Ant mano darbo stalo tarpsta orchidėja, mėgstu jas auginti. Orchidėjos – meilės gėlės, taip kartais anksčiau vadindavo kurtizanes… Gal dėl to, kad dalis šių parazituoja ant medžių žievių, tačiau kitos auga žemėje – lyg visai paprastos žolės. Šioji, ant mano stalo, vadinu ją „Užsispyrėle“ vis žydi ir žydi. Iš tiesų, nesu sutikusi kito tokio atkaklaus augalo, – jos giminaitės žydi kukliai – ilgai krauna pumpurus, kelis mėn. kaupiasi ir tik po to pražysta. Tiesa, žydi ilgai, tačiau nužydėjusios – ilsisi: išleidžia naujas šaknis, vieną naują lapą ir tik po gero pusmečio būna pasiruošusios iš naujo krauti žiedus… Užsispyrėlė nepanaši į savo seseris – šiemet ji jau trečią kartą iš eilės sukrovė žiedus. Be jokio poilsio, be atokvėpio. Dabar jau pati atrodo gerokai nuskurusi, lapai nurudavę, šaknys sudžiūvusios, tačiau balti didžiuliai žiedai svarina šakas. Žinau, jog negalėčiau sustabdyti gėlės troškimo žydėti, jei bandyčiau nukirpti žiedkočius – neabejoju kad ji įsižeidusi imtų leisti naujus… Manau belieka tikėti, kad gėlės gyvenimo geismas nepavers jos išsekusių sausų stagarų krūva…

Apie meilę rašyti yra ir paprasta, kasdieniška ir kartu labai sudėtinga. Nėra mažiau pažįstamo jausmo nei meilė ir kartu labiausiai paslaptingo. Aistra, geismas ir seksas – tai dalykai kurie šiandien turi rinkos vertę. Apie juos jau įpratome kalbėti garsiai, demonstruoti savo privalumus ir patrauklumą – kad tik pritraukti kuo daugiau žiūrovų. O apie meilę juk negali taip. Na, gal gali dainuoti, deklamuoti eiles, jei tik nebijai pasirodyti senamadiškas, tačiau jei pabandai ką nors pasakyti atvirai – žiūrėk ir nepavyksta, nesiseka, viskas rodosi kažkaip per daug banalu ir nuvalkiota.

Gal ir turi taip būti ir taip likti?.. Kartais valandų valandas praleidžiu su žmonėmis bandydama suprasti jų meilės santykius. Meilės anatomija nėra dėkingas dalykas. O meilės patologinė anatomija iš viso sunkiai įkandamas uždavinys. Netikėtai pats sau gali atrasti kad nežiūrint to, jog nors sprendžiant protu žmonių santykiai rodosi nebepataisomai sugadinti ir suniokoti, po tomis nuolaužomis kažkokiu nesuvokiamu būdu srovena gyva meilės gija. Blogiausia, kad šioje srityje negali niekuomet būti iki galo tikras. Juk tas pats žmogus kurį myli ir trokšti visą laiką būti šalia gali ir labiausiai įskaudinti ir priversti kentėti, jaustis priklausomu, silpnu ir pažeidžiamu. O tai taip sunku pripažinti. Priimti savo baimę būti silpnu ir bejėgiu, trapiu, priklausomu ir išduotu. Juk tai taip nesiderina su „agento 007 filosofija“ mums kas dieną brukami „supervyrų“ ir „supermoterų“ įvaizdžiai – tų, kuriems viskas sekasi, kurie jei ir kenčia, tai gali kančią užbaigti, o jei ir bijo, tai visuomet turi pakankamai jėgų savo baimėms įveikti. Mes jais žavimės ir paslapčia vieni sau galvojame: „oooi ne, toks ryškus gyvenimas ne man. Aš juk nevertas/neverta. Juk aš toks pilkas, nuobodus ir neįdomus. Manęs niekas negalėtų pamilti ir jei tik pažintų mane koks/kokia esu iš tikrųjų, tuojau pat mane paliktų…“

Jausmų pasaulis yra paslaptingas ir ne visuomet iki galo nuspėjamas – gal todėl mes nuolat nuo jų ginamės o jei pagaliau ir leidžiame sau jausti – niekuomet negalime būti tikri, kiek tai iš tiesų rimta ir kiek tai gali išlikti…

Kartais man rodosi, kad santykius tarp žmonių gerai padeda suprasti augalo metafora. Tai sunkiai apibrėžiama, tačiau iš tiesų visai nesunkiai ir paprastai juntama. Mes patys sakome – ryšys tarp žmonių. Kas gi yra tas ryšys, tas mylinčių žmonių santykis? Su išoriniu patrauklumu ir charakterių suderinamumu bijau kad turi mažai ką bendro… Galbūt galėtume pabandyti jį įsivaizduoti kaip augalą egzistuojanti kažkur „tarp“ kažkokioje „pereinamoje“ srityje tarp „Aš“ ir tarp „Tu“? Man rodosi, viskas prasideda akyse – juk sakoma – akys, sielos veidrodis. Ir dar sakoma – „tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“ arba: „vos tik pažvelgiau į jį/ją, netikėtai šovė galvon kvaila mintis, kad mes galėtume būti meilužiai“. Taigi – jausmas užgimsta akyse ir po to kaip nebūtų keista – ima leisti švelnias gijas nuo vieno žmogaus prie kito – jos ir jungia ir maitina, žodžiai akimirkos, kūno poza, rankų, odos prisilietimai – švelnios stebuklingos gijos rišančios vieną žmogų prie kito. Energetiniai kanalai – pulsuojantis sielos kraujas – iš vienos širdies į kitą. Ji leidžia mėgautis abiem tuo, kas svarbiausia – artumo jausmu. Tada sakoma: „jų meilė vienas kitam stiprėjo ir augo…“. Matyt kažkas vis tik yra panašaus į žolę ar į medį. Tačiau tuo pat metu ir žymiai, žymiai sudėtingiau… Didelė paslaptis kaip iš viso nutinka taip, kad susitikę du gyvenimo apipešioti ir pavargę žmonės susidraugauja, įsimyli, atgyja ir semia energiją iš jų savitarpio ryšio ir naujai atrasto santykio? Juos užvaldo paprastas, neišreiškiamas meilės tikrumas.
Kartais aš sakau sau: „senieji meilės Demonai“ nes man rodosi tai pačios seniausios ir archajiškiausios psichikos jėgos. Kartais tik jos gali išgelbėti. Jei žmogus įsivelia į destrukciją ar nori žudytis, tuomet dar gali ieškoti jų kaip sąjungininkų kurie vieninteliai gali padėti jam išgyventi. Dažnai man rodosi, kad jie mus aplanko tada, kai jau mažiausiai tikimės, lyg Dievas šaipytųsi iš mūsų ir smagintųsi niekais paversdamas mūsų planus… Kai bandai sulaikyti meilę, jei ji nori praeiti pro šalį – jos netenki. O jei atpažįsti meilę – turi turėti drąsos ją įvardinti, nelikti abejingu. Tik tokiu keistu būdu gali ją išsaugoti. Ar pastebėjote, kad mylinčius žmones supa kažkokia ypatinga aura – lyg oras tarp jų būtų nuskaidrėjęs ir prisipildęs įtampos, nepažįstamų vibracijų ir kibirkščiavimo. Kuomet pačiam tenka tai patirti – pajunti, kad įsimylėjimo būsenoje viskas staiga pasikeičia, o pats pasaulio vaizdas tampa aiškesnis ir skaidresnis – daiktų kontūrai aštresni, spalvos – ryškesnės ir švytinčios. O mintys apsisuka ir ima tekėti priešinga kryptimi – tai kas rodėsi nepakeliamai sunku, atliekant su meile ir pasiaukojimu tampa paprasta, širdyje nešiotas pyktis dabar kelia juoką, o su priešais norisi glebėsčiuotis kaip su broliais, su skriaudikais taikytis ir atleisti, atleisti visiems be galo ir be krašto. Nes staiga jautiesi susietas su tuo, kurį myli nematomomis plonytėmis gijomis, ir jau jūs esate dviese, jūsų kuriama erdvė yra atskiras, kitiems nematomas tarp šių gijų užgimęs pasaulis. Atskirų prasmių, žodžių ir vaizdinių turinys suprantamas tik jums abiems nes tik jūs žinote slaptąjį savo meilės kodą. Turite savo mėgiamus dalykus: „mes mėgstame obuolių pyragą“, mes klausomės „Roxette“, mums patinka senamiestis ir t…Žaliasis augalas tarpstantis tarp įsimylėjėlių – jis yra kažkas primenantis pasaulio medžio simbolį ir drauge toks pats paprastas ir kuklus kaip dulkėta pakelės žolė, kai „Mes“ yra daugiau negu „Aš“ + „Tu“… Kūno artumas, vaikų gimimas, baisusis šiais laikais žodis „santuoka“ viskas atrodo kitaip, paprasčiau, kasdieniškiau, arčiau ir lengviau.
Jei kartais vis dar abejoji ar tai meilė, gali pažiūrėti ir kitaip: paprastai kai duodame su meile nenuskurstame, kai dalijame save ta intencija, mūsų darosi tik daugiau.

