močiutė, dėdės, tetos ir apskritai, visi draugai ir pažįstami. Tačiau jei jie taip ir elgėsi, tai jokiu būdu dar nereiškia, kad kaip tik toks elgesys yra absoliučiai tinkamas ir tau. Galvoje suskamba kažkieno balsas: „Ir kas gi tu tokia, kad galėtum pati imtis viskam vadovauti? Gal būsi ponia Visažinė? Mes visuomet švenčiame Kalėdas žmoniškai ir padoriai; su baltomis staltiesėmis, balta mišraine ir kalėdiniu kalakutu.“ „Ak, liaukis, mama!“ piktai atkertu. Balsas įsižeidęs nutyla, tačiau vaizduotėje vis tiek matau nepasitenkinimo iškreiptą mamos veidą svaidantį į mane įsižeidusius žvilgsnius. Mano apmąstymus nutraukia netikėtas vyro telefono skambutis:
„Katinėli, žinai, šiandieną grįšiu vėliau ir greičiausiai visą šią savaitę nelabai galėsiu tau padėti. Supranti, mes darbe niekaip negalime užbaigti to nelemto kitų metų biudžeto planavimo, o dar kaip sakiau poryt bosai atskrenda ir iki penktadienio žūt būt turiu užbaigti dvi prezentacijas. Kaip tu laikaisi, kaip jūs ten visi be manęs, ar susitvarkysite?“
Iš patirties žinau kad, šiuo metu jam tikrai geriau yra nežinoti nei apie problemas namuose nei apie mano išgyvenimus, todėl nusprendžiu santykių aiškinimąsi atidėti kitam kartui. Sumurmėjusi kažką neaiškaus priduriu, kad produktų sąrašą atsiųsiu sms.
„Atrodo be tavo pagalbos neišsiversiu.“ Liūdnai tariu savo draugei Raganai, kuri iki šiol susirangiusi sofos kampe lakavosi ilgus lenktus nagus. Ragana šypteli kreiva šypsenėle ir ramiausiai viską sudėlioja į vietas: „Jau regiu, kad per šias Kalėdas susiruošei tapti nusivariusia ir pervargusia namų šeimininke, kuriai šventės asocijuojasi su posakiu apie nuvarytus arklius. Jei jau teks dabar pasistengti, nepamiršk už kiekvieną savo pastangą gauti prideramą kompensaciją. Patariu imti tik grynuoju auksu. Esame vertos tiek aukso kiek pačios sveriame!“. Čia Ragana draugiškai pamerkia akį, matyt užbėgdama už akių save menkinančioms mintims apie tai kiek ir ko galėsiu sau leisti suvalgyti per šventes. „O tu iš viso išnyk!“, žybtelėjusi akimis ji staiga užsipuola menamą mamos balsą galvoje. „Nustok apsimetinėti mama, esi tik nesėkmingas tikrosios mamos atspindys kreivame veidrodyje“. Raganos magijos dėka nepatenkintas menamas mamos veidas pavirsta dūmais ir išsisklaido.
Pradžia jau padaryta, ledai pralaužti. Įkvėpiu ir iškvėpiu. Lėtai iš naujo viską apmąstau ir suvokiu, kad ir šiais metais viskas vyks kaip įprasta. Nustebusi suprantu, kad dėl to nesijaučiu blogai, anaiptol! Kol kas iš esmės netrokštu nieko keisti. Greičiau jau priešingai, tikrai esu pasiilgusi bendro, tingaus drauge praleisto laiko su tradicine balta mišraine ir keptu kalakutu. Klausimas kaip pasinaudoti visų kitų artimųjų pagalba ir tarp viso šurmulio, svečių ir įsipareigojimų surasti laiko bent kiek pailsėti ir pabūti drauge su tais, kurie man iš tiesų artimi. Juk mums visiems taip reikia laikas nuo laiko išgyventi bendrumą, artumą vieniem su kitais. Na tai kas, kad galbūt nemokame, bijome, nesuprantame to ką jaučiame vieni kitiems, o mūsų kultūroje tikruosius jausmus ir meilę taip dažnai pakeičia maistas ir dovanėlės? Iš kitos pusės gal tai ir yra tas vienintelis mums dar likęs būdas patirti, kad tikrai galime, dar sugebame, dar pajėgiame būti vieni su kitais drauge ir bent retkarčiais būti vienas kitam geri. Ar ne tokia yra tikroji visų švenčių prasmė? Ar ne tokia žmonių bendruomenės prasmė – padėti išbūti su tais jausmais, su kuriais mums likus po vieną išbūti būtų tiesiog nepakeliama?