Kartais meilė prasiveržia kai jos mažiausiai tikiesi. Kaip mano orchidėja pražydo tuomet, kai maniau kad jai tikrai bus laikas ilsėtis. Kaip kaštonai sukrovę žiedus rugsėjį, kuomet lapai jau gelsta. Kai netenki ryšio su žmogumi kartais tik tuomet supranti kaip stipriai iš tiesų jį mylėjai. Kartais tam, kad gimtų kažkas nauja, turi numirti kažkas sena, o kartais tai gali egzistuoti drauge.
Kuomet mano gyvenimo draugas sužinojo, kad parašiau laišką žmogui kurį kažkada seniai buvau įsimylėjusi, jis nieko nepasakė. Bandyti išklausti ką ten parašiau būtų buvę pernelyg žema, nekilnu, „ne lygis“. Tačiau tą pačią dieną jis atsinešė sodo žirkles ir apkarpė mano Užsispyrėlę orchidėją: senas sudžiūvusias šaknis, parudavusius lapus, pripylė jai naujos žemės. Kuomet paklausiau ką jis sugalvojo, jis, vengdamas mano žvilgsnio, atsakė: „Kažkaip pasijutau per mažai jumis besirūpinantis. Kaip gali atsisakyti to, kas verčia tavo sielą žydėti? Belieka bandyti padėti ir palengvinti“. Ir tuo pačiu šiame veiksme buvo užkoduotas prašymas, maldavimas liautis – palikti, nurėžti tai, kas sena, negyva, kas tik siurbia jėgas bet jau niekada nebeleis naujų ūglių ir lapų. Prašymas saugoti gyvas žalias santykių gijas. Aš supratau. Išgirdau. Prisiglaudžiau, apkabinau ir pasakiau kad myliu.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Neištikimybė slepia daugybę povandeninių uolų dviejų žmonių tarpusavio santykių vandenyne. Apie tai, ar susiklęs ir suklijuotas puodukas gali būti kaip naujas, kalbamės su psichiatre, psichoterapeute Agne Kirvaitiene. Ji pataria sužinojus apie mylimojo neištikimybę neskubėti griebti nei kočėlo, nei keptuvės.
Ar bėgant laikui keičiasi neištikimybės apibrėžimas?
Neištikimybė plačiąja prasme yra tam tikrų priimtų susitarimų, normų ir taisyklių sulaužymas. Biblijoje daugelyje vietų kalbama apie neištikimybę Dievui ir „ištvirkavimą“ su svetimais dievais. Galime kalbėti apie neištikimybę sau ir savo įsitikinimams. Dažniausiai susiduriame su santuokine neištikimybe – tai dviejų žmonių santykių ribų pažeidimas. Neužmirškime, kad įsileisdami kitą žmogų į savo gyvenimą, į savo namus, leisdami jam prieiti tiek arti, kad net kūno riba, rodosi, išnyksta, mes įsileidžiame jį ir į savo sielą. Ir, be jokios abejonės, dalį jos jam atiduodame. Todėl pasibaigus fizinei meilei dvasine, sielos prasme toks ryšys tęsiasi. Iš jo gimsta vaikai – fiziniai ir dvasiniai (idėjos, kūryba, nauji projektai). Mylėdami tampame vienas kito sielos gyvybės saugotojais. Saugodami mylimąjį patys jaučiamės saugūs.
Šiame kontekste neištikimybė yra meilės sužalojimas ar net nužudymas. Neištikimybės neįmanoma atsieti nuo sužeidimo, suplėšymo jausmo. Nueidamas pas kitą žmogų mylimasis tarsi išplėšia savo sielos gabalą iš mūsų širdies ir palieka kraujuojančią žaizdą.
Ar įmanoma atskirti dvasinę ir fizinę neištikimybę?
Populiaru kalbėti apie fizinę ir dvasinę neištikimybę, tačiau juk viskas prasideda nuo minčių, svajonių, fantazijų, kurios vėliau pereina į veiksmus, todėl didelio skirtumo tarp jų nematau. Neištikimybė nėra vienkartinis aktas ar impulsyvus veiksmas. Tai procesas, o jo šaknys gali siekti ir labai senus laikus. Fizinė neištikimybė vyro ir moters santykiuose lyg lakmuso popierėlis atskleidžia rimtas poros problemas. Neištikimybės faktas nėra svarbiausias – svarbiausias neištikimybės procesas ir priežastys, kurios leido įsibėgėti tokiai destrukcijai. Ji neišvengiamai stato į pavojų porą ar net visą šeimą. Dažnai leisdamiesi į nuotykius žmonės trokšta ne tik patirti pasitenkinimą, malonumą ar atrasti iš naujo savo išsivadėjusį geismą. Kažkur slypi ir noras atkeršyti gyvenimo draugui ar draugei už klaidas, patirtus pažeminimus bei nuoskaudas. Tačiau tai labai destruktyvus būdas išreikšti savo jausmus – žalodami mylimo žmogaus sielą mes žalojame ir patys savęs. Santykiai ir pasitikėjimas kuriami, puoselėjami ilgus metus, o sugriauti juos įmanoma ir per kelias minutes. Ir ne visą žalą pavyks atitaisyti. Panašiai kaip su sudužusiu ir vėl suklijuotu puodeliu: gali ir vėl gerti iš jo, tačiau jis jau niekuomet nebebus koks buvo.
Kaip atpažinti, kad antroji pusė tau neištikima?
Kiekvienas žmogus, giliai mylėjęs ir jautęs artumą kitam, neišvengiamai pajus, kuomet jis ims tolti. Mano praktikoje buvo tokių atvejų, kai moterys ir vyrai pradžioje neigdavo, kad partneris galėtų būti jiems neištikimas. Tačiau nežiūrint neigimo proto lygmenyje, sielos, jausmų lygmenyje netrūko ženklų, kad tai vyksta. Dažniausiai vienas pirmųjų ženklų būna jausmas, kad artimas žmogus pasikeitė, tapo lyg svetimas. Jis arba ji ima reikalauti „daugiau asmeninės erdvės“, užsimano turėti savo asmeninių užsisėmimų ir reikalų. Vis daugiau laiko skiria sau, nori praleisti jį su kitais žmonėmis, ne poroje. Paskutinėje stadijoje apie save leidžia sužinoti įsibrovėlio (to trečiojo) energija. Svetimų kvepalų kvapas, svetimos spalvos marškiniai ar kaklaraištis, svetimas moteriškas plaukas, užkritęs ant tavo vyro kostiumo ar lūpdažio pėdsakai ant apykaklės. Moteris užsisklendžia, nori būti viena, viena eiti pasivaikščioti, viena gerti kavos, pasineria į internetą, ilgai sėdi prie kompiuterio, rašo laiškus, su kažkuo bendrauja telefonu, tampa išsiblaškiusi, nutolusi, nebesirūpina vaikais ir pan.
Ar bėgant metams keičiasi neištikimybės samprata? Anksčiau ji buvo vertinama vienareikšmiškai kaip išdavystė, o dabar?
Racionalių įvertinimų gali būti visokių ir šis klausimas turbūt nusipelno gilesnės analizės. Mano galva meilės, aistros ir seksualiniai santykiai yra vieni seniausių ir archaiškiausių, liečiantys biologinį ir instinktyvų psichikos lygius, dėl to mažiausiai besikeičiantys ir įtakojami laiko. Paskaitykite graikų mitus ar Šekspyrą – personažų aistrų dramos atrodo mums labai pažįstamos… Neištikimybė yra visuomet išdavystė, jei tik pora neturi kokių nors kitų ypatingų susitarimų.
Ar galima teigti, kad neištikimybė rečiau tampa skyrybų priežastimi, nes mes esame liberalesnių pažiūrų, kita vertus, dažniau siekiama išsaugoti šeimą dėl vaikų, pinigų, įpročio ir pan.? Ar verta tai daryti?
Porą ar šeimą į skyrybas atveda jų santykių krizė ir griūtis, neištikimybė yra tik vienas iš to proceso etapų. Dažnai kai dviejų žmonių tarpusavio santykiuose atsiranda didelė įtampa, nesaugumas, atšiaurumas, vienas iš jų ima galvoti, kad norėtų juos nutraukti. Tačiau, kadangi nežino ar nemoka to padaryti, ima ir susiranda meilužį. Taip pabėgama nuo problemų sprendimo, jos perkeliamos į kitus santykius. Manau, kad tokiu atveju šeimą išsaugoti sunku. Juk vaikai yra jautrūs ir protingi, ir kaip benorėtume juos apgauti, emocine prasme to padaryti tikrai nepavyks. Jie dažnai patys nujaučia, kad tėvai turi sunkumų. Ypač blogai elgiasi tėvai, kurie atvirai pasakoja apie savo intymias problemas vaikams. Nereikėtų įtraukti jų į poros išgyvenamą dramą. Svarbiausia kalbėtis apie tai, kas laukia visos šeimos, tai padeda sumažinti nerimą ir įtampą bei suteikia bent šiokį tokį saugomo jausmą. Nė vienam iš mūsų nelinkėčiau augti melo ir apsimetinėjimo atmosferoje. Vaikai, išaugę tokiose šeimose, dažnai turi įvairiausių sunkumų gyvenime. Be to, tokios šeimos anksčiau ar vėliau vis tiek išyra.
Ar moterų ir vyrų neištikimybei taikomi tie patys moraliniai standartai? Dažnai į vyrų neištikimybę žiūrima lyg ir atlaidžiau, ji laikoma šaunumo požymiu, o neištikimos moterys labiau smerkiamos.
Taip, tikrai sutikčiau su šiuo teiginiu. Manau kad tai vienas iš mūsuose gyvuojančių stereotipų. Neištikimybė yra dviejų žmonių problema. Kiekviena neištikima moteris tai daro ne su kuo kitu, o su tokiu pat vyriškiu.
Kaip vertinate šeimas, kuriose neištikimi abu – ir moteris, ir vyras. Ar tokie santykiai turi ateitį?
Poros susitarimai gali būti įvairūs. Viskas priklauso nuo dviejų žmonių. Vienas iš populiaresnių susitarimų gali skambėti taip – „aš leidžiu tau pasismaginti ir turėti kitų partnerių, tik prašau, kad manęs nepaliktum ir galiausiai grįžtum pas mane“. Arba : „gali elgtis visaip, kaip tik užsigeisi, su sąlyga kad apie viską, kas su tavimi nutiko, man papasakosi“. Kartais tai gali būti ir trečias asmuo, oficialus poros arba vieno iš partnerių meilužis. Taip vadinami „namai trims“, kaip sako prancūzai. Paprastai galioja auksinė taisyklė: dviejų žmonių santykiuose viskas priimtina, kas patinka abiem.
Ar neištikimybei turi įtakos amžius, lytis?
Neištikimybę nulemia daugybė veiksnių. Amžius ir lytis nėra svarbiausi. Tradiciškai manoma, kad labiau į neištikimybę linkę yra jauni vyrai, dėl didesnio seksualinio potraukio. Tačiau tai nėra visiškai taip. Ar žmogus yra linkęs į neištikimybę, geriausiai padeda įvertinti jo ankstesnių santykių istorija. Jei vyras draugavo su viena mergina, o ją paliko dėl kitos, su kuria pagyvenęs tam tikrą laiką susilaukė vaikelio su trečia, tai greičiausiai rodo, kad jis nesugebės išsaugoti stabilesnių santykių ilgesnį laiką, jei tik pats nenuspręs, kad nori ką nors savo gyvenime pakeisti. Ir šiuo atveju nesvarbu kiek jam metų – 23 ar 43.
Pasigirsta kalbų apie neištikimybės geną. Kaip manote, ar jis iš tiesų yra?
Aš linkusi galvoti kad neištikimas elgesys yra didele dalimi išmokstamas toje šeimoje, kurioje žmogus užauga. Dažnai taip ir sakoma: „na, ko iš jos tikėtis, jos ir mama buvo tokia“. Tačiau problema yra gerokai sudėtingesnė. Paprastai vaikas augdamas išmoksta būdų, kuriais priimta buvo reaguoti į stresą ar sunkesnes emocines situacijas. Jei naujo meilužio susiradimas buvo toks būdas, jam jis taip pat atrodys priimtinas ir normalus.
Kas skaudžiau reaguoja į neištikimybę, moterys ar vyrai?
Manyčiau kad vyrai. Moterys reaguoja labai skaudžiai, tačiau jos geriau moka įveikti bendrai santykių sunkumus ir yra daugiau linkusios į pasiaukojimą vardan krizės įveikimo. Tuo tarpu vyrai moters neištikimybę priima vienareikšmiškai – kaip gyvybiškai svarbios savojo „aš“ dalies pažeidimą. Dažniausiai jie jaučia, kad tokiuose santykiuose jų „aš“ nebegalės atgauti pakankamos savivertės ir linkę juose neužsibūti arba pradeda labai skaudžiai keršyti ir taip padaro santykius nebeįmanomus.
Ko tikimės iš neištikimybės ir ko nesitikime? Kokie pavojai joje slypi?
Pagrindinis pavojus yra nesuvokimas, kad peržengus tam tikrą ribą kyla grėsmė mūsų psichikai. Tai, kas pradžioje gali atrodyti kaip trumpas ir romantiškas nuotykis, akimirkos silpnybė, kuomet, rodosi, nebeįmanoma atsispirti kilusiam geismui, gilesne prasme siejasi su agresija, autodestrukcija ir rizika. Norėčiau pabaigti tuo, kuo pradėjau. Meilė kitam žmogui, jo sielos ir širdies saugojimas suteikia mums unikalią galimybę pažvelgti į save per mylinčio žmogaus akis. Mes galime būti savimi tik per santykį su kitu žmogumi. Tai yra didelė paslaptis ir dar didesnis paradoksas. Kai imame blaškytis, draskyti santykius, kyla pavojus prarasti savo sielos tapatumą. Nebežinosime nei kas esame, nei ko iš tiesų trokštame. Šia prasme riba tarp lengvo žaidimo ir dvasinės kančios yra labai nežymi, o ją peržengus kelio atgal nebėra. Ne taip jau lengva atskirti, ar jausmai meilužiui yra tikri, ar tik nuotykis. Ar tai tikrai nauja meilė, kuri išardys jau ir taip išklibusią santuoką, ar tik noras atkeršyti vyrui, priversti jį vėl kentėti, tapti vėl svarbia ir geidžiama? Gal tai nauja galimybė? O gal tai tik apgaulė, niekur nevedantis akligatvis? Už kiekvienos neištikimybės istorijos rasime panašią kančios, meilės ir neapykantos dramą, kurios metu išliejama daug sielos kraujo ir iššvaistoma jėgų.
Patarimai, kaip elgtis, sužinojus apie partnerio neištikimybę:
Nepulkite kaltinti vien tik partnerio. Pradėkite mąstyti taip: mūsų santykius ištiko rimta krizė ir niekur nuo to nebepasislėpsi. Krizę teks bandyti įveikti. Svarbiausia nuspręsti, kaip tai darysite: po vieną ar drauge. Skirkite laiko apmąstyti bendrai šeimos ar poros situacijai. Prieš verždamiesi kalbėti su partneriu ir „sudėlioti visus taškus“, dalintis vaikus ir nekilnojamą turtą, gerai atlikite namų darbus:
1. Būtinai skirkite laiko sau: nueikite pas psichologą, psichoterapeutą, stilistą, kirpėją, gyvenimo būdo vadybininką ir kt. specialistus. Mes dažniausiai linkę pervertinti save ir nematome, kokie esame pilki, pavargę ir iš tiesų nuobodūs.
2. Apgalvokite, kokios yra galimos jūsų pokalbio pasekmės ir ko jūs patys iš tiesų norite iš šių savo santykių? Koks galėtų būti jūsų asmeninis indėlis, kuris leido išsivystyti tokio masto katastrofai?
3. Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodys jūsų poros gyvenimas ateityje? Po 5 ar po 10 metų?

Ir svarbiausias klausimas, kurį privalote sau užduoti: kiek tarp mūsų dar liko meilės, švelnumo ir pasitikėjimo. Ar dar, nežiūrint padarytų sužeidimų, šiuose santykiuose įmanoma apčiuopti gyvybės pulsą ir verta juos reanimuoti?
Nekaltinkite ir savęs, jei jaučiate, kad nieko padaryti nebeįmanoma. Poros santykiai visuomet yra dviejų žmonių reikalas ir juos taisyti ar gelbėti įmanoma tik abiems. Kad ir kaip norėtume, vieni mes negalime šios problemos išspręsti.
Lemia pajamų skirtumai
Kuo labiau vyras finansiškai priklausomas nuo savo žmonos ar draugės, tuo labiau jis linkęs į neištikimybę. Tuo tarpu vyro išlaikomos ar mažiau už jį uždirbančios moterys daug rečiau būna neištikimos. Tai atskleidė JAV Cornell universitete atliktas tyrimas.
Pasak sociologo Christian Munsh, vyrai, kuriuos išlaiko moterys, net 5 kartus dažniau būna neištikimi, lyginant su tais, kurie uždirba tiek pat, kiek jų sutuoktinės ar draugės. Mokslininkas daro išvadą, kad tokie vyrai galbūt jaučiasi nelaimingi, nevykėliai, nepilnaverčiai, o santykiai su kitomis moterimis tai tarsi kompensuoja. Įdomu, kad vyrai, kurie uždirba žymiai daugiau, nei jų partnerės, taip pat gerokai dažniau linkę apgaudinėti jas. Kaip ir tiek pat kiek sutuoktiniai ar daugiau už juos uždirbančios moterys. Geriausia, kai moteris uždirba šiek tiek mažiau nei vyras, apie 75 proc. jo pajamų. Labai retai neištikimybei ryžtasi vyrų pilnai išlaikomos moterys (namų šeimininkės).
Nelemtas genas?
Niujorko Binghamton universitete atliktas tyrimas mokslininkams leidžia daryti prielaidą, kad dėl polinkio į neištikimybę gali būti kalti genai.
Vienas tyrinėtojų, Justin Garcia, sako, kad žmonių seksualinis elgesys labai skirtingas. O kas jį lemia, iki šiol nebuvo žinoma. Mokslininkui ir jo komandai pavyko nustatyti, kad tai gali lemti tam tikri genai. Turintiems geną DRD 4 būdingas polinkis į neįpareigojančius seksualinius santykius, vienos nakties nuotykius ir neištikimybę. Manoma, kad tai susiję su didesniu dopamino, nervų sistemoje veikiančios medžiagos, išsiskyrimu. Didesnis jo kiekis lemia tam tikrą elgesį. Tokie žmonės mėgsta riziką, naujoves, nekenčia rutinos, jiems neįdomūs įprasti socialiniai ryšiai.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Kas per daug, tas nesveika, sako liaudies išmintis. Ja ir reikėtų vadovautis, kai kalbame apie pomėgį tvarkytis. Šiaip jau meilė tvarkai – neblogas dalykas. Kur kas maloniau ir smagiau gyventi, kai namai spindi švara, toks pats ir darbo kabinetas. Bet kai ima erzinti net menkiausia ne vietoje padėta smulkmena, reikėtų susimąstyti, dėl ko taip jaučiatės. Apie tai kalbamės su psichoterapeute Agne Kirvaitiene:

Anksčiau susinervinusi mėgdavau tvarkyti stalčius. Tai mane paveikdavo raminančiai. Tačiau pastaruoju metu parėjusi iš darbo, kad ir kaip būčiau pavargusi, negaliu nė arbatos ramiai išgerti, kol nenuvalau trupiniuoto stalo, neišlyginu pledo ant sofos. Kodėl aš taip elgiuosi?