Esu mama ir žmona, todėl visiškai išvengti buitinių prieššventinių rūpesčių ir pakilti į sterilias dvasines aukštumas man kol kas tikrai nepavyks. Nusprendžiu, kad per šias Kalėdas turiu padaryti du dalykus kurie yra svarbūs būtent man. Pasižadu nueiti dviese su vyru į baletą ir vieną dieną nuo ryto iki vakaro skirti tingėjimui ir malonumams: pirtis, masažai, baseinas ir grožio procedūros. Pagiriu save už tai, kad pagaliau pasiryžau ir šiais metais vis tik pasiėmiau atostogų, todėl tarpušvenčiu turėsiu kelias laisvas dienas. Nuo tokių minčių iš tiesų pasijuntu kur kas geriau.
Mažylis nurimsta ir važinėjasi su mašinėle ant sofos. Tarpais prisiglaudžia prie mano rankos ir sako: „Aš labai tave myliu. Noriu padėti savo galvytę ant tavęs ir miegoti“. Ir iš tiesų, lyg jis savo oda būtų pajutęs pasikeitusią mano nuotaiką, paglostau jam plaukus. Pykčio fazę pakeitė vaikiškos meilės prisipažinimai. Gera, kad galiu būti šalia, visa tai pastebėti ir išgyventi.
Pasikviečiu vyresniuosius ir paaiškinu, kad vyriausias gaus savo šimtinę tuomet kai padės broliukui pasiruošti matematikos kontroliniam darbui ir susirasti tinkamų kaukei lapių atvaizdus internete. Abu neatrodo labai laimingi tokiu sprendimu, tačiau ganėtinai noriai sutinka padaryti ko iš jų prašoma. Tuomet imu telefoną ir pradedu skambinti „Šeimos tarybai“ kurią sudarome mes: mama, teta ir aš – štai trys banginiai ant kurių nugarų laikosi visi šeimyniniai renginiai. Neskubiai plepėdamos mes susitariame kur, kada ir kaip viskas vyks, pasidalijame darbus, patiekalus ir pirkinius.
Vakare sutikrinusi vaikų darbus ir užmindžiusi mažąjį sulaukiu pareinant vyro apsivarsčiusio didžiuliais pirkinių krepšiais lyg koks Seneslis Šaltis. Kuomet ateina laikas tradiciniam klausimui „Na, kaip gi jūs?“, atsakau: „Žinai, mielasis, taip pavargau, visai nusivariau belakstydama po tas parduotuves, visur pilna žmonių. Tačiau viską nupirkau ką norėjau. Be to, mačiau tokį juodą vilnonį paltuką šilkiniu pamušalu, tikrai man labai tiktų“. Mano brangiausias truputėlį atsitraukia ir pakreipęs galvą į šoną nepatikliai žvelgia į mane. Tokiais atvejais jis visuomet man primena kažkokį plėšrų paukštį ar žvėrelį iš kurio kėsinamasi atimti šviežienos gabalą. Tačiau pagaliau jo veide atsiranda gudri įgudusio derybose vadybininko šypsenėlė, jis prisitraukia mane artyn ir bučiuodamas tiesiai į lūpas taria: „Hm, tai sakai juodas vilnonis paltukas šilkiniu pamušalu? Na, kai gausiu sekančių metų bonusą, tuomet galėsime pagalvoti ir apie tai.“ Ragana pasipiktinusi prunkšteli ir jau žiojasi išrėžti kažką apie žvirblį rankoje ir briedį lankoje, tačiau aš maldaujamai prispaudžiu prie lūpų pirštą ir slapta mirkteliu jai už vyro nugaros. Juk geras seksas patinka abiem, o už mano kalėdinę dovanėlę brangusis aiškiai taikosi gauti savo kompensaciją.