Tiesiog esate truputėlį pavargusi, suirzusi ar nuliūdusi. Taip vadinama „švaros manija“ – savotiškas kompromisas, kurį jūsų psichika sukuria norėdama išvengti nemalonių išgyvenimų. Visiems žmonėms būdingas polinkis į situacijas, keliančias stiprius emocinius išgyvenimus reaguoti puolant į kokį nors užsiėmimą, darbą, tvarkymąsi užuot leidus sau išjausti ir išgyventi. Tai viena iš geriausių „psichinės gynybos“ formų.

Ji būdinga tvirtiems, atsakingiems, organizuotiems žmonėms, kurie gyvenime yra „garvežiai“ – ima ant savo kupros sunkiausią krūvį ir kantriai, nemurmėdami tempia tiek, kiek reikia. Panašus polinkis į tvarką ir švarą būdingas gydytojams, mokytojams, inžinieriams, vadovams ir kt. Visi žinome, kad jais galime pasikliauti, jie visuomet padaro tai, ką pažada. Šie žmonės turi polinkį daug kartų tikrinti, perrašinėti ir taisyti savo pačių darbą, nes viduje jaučiasi nepakankamai tobuli.

Po perdėtu tvarkingumu gali slėptis didelis nerimas ir nesaugumas. Atrodo, kad aplinkui pernelyg daug chaoso, neapibrėžtumo. Konkreti tvarka, seka, eiliškumas tarnauja kaip galimybė sukontroliuoti nesukontroliuojamus dalykus. Žmogiškos emocijos atrodo pernelyg miglotos, neaiškios, neapibrėžtos, į pedantizmą linkę žmonės jomis negali remtis. Tarpusavio santykiai kelia abejones: jų nepačiupinėsi, neišmatuosi. Konkretūs nurodymai, taisyklės, schemos – jas gali kontroliuoti ir valdyti. Tai padeda susikurti iliuziją, kad gali valdyti ir erdvę, ir laiką ir žmones.

Ar tai gali būti vidinio nepasitenkinimo, sudėtingų gyvenimo problemų, su kuriomis susidūrei, atspindys?

Kai atsiduriame nemalonioje situacijoje ar iškyla sunkumų, patiriame vienokius ar kitokius intensyvius išgyvenimus. Ne visus juos norime ir galime suvokti. Su ta kita, „išstumtąja“ jausmų dalimi tenka tvarkytis mūsų pasąmonei. Tuomet ir ima reikštis įvairiausios psichinės gynybos formos nuo jų formos. Dažniausiai augdami jau būname spėję išsiugdyti tam tikrą, tik mums būdingą strategijų rinkinį. Jei žmogus linkęs į obsesijas arba įkyrumus, jie sustiprėja. Jei linkęs pulti į beviltiškumą – suserga depresija, jei panikuoti – atsiranda panikos atakos, jei „mestis į veiksmą“ – atsiranda neadekvatūs veiksmai ar įvairiausios veiklos rūšys: papildomi darbai, mokslai ir įsipareigojimai. Priklausomybėmis sergantys žmonės pradeda gerti ir t.t. Psichologai ir psichoterapeutai gali padėti susigyventi su „išstumtąja“ sielos dalimi.

Kokios kitos priežastys gali nulemti polinkį į liguistą pedantizmą?

Manoma, kad tokiam sutrikimui atsirasti didelę įtaką gali turėti pernelyg griežtas auklėjimas, fizinės bausmės, perdėtas ar net sadistiškas reikalavimas laikytis švaros vaikystėje, kuomet vaikas dar fiziologiškai nėra pajėgus tai padaryti. Patirta trauma dėl nuolatinio gėdijimo, išlieka kaip vidinė, „išvirkščioji“ perdėtai tvarkingų ir švarių žmonių elgesio pusė. Jų gyvenimą nuodija giliai slepiama nuoskauda ir pažeminimas bei savęs kaip nešvaraus, niekam tikusio ar net nenormalaus, suvokimas. Kartu kyla neįsisąmoninto pykčio ir noro atkeršyti savo skriaudikams banga.

Nuo tokių išgyvenimų ginamasi perfekcionizmo ir pedantizmo siekimu, išsekinant save ir savo artimuosius ar bendradarbius. Nors išoriškai atrodo tvarkingi, pasitempę, kiek nutolę, formalūs, nuobodūs ir šaltoki, linkę moralizuoti, jie gali turėti savo „alter ego“ – visiškai priešingą fasadinei asmenybės dalį. Pvz.: kokį nors nemalonų įprotį ar silpnybę: pvz.: vaikšto riebaluotais plaukais arba laiko savo naudotų kojinių maišelį švarių baltinių spintoje ir pan. Tai tarsi būdas pasipriešinti persekiojančiam objektui (juk jie tampa savotiškais savo perdėto tvarkingumo įkaitais).

Kokie dar įkyrūs, pasikartojantys veiksmai mus gali apimti tokiais atvejais?

Įkyrios mintys, vadinamos obsesijomis, gali pasireikšti pačia įvairiausia forma, pvz.: ar užrakintos durys, ar išjungtos dujos, ar tikrai švariai nuplautos rankos. Jos sukelia dvasinį diskomfortą ir liguistą poreikį viską nuolat tikrinti bei perdaryti po kelis ar net keliolika kartų. Kartais tai būna labai skaudžios, neramios ir sunkios mintys: baimė, kad atsitiks kokia nors nelaimė ar kad pats žmogus padarys kažką baisaus savo artimiesiems ar sau. Įdomiausia, kad pats žmogus patiria savo mintis kaip svetimas – ne jo, lyg jam prievarta primestas. Būtent dėl to senovėje buvo manoma, kad piktoji dvasia apsėdo žmogų, nuo žodžio apsėsti ir kilo sutrikimo pavadinimas.

Kompulsijos – pasikartojantys veiksmai arba ritualai: poreikis skaičiuoti pravažiuojančias mėlynas mašinas, šaligatvio plyteles, laiptų pakopas ir pan. Prieš miegą daiktus sudėlioti ir sulankstyti tik tam tikra tvarka, nusirengiant ir apsirengiant tris kartus pasižiūrėti per kairį petį ir t.t. Pats žmogus supranta, kad tai beprasmiška, tačiau jis negali nieko veikti toliau, kol teisingai neatliks šio ritualo, o atlikęs patiria palengvėjimą – lyg permaldavęs, atitolinęs jam ar jo artimiesiems iškilusią grėsmę. Daugelis iš mūsų tris kartus pabeldžiame į medį, jei pasakome savo norą ir trokštame, kad jis toliau pildytųsi, apeiname gatvę, kurią perbėgo juoda katė ir pan. Kol tai neperžengia saiko, viskas gerai.

Ar toks elgesys laikomas sveikatos sutrikimu ir kada reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus?

Jis tampa psichikos sveikatos sutrikimu, vadinamu obsesiniu – kompulsiniu sindromu, kuomet pvz. dėl įkyraus rankų plovimo ar baimės, kad durys neužrakintos, o lygintuvas neišjungtas žmogus nebegali išeiti iš namų, dirbti, užsiimti įprasta veikla. Tada reikėtų nedelsti ir ieškoti pagalbos. Lengvesniais atvejais pasreiškia vidutinis nerimo ir lengvos depresijos lygis. Deja, patys mes jo negalime išmatuoti, todėl reikia kreiptis pagalbos į specialistą (psichiatrą, psichoterapeutą arba psichologą).

Ar įmanoma kaip nors padėti sau, kol tie veiksmai dar netapo liguistais?

Šie žmonės būna linkę persidirbti, nemoka rūpintis savimi ir ilsėtis. Kadangi kiekviena situacija, kur nėra aiškių schemų, taisyklių ar veiksmo kelia didelį nerimą, tenka iš naujo, lyg sudėtingo meno mokytis atsipalaidavimo, poilsio ir paprasto žmogiško mėgavimosi maloniais dalykais. Prisiminti, jog santykiai su artimaisiais taip pat yra darbas ir jam reikia skirti pakankamai laiko. Gerai tinka joga, meditacija, baseinas ir kitos atsipalaidavimo technikos. Gyvenanti su tokiu žmogumi gali būti saugu, tačiau ir labai nelengva. Šie žmonės tam tikra prasme renkasi sirgti neuroze tam, kad apsaugotų artimuosius nuo savo pykčio ir išsaugotų santykius.

Susirūpinti vertėtų, kai toks elgesys tampa nelanksčiu, tvarkai paaukojami žmogiški santykiai, ji tampa kančia pačiam žmogui ar jo artimiesiems. Plačiau apie tai – situacijos.

Situacija. Moteris grįžusi iš darbo užuot pasisveikinusi su vyru, vaikais ir juos apkabinusi ar persimetusi keliais žodžiais apie tai, kaip prabėgo diena, bėga nusivalyti makiažo. Tai ji turi atlikti ne bet kaip, o tik tam tikra tvarka, kelis kartus iš eilės. Baigusi puola plauti grindis, valyti dulkes ir rikiuoti puodukus lentynose, ir tik po to jau gali sukaupti dėmesį ties aplinkiniais.

Psichoterapeutės komentaras. Kodėl ji taip elgiasi? Kažkas iš vidaus ją stumia ir ji nepajėgia tai jėgai atsispirti, nors ir suvokia situacijos absurdiškumą ir dėl to jaučia gėdą. Moteris anksti išmoksta, kaip svarbu būti „gera mama“ ir „rūpestinga žmona“, tačiau arusi visą dieną darbe grįždama namo tetrokšta ištiesti kojas ir ramiai pažiūrėti mėgiamą TV serialą. Tačiau ją pasitinka išsiilgę vaikų veidukai ir neramiai mindžiukuojantis alkanas sutuoktinis. Staiga ji pasijunta įsiutusi, nes nebeturi jėgų ir yra išsekusi, bet juk pykti yra negražu, nemoteriška, todėl ji eina valyti makiažo ir tvarkyti virtuvės bei plauti grindų. Tokiu būdu ji išlošia šiek tiek laiko sau ir simboline prasme „išvalo“ savo vidų nuo „neigiamų emocijų“ bei „susitvarko“ su savo bejėgiškumu ir nepasitenkinimu.

Situacija. Vyras vos įžengęs į namus po darbo, „per jėgą“, surauktu veidu pabučiavęs žmoną į skruostą, griebia skudurėlį dulkėms valyti ir rūsčiu veidu eina tikrinti sienų bei grindų švaros. Tikrina, kol suranda bent menkiausią naują dėmelę ar įbrėžimą. Tuomet sušaukia namiškius ir jiems tenka iškentėti jo pykčio, kaltinimų laviną.

Psichoterapeutės komentaras. Šis vyras darbe buvo priverstas prisiimti daugybę įsipareigojimų, taikstytis su augančiais reikalavimais ir jį apima panika, nes visko įvykdyti tiesiog fiziškai nebeįmanoma. Be to, jis priverstas nuolaidžiauti vadovams, kuriuos laiko neišmanėliais, bet kas dieną nuolankiai priima jų kritiką. Jo manymu, jis taip stengiasi tam, kad galėtų pastatyti šeimai namą ir išmokėti paskolą. Remiantis pasąmonės logika, jis užgaulioja ir niekina ne savo žmoną ir vaikus, bet silpnesnius už save, t.y. elgiasi su namiškiais taip, kaip trokšta pasielgti su direktorių valdyba, tik nedrįsta. Tuo pačiu jis jiems perkelia savo savijautą ir perduoda nežodinę žinutę: „nejaugi nematote, koks aš pažeidžiamas, persitempęs, esu ant ribos, daugiau tiesiog nebepakelsiu“. Jo pykčio priepuoliai dėl tariamos betvarkės nukreipti į žmoną ir vaikus iš tiesų yra skirti įtampai bei pykčiui išlieti.

A.Kirvaitienės patarimai

1. Ne jūs vienas atsakingas už pasaulio problemas. Pirmiausiai privalote pasirūpinti savimi, tuomet šalia jūsų kiti galės jaustis saugiai ir patogiai. Jei prisiimsite atpirkėjo kryžių, anksčiau ar vėliau palūšite slegiami nepakeliamos naštos.
2. Meilė tvarkai yra geras dalykas, tačiau tik iki tam tikros ribos. Ji peržengiama, kai ne jūs imate tvarkyti namus, bet jūsų įprotis tvarkosi su jumis kaip su savo daiktu.
3. Išmokite planuoti ne tik darbus, bet įtraukti į darbotvarkę laisvas, poilsiui ir atsipalaidavimui skirtas valandas, neužmirškite įtraukti ir laiką miegui, valgymui bei „dykaduoniavimui“.
4. Išmokite mėgautis ne vien tik pasiekimais, rezultatais, įspūdžio stiprumu, bet ir paprastų žmogiškų santykių teikiamais malonumais: dyko buvimo drauge, gulėjimo ant sofutės, katino glostymo, mezgimo ar kt. Juk žmogus negali vien tik įkvėpinėti, ateina laikas ir iškvėpimui.
5. Jei nepadeda, pradėkite lankyti jogos, meditacijos, autotreningo kursus.
6. Jei jaučiate, kad kyla nerimas, įtampa ar užplūdo įkyrios mintys, minutėlę stabtelėkite, užmerkite akis ir pasakykite sau: „Daryk tai, ką darai, tik leisk sau jaustis truputėlį ramiau“, galite pakartoti tai kelis kartus.
7. Pyktis nėra blogas dalykas – jis padeda mums tvirtai stovėti ant žemės, ginti savo ribas. Pykti yra žmogiška. Tačiau per daug pykčio gali išardyti santykius, todėl išmokite sąmoningai pykti ir aiškiai formuluoti savo poreikius – tam jums gali prireikti ir psichoterapeuto pagalbos.

Ne viena pasaulio įžymybė įtampą, nerimą ir stresą taip pat malšina palaikydami tvarką ir švarą.
Garsus futbolistas David Beckham mėgsta idealią švarą ir tobulą tvarką. Jam patinka, kai viskas sudėliota poromis, jei ant stalo yra trys knygos, jis tuoj pat vieną paims arba pridės.
Dainininkas Justin Timberlake neslepia, kad jam patinka tvarkingomis eilėmis surikiuoti daiktai, o šaldytuve maisto produktai turi būti sudėlioti tam tikra tvarka. Dėl to jis nuolat pykstasi su savo gyvenimo drauge.
Aktorius Leonardo di Caprio turi pasitelkti dideles valios pastangas, kad nekreiptų dėmesio, kur stato kojas. Jis nuo pat vaikystės stengdavosio apeiti šaligatvio vietas, kur yra prilipusi kramtomoji guma. Taip pat jam tenka įveikti potraukį praeiti pro duris keletą kartų iš eilės.
Aktorė Cameron Diaz kenčia nuo švaros manijos: ji daug kartų valo durų rankenas, duris atidarinėja alkūne, taip pat dažnai plauna rankas.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Stotelė tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio

Sakoma, kad paauglystė – ne liga. Tačiau dažnai ji šeimai atneša ne ką mažiau išbandymų. „Jei būtų liga, galėtume savo sūnų ar dukrą atiduoti gydytojų globai, o tinkamai parinkus vaistus tikėtis visiško pasveikimo. Deja, nėra tokios „stebuklingos piliulės“, – tikina psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė. Su ja kalbamės apie tai, kaip tėvams ir vaikams lengviau išgyventi paauglystę.

Ar iš tiesų paauglystė dabar prasideda anksčiau ir vėliau baigiasi?

Taip, tai vadinama akceleracija. Kai kas kaltina genus, gerėjantį pragyvenimą ir mitybą, kiti – įvairių maisto priedų, o taip pat ir hormonų bei augimo stimuliatorių, be kurių šiandieną neapsieina gyvulininkystės ir augalininkystės pramonė, įtaką. Tiesa yra ta, kad dabartiniai paaugliai auga ir vystosi bei fiziškai subręsta nepalyginti anksčiau negu mūsų senelių ar prosenelių laikais. Deja, dvasinės raidos tai labai neįtakoja. Paauglys, nors ir turi suaugusio žmogaus kūną, viduje lieka vaiku, kuriam dar labai mūsų globos ir rūpesčio.

Kaip pasikeičia vaiko mąstymas, elgesys ir kodėl?

Paauglius ir jų pasikeitusį elgesį lengviau suprasti ir pateisinti suvokus, jog tai nelengvas jiems patiems etapas, pažymėtas „nepastovumo“ žyme. Lyg tarpinė stotelė tarp vaikiško ir suaugusiųjų pasaulio. Todėl paaugliai kartais elgiasi kaip visai suaugę, atsakingi, pareigingi, reikalauja laisvės, trokšta būti įvertinti. O kai visai to nesitikime, gali pasielgti kaip maži vaikai – impulsyviai, neatsakingai, pasiduoti „akimirkos nuotaikai“ nesusimąstydami apie tokio elgesio pasekmes.

Pavyzdžiui, paauglys pradeda reikalauti kad į jo kambario duris būtų įstatyta spyna, prašo kitų šeimos narių neiti ten be leidimo ir belstis (visai adekvatūs suaugusio žmogaus norai), o tam, kad šeimos nariai nepamirštų šių reikalavimų, pakabina ant savo kambario durų iš išorės kaukolės su sukryžiuotais kaulais piešinį (norų realizacijos priemonės tikrai labai vaikiškos).

Nepamirškime, kad dėl paaugliui iškilusių brendimo uždavinių ir šio laikotarpio „pereinamumo“ specifikos augančių vaikų psichika darosi labilesnė, greičiau praranda pusiausvyrą, o jiems tenka atlaikyti tikrai ne mažą įtampą. Iš vienos pusės stiprėja tėvų ir mokytojų reikalavimai, viduje stiprėja seksualinė ir agresyvi energija, poreikis susirasti draugų, mylėti, jaustis artimu ir išsikovoti pripažinimą bendraamžių tarpe.