Planas kaip per šventes netapti nusivariusia namų šeimininke:

1. Nedarykite visko viena. Jūs turite teisę gauti artimųjų šeimos narių paramą ir pagalbą, įjunkite juos į šventinę ruošą.
2. Darbus ir pirkinius, pramogas planuokite drauge su visa šeima ir kaip galima anksčiau, neatidėliokite visų pareigų paskutinei minutei, tai paprastai sąlygoja pervargimą ir perdegimą.
3. Nuspręskite, koks bus šventinių dovanų ir pirkinių biudžetas ir apmąstykite ar tai jums priimtina. Pridėkite dar apie 20% nenumatytoms išlaidoms.
4. Apsispręskite ir būtinai pasidovanokite sau kalėdinę dovaną. Jūs tikrai esate jos verta už visą triūsą ir rūpestį. Tai turi būti kas nors, kas galėtų suteikti jums asmeniškai džiaugsmo: knyga, kinas, kavinė, koncertas, vakarėlis su draugėmis ar koks nors pirkinys. Svarbiausia kontekstas – jūs apdovanojate save už nuveiktus darbus, ir taip nepelnytai neišskiriate savęs iš kitų žmonių kuriuos mylite.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Iš tiesų tai panašu į kelionę namo, grįžimą į savo tikruosius, sielos namus. Tokius namus turime visi, tačiau daugelis iš mūsų jau seniai ten lankėsi, ir net pamiršo, kaip ten patekti. Psichoterapija moko kaip tiksliai sugrįžti namo, kaip suprasti ir teisingai perskaityti simbolius, neaiškias užuominas, vadovautis asmenine intuicija. Vėliau, keičiantis, išmokti pastebėti, atpažinti, įvardinti bei suvokti ir tikslingai panaudoti dalykus, apie kurių egzistavimą anksčiau gal būt visai nežinojome arba nujautėme neaiškiai. Šia prasme psichoterapija yra kažkuo panaši į archeologiją ar detektyvą. Psichoterapeutas keliauja kartu, atsilikdamas tik vienu žingsniu. Jis padeda atrasti kur padėti žemėlapiai ir kompasas. Taip pat padeda pasiekti namus ir nusistatyti galutinį konkretų, gyvenimišką tikslą kurio norima pasiekti tolimesnėmis bendromis pastangomis.
Apie psichines problemas galima galvoti kaip apie tam tikrą sielos kūrybinių jėgų rezultatą, kurį matome paviršiuje – tam tikrą nuorodą, ženklą, simbolį ar stenogramą kuriuos mūsų siela tarsi sukuria svarbių įvykių pasėkoje ir kuriais bando „kalbėti“ mūsų protui, tokiu būdu bandydama perteikti akivaizdžiai labai svarbią informaciją. Ir kas kartą su nauju pacientu tenka mokytis šios sielos kalbos iš naujo, nes kiekviename mūsų slypi unikali būtybė, turinti savitą pasaulio supratimą. Kuomet imame gerbti savo sielos pastangas ir išmokstame su ja susikalbėti, jai nebereikia mums signalizuoti simptomų pagalba ir gali stiprėti sveikosios mūsų sielos dalys. Taigi, šiuo požiūriu psichoterapija panaši į nežinomos kalbos mokymąsi ar lingvisitką, o tam reikia paskirti pakankamai ir laiko ir jėgų.