Vienas iš paauglišką psichiką įtakojančių dalykų – dėl brendimo ir hormonų įtakos sustiprėję potraukiai, ypač seksualinis. Tėvams savo vaikus leis geriau suprasti suvokimas, jog paaugliška mąstysena ir elgesys visuomet yra labai erotizuoti. Jie daug galvoja apie seksą, meilę, švelnumą, draugystę, apie tai fantazuoja. Išoriškai gali atrodyti viskam abejingi, nutolę arba nuolat pasinėrę į kokią nors veiklą, išorinėmis priemonėmis abndydami kontroliuoti savo emocinę savijautą.

Paauglystėje toli gražu ne mokymasis ir tėvų ar autoritetų pripažinimo siekimas motyvuoja. Pagrindinis paauglystės uždavinys yra susirasti draugų, terpę, kurioje gali jaustis saugiai, savu ir būti priimtas. Mūsų, tėvų, užduotis yra padėti savo vaikams spręsti šio sudėtingo jų brandos laikotarpio uždavinius. Moralizuoti ir kalbėti apie pažymius bei skiepyti jiems savo amžinųjų gyvenimo vertybių supratimą jau yra gerokai per vėlu.

Kodėl tėvams dažnai būna taip sunku suprasti į paauglystę įžengusius savo vaikus?

Suprasti nėra sunkiausia. Sunkiausia ištverti savo paauglius vaikus su visomis jų iki kraštutinumo užliejančiomis emocijomis. Visi tėvai, kurie augina paauglius, yra patyrę būseną, kai norėtum savo vaiką tiesiogine to žodžio prasme „įmūryti į sieną“ arba „prilupti su šlepete“. Paaugliai gali labai skatinti savo tėvus jausti pyktį ir bejėgiškumą, nes tai yra jausmai, iškylantys jiems patiems bendraujant su bendraamžiais, su jais jiems patiems sunkiausia susitvarkyti. Neklausymas, atsikalbinėjimas ir mūsų statymas į nemalonią padėtį – tai nesuvoktas pagalbos prašymas.

Pagal mūsų reakcijas jie mokosi tvarkytis su šiais emociniais sunkumais. Panašiai kaip filme „Operacija Y“, kuomet vienas iš veikėjų sako kitam: „treniruokis su katėmis“. Šiuo atveju mes ir esame tos katės, su kuriomis mūsų bręstantys vaikai treniruojasi, mokydamiesi gyventi. Be to, jiems įžengus į paauglystę atsinaujina mūsų pačių kažkada neįveikti emociniai paauglystės sunkumai, vidiniai konfliktai: galios pajautimas, noras pirmauti, būti teisiu ir neklystančiu autoritetu. Kartais praverstų pamąstyti, argi ne mūsų pačių vidinis paauglys linkęs veltis į kovas su savo vaikais???

Kodėl jiems svarbiausi tampa draugai, o suaugusius ima negailestingai kritikuoti?

Vienas iš paauglystės sunkumų – taip vadinama „tapatumo krizė“. Ji prasideda nuo troškimo sugriauti viską, kas iki jų buvo pripažinta, atrasta, nes tik plyname lauke gali atsiskleisti jų pačių dar netvirtas ir menkai suvokiamas unikalumas ir originalumas. Dvasine prasme toks elgesys prasideda nuo negailestingos kritikos ir nuvertinimo jau įsisenėjusios tvarkos, tėvų, senelių puoselėtų ir jiems skiepytų vertybių. Griovimas ir troškimas kritikuoti siejasi ir su sustiprėjusiais agresyviais impulsais. Būtent agresyvaus ir seksualinio impulsų raiška verčia paauglius jungtis į grupuotes, jos gyvena pagal savo taisykles, dažniausiai priešingas visuomenėje paplitusioms normoms.

Ar svarbu, kad paauglys turėtų žmogų, kuris jam būtų autoritetas?

Be abejo, visiems augantiems vaikams labai svarbu turėti žmogų, kuris būtų pastovus, patikimas ir nuoseklus tame, ką sako ir tame, ką daro. Tačiau paauglystėje uždavinys yra priešingas – tampa be galo svarbu patirti, kad tu gali visiškai ir absoliučiai tokį žmogų sukritikuoti ir nuvertinti, tam tikra prasme – pilnai išgyventi jo autoriteto griuvimą ir tuo pat metu jausti, kad gali viską pataisyti, kad emocinis ryšys su juo tęsis. Kitaip tariant, svarbiausia, kad autoritetai garbingai išgyventų savo mirtį ir sugebėtų pradėti formuoti santykius su paaugliu kitame, suaugusio žmogaus lygmenyje.

Kodėl jie taip trokšta būti „kaip visi“?

Priešingai, jie trokšta būti „ne tokie kaip mes visi“ – mes, kurie baigiame išnaudoti šios žemės resursus ir uždusti nuo savo pačių veiklos sukeltų gamtos kataklizmų. Jie mano, kad tik jie vieni geriausiai žino, kaip reikia gyventi ir gali mus to išmokyti. „Kaip visi“ tinka ta prasme, kad paaugliai, nuvertinę tėvų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų autoritetą privalo rasti savo terpę, grupę, kurios autoritetui galėtų paklusti ir kurios dalimi jaustųsi. Tai būtinai turi vykti už šeimos ribų, dėl to tokie svarbūs jiems tampa draugai, jų nuomonė, jie tiek daug laiko leidžia kartu, plepa telefonu.

Ar reikia stengtis paauglį labiau užimti, tikintis kad tai padės apsaugoti jį nuo paklydimų?

Svarbu stengtis sulaikyti paauglį nuo drastiškų sprendimų, pavyzdžiui, noro mesti seniai lankomą sportą ar muzikos mokyklą, tačiau tuo pačiu reikėtų suteikti jiems pakankamai laisvės ir autonomijos priimti kitus sprendimus gyvenime. Nuo narkotikų ir alkoholio neapsaugo nei užimtumas, nei moralizavimas. Geriausiai apsaugo mūsų pačių požiūris į šias visuomenės problemas. Net jei moralizuojame ir skaitome paskaitas vaikams apie sveiką gyvenimo būdą, o patys rūkome ir vartojame alkoholinius gėrimus, tai jie tikrai seks mūsų gyvuoju pavyzdžiu, užuot o klausę mūsų pamokymų. Tai įrodo daugelis tyrimų.

Kaip reikėtų bendrauti su paaugliais – kaip ir anksčiau, būti griežtesniems ar tolerantiškesniems?

Deja, nėra vieno recepto. Galėčiau palinkėti nepamiršti, kad nors mūsų paaugliai vaikai darosi panašūs į suaugusius, jie vis tik dar yra tikri vaikai. Nors visi trokštame būti jų draugais, būtent mes esame suaugę ir turime prisiimti atsakomybę bei sprendimus, o ne permesti savo vaikams jų auklėjimo funkcijas.

Todėl nebijokime atvirai išsakyti savo nuomonės, nubrėžti elgesio ribų: „Tu esi nepilnametis ir negali gerti alkoholinių gėrimų. Taip sakau todėl, kad tave labai myliu ir tu man labai rūpi“. Jeigu dukra susiruošė rašyti matematikos kontrolinio darbo apsirengusi mini sijonėliu ir pasidariusi vakarinį makiažą, pasidalinkime savo pastebėjimais: gal jos apranga sukels tam tikrą klasės vaikinų ir matematikos mokytojos reakciją, kurios ji, jei tik susimąstytų, turbūt nelabai norėtų susilaukti…

Dar vienas labai svarbus dalykas: mes jau žinome, kad pyktis, agresija ir priešiškumas kyla iš vidinio bejėgiškumo, beviltiškumo jausmo. Čia tėvai tikrai gali ateiti į pagalbą. Padėkime savo vaikams išgyventi ir galios, ir pripažinimo jausmus – leiskime patiems nueiti į parduotuvę, išsirinkti produktus ir paruošti šeimai pietus, susilaikykime nuo kritiškų komentarų, jei jiems ne viskas iš karto pavyks. Atkreipkime dėmesį, jei sūnus išsako savo nuomonę, nepulkime jos sumenkinti.

Susidaro įspūdis, kad šiandieniniai paaugliai kur kas sunkiau išgyvena šį gyvenimo laikotarpį.

Manau, kad gyvename pasaulyje, kuriame gyvenimo tempas vis greitėja, kur vertybės ir mados, žmonių veidai ir populiarios profesijos keičiasi kaip kaleidoskope ir kiekvienai naujai kartai tenka susidurti su vis didėjančiu išoriniu spaudimu. Todėl įvairių žmogaus raidos tarpsnių krizės gal būt iš tiesų išgyvenamos sunkiau…

Kada tėvams reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus?