Dauguma šiuolaikinės psichoterapijos krypčių remiasi psichoanalizės teorija. Psichoanalizės pradininkas yra austrų gydytojas Z. Freudas (1856-1939), kuris pirmasis pastebėjo, kad žmogaus patyrimas ir reagavimas į aplinką vyksta ir sąmoningai, ir nesąmoningai, t. y. tam tikrus dalykus mes „pamirštame“ arba „išstumiame“ už sąmoningo suvokimo ribų. Tiesiog mums taip tuo metu lengviau su jais išgyventi. Tačiau ilgainiui šie dalykai gali sukelti nemalonias būsenas ir/ar sutrikimus. Dirbant kartu su psichoterapeutu vyksta laipsniškas įsisąmoninimas to, kas buvo išstumta, ir tokiu būdu sąlygojamas sveikimo procesas ir simptomų nykimas.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

– Kaip jūs taip galite! Mane be galo skaudina visa šita neteisybė! – Odetos veidas tirta iš pasipiktinimo. Išraudęs nuo ką tik pasipylusių ašarų. Ji iš tiesų atrodo baisiai. Veidas sužalotas senų randų ir siūlių, nosis nenatūraliai suplota, keistai pakrypę skruostikauliai, išpurtusi kreiva viršutinė lūpa – visa tai prieš 30 m. patirtos autoavarijos pasekmės. Taip pat kaip ir jos epilepsijos priepuoliai, kaip ir jos netikėta ir nelaukta depresija.
Ši keista moteris man patiko. Patiko jos atviras ir paprastas nuoširdumas, kažkoks nesudėtingas tiesumas ir begalinė energija. Nuo pat pirmojo susitikimo, jaučiau jai nepaaiškinamą simpatiją. Jos grožis įstabus, nekasdieniškas, ji mokėjo save prižiūrėti ir tinkamai papuošti, šviesūs plaukai visuomet būdavo šauniai pakirpti ir sušukuoti. Iš po žemos kaktos žibėjo dvi skvarbios, tiriančios mėlynai žalsvos akys. Nežiūrint veidą bjaurojančių randų, galėjai palaikyti ją gražia ar netgi simpatiška. Nors ją slėgė gili kančia, dažnai koridoriuje girdėdavosi jos linksmas balsas, kuomet ji greitakalbe ką nors aiškindavo kitiems skyriaus pacientams. Tai ji mokėjo tikrai gerai – visiems viską paaiškinti, kas ir kaip turėtų būti tiek jų pačių tie ir viso skyriaus gyvenime. Viską sudėlioti, sutvarkyti ir surikiuoti, pasiekti, kad jos tvarkos būtų laikomasi. Ji iš paskutiniųjų galėdavo įtikinėti pašnekovą, kad būtent ši, jos tvarka yra pati tinkamiausia. Jaučiau kad ir aš jai patikau. Tiesą sakant, pradžioje jai skyriuje viskas patiko – gydytojai, slaugytojos, kiti pacientai, psichoterapija – viskas jai atrodė įdomu ir nauja. Tačiau palaipsniui šis spindintis susižavėjimas ėmė niauktis ir Odeta individualių sesijų metu darėsi vis piktesnė ir pretenzingesnė. Pradžioje pradėjo kliūti slaugytojos – ne taip dalina paskirtus vaistus. (Taip, įsivaizduokite, čia slaugytojos ligoniams duoda visai ne tas tabletes! Aš pati mačiau!). Vėliau – palatos kaimynėms, nes ne laiku atidarė langą. Nors, tiesą sakant tai palatos kaimynės kentėjo ir nuo jos nuolat aidinčio skardaus žemo gerklinio balso ir pastovių kategoriškų nurodinėjimų. Būtent dėl to, nors taip būna ypač retai, net teko ją perkelti į mažesnę palatą. Vėliau ėmė kliūti visiems iš eilės skyriaus daktarams. Tačiau nežiūrint šio tvinstančio ir kunkuliuojančio beatodairiško įsiūčio, mane ji iš visų jėgų saugojo iki paskutinės akimirkos. Aš vis dar buvau jos „geroji daktarė“, net ir tuomet, kai visi kiti jau seniai buvo tapę blogiečiais. Bent jau iki šios dienos.