Vos tik pajutote, kad problemos įsibėgėja, nelaukdami, kol taps nevaldomos, o skausmas ar kančia, kuriuos patiriate, visiškai nepakeliami.
Taip pat tokiais atvejais:
• jei sužinojote, kad vartoja narkotikus.
• jei kyla problemų dėl alkoholio vartojimo: negrįžta namo, patenka į policiją, yra išblaivinamas.
• jei sužinojote apie agresyvų, su prievarta susijusį elgesį.
• jei įvyko smurtas ar patyrė psichinę traumą (sukrėtimą).
• jei apima nevaldomi pykčio, verkimo ar pakilios nuotaikos priepuoliai.
• jei staiga tapo apatiškas, nesikelia iš lovos, atsisako eiti į pamokas.
• jei pastebėjote pasikeitusius valgymo įpročius: nevalgo arba stipriai persivalgo ir kt.
10 žingsnių, kurie gali tėvams padėti geriau suprasti paauglius ir su jais bendrauti
1. Išmokite žvelgti į paauglį per dvigubus (mažo vaiko ir jaunuolio) akinius. Tai padės atskirti, kuri pusė šiuo metu lemia elgesį ir kokie yra tikrieji jo poreikiai.
2. Nepamirškite, kad kol gyvena su jumis, paaugliui būtinai reikia, kad kas nors jam vadovautų ir būtų iš tiesų suaugęs bei pajėgus visuomet prisiimti atsakomybę.
3. Duodami nurodymus nesivelkite į ginčus, nesiaiškinkite ir nesiteisinkite. Jei vaikas neklauso, padeda „sugedusios plokštelės“ metodas. Žiūrėkite į akis, į visus jo argumentus tvirtu balsu atsakykite kartodami tą patį sakinį. Jūs esate tėvai ir ribas nustatyti privalote jūs.
4. Kritikuokite ne vaiką, bet jo poelgius. Niekuomet nesakykite jam: tu blogas, netikęs, vietoj to pasakykite: „tu pasielgei blogai, netinkamai“.
5. Leiskite vaikams priešintis ir atsikalbinėti, tačiau kartu tvirtai laikykitės savo nuomonės ir išreikalaukite, kad jūsų paliepimai būtų vykdomi. Kiekviename pasipriešinime glūdi liūdesys, pyktis ir baimė. Padėkite vaikams tai išgyventi ir išreikšti, tik tuomet jie galės išaugti tikrai stipriomis asmenybėmis.
6. Leiskite savo vaikams būti kitokiems nei visi, net jei jie ir neatitiks jūsų standartų. Gerbkite jų individualumą ir autentiškumą, o ne pulkite jų taisyti. Priešingu atveju vaikui gali susidaryti įspūdis, kad jis nenormalus ar liguistas.
7. Gerbkite vaikų svajones ir troškimus. Visiems mums įgimta trokšti daugiau nei turime. Žmonės, kurie sugeba svajoti ir turi tvirtą valią, gyvenime pasiekia daugiausiai.
8. Leiskite vaikams klysti. Gyvenimas yra nenutrūkstama klaidų ir jų atitaisymo virtinė. Draudimas klysti nužudo sugebėjimą taisyti savo klaidas ir iš jų mokytis.
9. Niekuomet nesidalinkite savo sunkiais išgyvenimais su vaikais. Tam yra jūsų bendraamžiai ir psichologai. Vaikams yra per sunku teikti jums emocinę paramą, tai darydami jie yra priversti užgniaužti savo pačių jausmus ir poreikius.
10. Jei supratote, kad skaudinote savo vaikus, pirmiausia atleiskite sau taip, kaip norėtumėte kad jums atleistų jūsų vaikai. Juk darėte viską, ką tik įstengėte. Idealių tėvų nebūna. Geri tėvai nuo blogų skiriasi ne tuo, kad nedaro klaidų, o tuo, kaip jie elgiasi jas padarę.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

„Mes gyvename ir judame grupėse lyg žuvys vandenyje“, – sakė Sigmund Fuchs. Žmogus – bendruomeninis, grupėmis egzistuojantis gyvūnas. Be savo gaujos, bandos, spiečiaus, be „bendraminčių“ mūsų individualumas nieko vertas. Žmoniškam tapatumui gyvybiškai svarbus priklausomybės jausmas. Šis jausmas yra taip įaugęs į mūsų kraują, kad apie jį retai susimąstome. Juk žuvys nežino, kad gyvena vandenyje, tačiau tai nė kiek netrukdo joms plaukti. Panašiai kaip žuvims reikalingas vandenyje ištirpęs deguonis, taip ir mums, mūsų sielos gyvybei ir sveikai savasčiai palaikyti gyvybiškai svarbus susietumo su kitais žmonėmis jausmas. Kaip ir jausmas, kad esi dalis kažko didesnio nei asmeninis Ego: esi šeimos, profesinio klano, bažnytinės bendruomenės, senų draugių ratelio narys. Gal todėl taip sunku ištverti atskyrimą, – didesnio skausmo, nei būti išvarytam iš savo gaujos, vargu ar surastume. Net ir labiausiai užkietėję nusikaltėliai bijo karcerio – visiško atskyrimo keliamų kančių.

Terapija būnant tarp žmonių

Buvimas grupėje – neatsiejama gyvenimo dalis. Ji ne tik patenkina mūsų poreikius, bet ir gali padėti išspręsti įvairias problemas. Tarkime, psichoterapinių grupių dėka žmonės gauna jiems reikalingą pagalbą ir įgyja sugebėjimą geriau tvarkytis su iškylančiais sunkumais gyvenime už grupės ribų. Kaip tai vyksta?
Nors ne visi mes turime visas sveikas asmenybės dalis, žmonių grupėje, kurioje yra bent 5-7 nariai paprastai yra visos sveikos ir būtinos normaliam kiekvieno iš mūsų egzistavimui psichikos dalys.
Mes visi turime žmogiškojo ryšio poreikį, arba taip vadinamą santykių alkį, kaip teigia prisirišimo teorijos šalininkai. Jį galime patenkinti įvairiai, tačiau ypač gerai – žmonių grupėje, nes ten – kaip brangiame restorane – daug patiekalų ir visuomet gali išsirinkti tai, ko tau labiausiai norisi. Tai skamba paprastai ir net buitiškai, tačiau atidžiau pažvelgus į šitą idėją, atrandi, jog ji turi ir žymiai gilesnius, egzistencinius ir religinius dalykus siekiančias prasmes.
Grupinės terapijos metu psichoterapinis darbas vyksta žmonių grupėje. Manoma, kad grupinė psichoterapija yra labiau stimuliuojanti, intensyvesnė ir padeda pasiekti panašių terapinių tikslų kaip ir individuali psichoterapija, tik su mažesnėmis pastangomis ir per trumpesnį laiką. Grupinės sesijos pradėtos pastebėjus, kad ir patys žmonės, net ir be profesionalų priežiūros, gali nemažai padėti vieni kitiems. Juk kitų problemas pastebėti yra žymiai lengviau, kaip ir numatyti jų kilmės priežastis bei pagalbos būdus.
Psichoterapinėje grupėje dalyvauja nuo 5 iki 12 narių. Grupę paprastai veda psichoterapeutas, tačiau egzistuoja ir tokios grupės, kuriose nėra vedančiojo, o visi jos nariai yra lygiateisiai: ir duodantys, ir gaunantys pagalbą – daugiausia taip veikia savitarpio paramos grupės, tačiau panaši tradicija egzistuoja ir grupinėje analizėje. Paprastai psichodinamiškai arba psichoanalitiškai orientuotose grupėse, darbas vyksta pokalbio arba laisvos diskusijos būdu, kurioje dalyvauja visi grupės nariai. Grupinėje terapijoje veikia taip vadinamas „grandinės efektas“ – kuomet vienas grupės narys tarsi pasigauna ir savaip pratęsia prieš tai kalbėjusio žmogaus mintį (tai atitiktų laisvų asociacijų principą individualioje terapijoje).