– Sakykite, Odeta, dėl ko jūs šiandieną taip pasipiktinote?
– Nes jie išrašė Andrių. – Patyli, supykusi, susiraukusi. – O jie tikrai neturėjo teisės taip su juo pasielgti.
– Ir kodėl gi jūs taip manote? Kodėl tai jums atrodo tokia neteisybė?
– Nes aš jį supratau. Jis nebuvo blogas, tiesiog su juo reikėjo mokėti susitarti. Tos seselės pačios kaltos, jos jį išprovokavo.
– Slaugytojos kaltos?
– Na taip. Jos pačios. Aš tai žinau, nes aš pavyzdžiui, su juo mokėjau susitarti. Ir prie manęs ji gražiai elgdavosi.
– („Na, na“, pagalvoju atsidususi). Kaip gi jūs su juo susitardavote?
– Pavyzdžiui aš jam pasakiau, kad jis nekramtytų gumos, kai rūko, nes tuomet viską nuryja ir skrandį dirgina, ir jis manęs paklausė, rūkydamas jau išsiimdavo cigaretę. – Odeta meta į mane priekaištingą žvilgsnį.
„Andrius, o varge!”, tyliai pagalvoju. Ir reikėjo gi Odetai iš visų skyriaus pacientų išsirinkti būtent Andrių. Andrius buvo labai sutrikusio elgesio ribinis pacientas. Pamenu užklausimus jo vardu iš policijos. Andriaus elgesys buvo visiškai nekontroliuojamas nuo pat pirmų dienų. Jis nuolat keikėsi, su koja atidarinėdavo duris, seksualiai priekabiaudavo prie skyriaus pacienčių ir ten dirbančių jaunesnių moterų, o galiausiai prisigėrė ir buvo išrašytas už tvarkos pažeidimus. Gaila buvo Andriaus, tačiau mes jau nebegalėjome jam niekuo padėti. Tačiau Odetos vidiniame pasaulyje Andrius kažkaip sugebėjo tapti tuo „nekaltuoju avinėliu“ kurio teises ginti ji taip audringai veržėsi.
– Jis man pasakė, kad su juo buvo susitarta, kad jis nepažeis 5 taisyklių punktų, jis pažeidė tik vieną, o kur dar keturi?! Jūs neturėjote teisės jo išrašyti!!
„Teisės, teisės, teisės“. Patys svarbiausi žodžiai Odetos kalboje. Ji mokėjo už save pakovoti. Ir dabar jos dokumentai dulkėjo vienoje ministerijoje, net iki ten atvedė jos įsisenėjęs ginčas su socialinėm tarnybom, kurios, Odetos nuomone, skyrė jai per mažą paramą. Tačiau audringiausiai ir aršiausiai ji kovojo už kitus, už visus tuos, kurie jai atrodė skriaudžiami ir žeminami ar su kuriais jos nuomone būdavo neteisingai elgiamasi. Gyvenime ji daug padėdavo našlaičiams, alkoholikams, invalidams, jos pastangų dėka jie išsikovojo geresnes sąlygas ar gavo butus. Tai buvo jos arkliukas – kova ir nuskriaustųjų teisių ginimas.
– Tačiau juk jūsų nebuvo ten, kaip buvo deramasi su Andriumi dėl taisyklių… – švelniai bandau paprieštarauti. Beviltiška.
– Ne, aš juk žinau, juk jis man aiškiai pasakė! – Toliau liejasi nesustabdomas piktų žodžių srautas, į kurį įsiterpti neįmanoma.
Pernelyg aštrus ir neadekvatus, iškreiptas teisybės jausmas plėšė Odetą iš skyriaus ir atribojo ją nuo paskutinių galimybių gauti paramą ir pagalbą kurios jai iš tiesų taip reikėjo. Po truputį, iš lėto vis daugiau žmonių buvo įtraukiama į nusikaltėlių, „blogiečių“ sąrašus, kruopščiai vedamus Odetos galvoje. Dvasinė tamsa aplink ją tirštėjo, o kartu mažėjo terapijos sėkmė ir ji ėmė grasinti jog nutrauks gydymą. Jutau, kad ir mano paveikslas ima po truputį pilkėti. Ji jau nebepasitikėjo manimi taip kaip pirma. Dabar sesijų metu ji tiesiog putojo iš pykčio, nuolat surasdama naujų priekabių ir argumentų arba piktai susiraukusi tylėdavo, mėtydama į mane įtarius žvilgsnius.
Kartą pacientų grupės metu jai užkliuvo skyriaus vedėjas, jai pasirodė, kad jis vietoj to, kad padėtų pacientams, iš tiesų turi slaptą tikslą juos pažeminti. Kaip buvo pratusi, Odeta viską rėžė tiesiai į akis:
– Nesuprantu jūsų metodų! Ir kaip tai iš viso gali padėti! Jūs tiesiog iš mūsų tyčiojatės!
Ir vėl Odeta apsipylusi ašaromis tirta iš pykčio.
– Su kuo dabar kovojate, Odeta?
– Na, aš su niekuo nekovoju… Aš tiesiog negaliu pakęsti kai matau tokią neteisybę aplinkui.
Tačiau gerai dirbančios terapinės grupės taip lengvai neapgausi.
– Na, kaip gi nekovojate, juk jums ant rankų tiesiog bokso pirštinės užmautos. Ir jūs visą grupę jomis mojuojate ir vis taikotės kam užvožti. – Atliepia kiti pacientai.
– Odetą, kas tas baubas, tas niekšas kurį taip stengiatės šiuo metu pribaigti? – Netikėtai klausiu.
Odeta apsipila ašaromis ir staiga atrodo tarsi visai sugniuždyta.
– Mano tėvas, – galų gale tyliai ištaria.
Šitos ašaros visai kitokios, tai ne pykčio, bet atleidimo, „atsileidimo“ ašaros. Ašaros kurios gydo ir apvalo sielą. Odeta papasakoja savo istoriją – nuo pat mažens tėvas, beje, žinomas boksininkas, mušdavo jos motiną. Odeta, dar visai maža išmoko šokti į tėvų tarpą ir ginti motiną. Kartais, sakė ji, jai net gi pavykdavo šis neįtikėtinas dalykas.
Tačiau aš tuomet, žiūrėdama į grupėje raudančią Odetą prieš save mačiau tik mažą, išsigandusią mergaitę, kuri buvo priversta užsimauti bokso pirštines ir stoti į kovą su daug stipresniu už save priešininku. Ji buvo priversta būti „kieta“ ir „niekuomet nepasiduoti“, laikytis iš paskutiniųjų. Buvo priversta boksuotis tam, kad išgyventų, kad kažkaip ištvertų tą nuolatinį, visai nevaikišką košmarą. Būtent todėl visi nuskriaustieji ir neteisingai apkaltinti tapdavo jos globotiniais. Juose ji matydavo dalį savęs ir gindavo juos ir kovodavo iki paskutinio kraujo lašo.
– Žinote, Odeta, man regis, jūs jau pavargote nuo šitos kovos.
– Taip, iš tikrųjų pavargau. – Tyliai sutinka Odeta. Dabar ji jau visai kitokia, dingo visas pyktis, įsiūtis, neteisybės jausmas. Ji sėdi tyli ir susikaupusi, atrodo, kad viduje per šias kelias minutes pagaliau įvyko kažkas tikrai svarbaus.
Mažoji mergaitė pradėjo po truputį atsiraišioti sunkių ir jai prievarta užmautų vyriškų bokso pirštinių raištelius…

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222