Šeima, grupė, bendruomenė
Žmonių grupė, net ne psichoterapiškai orientuota, o tiesiog susidedanti iš vienas kitą pažįstančių žmonių, tikrai gali būti universalus pagalbos šaltinis visiems jos nariams, tačiau gali tapti ir masinės psichozės reiškiniu – kuomet grupės nuomonė tampa svarbesnė nei žmogiškumas. Psichoterapijos pradininkai ir pripažinti mokslininkai: J. Rickman, M. Balint ir D.W. Winnicott, W. Bion bei jų mokinys C. Bollas savo darbuose svarstė ir plėtojo objektinių ryšių psichoterapijos teorijas ir siejo jas su grupinių procesų dinamika. Pabandykime pasižiūrėti taip: vienas – tai aš, subjektas (vienetas), du – tai Aš ir Tu (pora), trys tai vyras, moteris ir vaikas (trikampis), keturi – tai vyras, žmona ir vaikai (šeima), penki tai mes ir dar vienas, ne iš mūsų šeimos, bet taip pat mums svarbus (bendruomenė), šeši tai mūsų bendruomenė ir kiti (tauta), septyni tai jau visa žmonija, civilizacija. ir t.t.
Dirbant psichoterapinį darbą labai dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie, šia prasme, negali suskaičiuoti net iki keturių. Beje, pasitaiko žmonių, kurie net nėra vienetas, o greičiau panašūs į -1, tiek svarbių asmenybės dalių jiems trūksta, jie dažnai serga psichoziniais susirgimais arba tampa priklausomi. Tačiau dažniau pagalbos kreipiasi žmonės jau įveikę nežmoniškus sunkumus, priėmę gyvenimo iššūkius, įgiję išsilavinimą, susikūrę visuomeninį statusą, padarę gerą karjerą, tačiau taip ir neįstengiantys gyventi šeimoje. Dažnai jie gyvenime jau patyrę dvi ar net tris santuokas, augina būrelį vaikų, tačiau ryšiai tarp jų padriki ir chaotiški, o kiekvienas naujas bandymas sukurti stabilią šeimą atneša tik dar daugiau praradimų ir skausmo. Objektinių ryšių teorijos požiūriu, tai žmonės, kurie negali suskaičiuoti iki keturių. Kuomet susitinka vyras ir moteris, tarp jų užsimezga intymus, seksualinis ryšys, jie gali susilaukti vaiko, tačiau mes gerai žinome, jog tai dar nereiškia, kad jie galės išbūti drauge ilgą laiką ir taps viena šeima. Kuo skiriasi buvimas šeima nuo tiesiog gyvenimo drauge? Kas yra tas paslaptingasis dėmuo, kurį reikia pridėti prie tiesiog vyro, moters ir vaiko tam, kad jie taptų visuma, kuri yra daugiau nei atskira dėmenų suma, taptų viena šeima? C. Bollas rašo, jog šeima kilusi iš lot. žodžio falmilia – t.y. tai, kas sava, pažįstama. Šeima – tai pažįstamų, savų žmonių būrelis, kuriuos jungia bendra „mes esame viena šeima“ patirtis. Tokiu būdu ketvirtasis dėmuo, arba ketvirtasis psichikos objektas – tai giliai įsišaknijusi, turinti gentinį ir biologinį pagrindą psichikos struktūra, kuri pirmiausia yra atsakinga už bendravimą ir gerą informacinių kanalų funkcionavimą tarp atskirų šeimos narių. Tai pasąmoningas darinys mūsų psichikoje, kuris atpažįsta „sava“ ir „svetima“, ir suteikia psichinės erdvės mąstyti apie save kaip apie dalelę šeimos. Čia vyksta sprendimai, kas yra sava ir kas mums svetima. Šis objektas yra bendras visiems šeimos nariams ir jo funkcionavimą mes jaučiame kaip tam tikrą intymumo ir atvirumo būseną bei meilę savo artimiesiems. Čia telpa begaliniai drauge išgyventi momentai ir suvokimas to, kas priimtina, leistina šioje šeimoje ir kas draudžiama. Kiekvienos šeimos kūrimas pasąmoningų, laukinių procesų lygyje prasideda nuo žudymo. Juk kai susitinka vyras ir moteris, jie atsineša savuosius ketvirtuosius objektus – savąją patirtį kas buvo leistina ir draudžiamą jų tėvų šeimose ir, tam, kad galėtų atsirasti nauja šeima, naujas, jų drauge sukurtas psichikos darinys kuriuo jie dalinsis ir su savo vaikais, senųjų elgesio būdų tenka atsisakyti kartą ir visiems laikams. Tai nėra taip lengva padaryti, kaip gali pasirodyti. Jausmas prilygsta išdavystei ar tėvažudystei. Tačiau tuo pat metu jie turi savo pagalbininką – taip vadinamą meilės įstatymą, kurį randame ir Naujajame Testamente: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Būtent ši taisyklė, žinojimas, jog sveikas altruizmas ir pasiaukojimas yra neišvengiama žmogiškojo artumo prielaida ir yra stebuklingasis, magiškas ingredientas kurį pridėjus prie trijų (moters, vyro ir vaiko) įmanoma gauti keturis (šeimą). Meilės dėsnis teigia, jog nors tarp mūsų gali kilti vaidai, konfliktai, nesutarimai ir net skausmingi atviros neapykantos momentai, mes juos išgyvensime, nes pyktis praeina, o meilė ir laimė rūpintis saviškiais išlieka.

Kaip grupė žmonių gali padėti išspręsti mano problemas?
I. Yalom savo knygoje „Grupinė terapija“ įvade pateikia tokį pamokantį palyginimą: vienas dievobaimingas Rabinas labai bijojo mirties, jis meldėsi ir prašė, kad Dievas jam parodytų, kas jo laukia pomirtiniame pasaulyje. Dievas išklausė jo maldas ir atsiuntė Angelą, kuris miego metu nusivedė Rabiną į pomirtinį pasaulį. Pirmiausia jiedu atėjo į Pragarą. Žmogus pamatė nedidelį kambarį, kuriame ratu už stalo sėdėjo grupė žmonių. Visi jie buvo labai nelaimingi, atrodė išsekę, peralkę ir perkarę, tiesiogine to žodžio prasme mirė iš alkio ir troškulio. Ant stalo garavo gardaus maisto puodas ir buvo padėta tiek šaukštų kiek žmonių buvo kambaryje, tačiau visi jie turėjo labai ilgus kotus ir todėl nė vienas žmogus negalėjo įsidėti maisto iš puodo sau į burną ir buvo pasmerkti amžinai alkti ir kankintis. Vėliau angelas nusivedė Rabiną į Dangų. Rabinas pamatė tokį patį kambarį, jo viduryje stovėjo toks pats stalas, ant stalo stovėjo toks pats puodas maisto ir gulėjo tokie patys ilgakočiai šaukštai, tačiau žmonės, sėdintys aplink stalą, atrodė sotūs, laimingi ir viskuo patenkinti. Rabinas labai nustebęs paklausė Angelo, kaip gi jiems pavyko pasisemti maisto tais šaukštais, kuriais esantys Pragare, nesugebėjo pasimaitinti. Angelas nusišypsojo ir paaiškino, kad tais šaukštais Danguje esantys žmonės tiesiog išmoko pamaitinti vieni kitus.
Kuomet pati tik pradėjau lankyti psichoterapinę grupę, sapnavau keistą sapną, tačiau manau, kad skaitytojams jo prasmė bus gana aiški. Sapnavau jog atvažiavau į benzino kolonėlę, įsipilti kuro. Tuo pačiu nusprendžiau ir užkąsti, nes žinojau, kad tos kolonėlės kitoje pusėje yra valgykla. Aš priėjau prie stalo, prie kurio sėdėjo žmonės ir valgė, drauge su jais papietavau ir tik baigdama valgyti staiga suvokiau, kad tai visai ne valgykla ar kavinė, kad aš pati nieko nesuprasdama valgiau pietus drauge su šeima, kuri kažką šventė. Susigėdusi puoliau atsiprašinėti ir siūlyti užsimokėti už pietus, tačiau aplink esantys žmonės tik ramino mane ir supratingai šypsodamiesi linkčiojo, atseit, viskas gerai, tu irgi esi laukiama tarp mūsų. Manau, jog panašiai kaip aš tuomet, gali jaustis daugelis žmonių, kurie apsisprendžia prisidėti prie vienos ar kitos psichoterapinės grupės. Užplūsta drovumo, gėdos, jaudulio išgyvenimai, troškimas būti priimtu ir pastebėtu, nežinios, pasikeitimų baimė, ir baimė, kad nepatiksi toks, koks esi. Kaip psichoterapeutė aš jaučiausi turtinga – maniau, jog turiu kuo užsimokėti už tai, ką gausiu grupėje, tačiau pasirodė, jog mano žinios nėra tai, kas konvertuojama grupėje – sapne įvyksta vertybių perkainojimas ir santykio perkeitimas – tikrąja valiuta tampa artumo, intymumo, buvimo tos pačios šeimos dalimi jausmai.

Kokias problemas galima spręsti grupėje?
Manoma, kad grupėse galima spręsti panašias problemas kaip ir individualioje terapijoje. Psichoterapinės grupės tinka žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos, panikos atakų ar išgyvenantiems pastovų nerimą bei įtampą, nemigos, valgymo sutrikimų, nepaaiškinamų baimių, įkyrių minčių ar veiksmų, ištiktiems nuolatinio streso, sergantiems priklausomybėmis, patyrusiems netektis, traumas, smurtą ar prievartą ir t.t. Grupės gali padėti ir žmonėms, turintiems taip vadinamų „asmenybės“ arba „charakterio“ sutrikimų, kenčiantiems nuo tokių dalykų kaip: perdėto drovumo ir baimės kalbėti viešai, vienatvės, artimų santykių nebuvimo, nesugebėjimo turėti asmeninę nuomonę, nesavarankiškumo, pernelyg didelio impulsyvumo, perdėtų ambicijų ir pernelyg stiprios orientacijos į pasiekimus, perdėto poreikio nuolat konkuruoti ir t.t. ir pan. Tačiau svarbiausias grupinės ir individualios terapijos skirtumas sprendžiant šiuos sunkumus yra tai, jog grupė yra ideali terpė spręsti kylančias žmonių tarpusavio bendravimo problemas. Grupėje žymiai greičiau ir aiškiau nei individualioje terapijoje ne tik atsiskleidžia įprasti ir liguisti, sustabarėję ir destruktyvūs žmogaus naudojami bendravimo modeliai ir stereotipai, bet ir galima mokytis naujų, sąmoningai pasirinktų santykių formavimo būdų.

Padeda pamatyti save iš šalies
Sakoma, kad jei nori pamatyti savo veidą, reikia prieiti prie veidrodžio, o jei nori pamatyti savo sielą, reikia prieiti prie kito žmogaus… Sugebėjimas pasidalinti savo intymiais išgyvenimais bei žinojimas, kad kitiems žmonėms būdingos panašios patirtys, ne tik suteikia palengvėjimą, bet ir gali išlaisvinti iš kankinančios vienatvės. Individualioje terapijoje ypač naudinga taip vadinama „atspindėjimo“ patirtis –savęs ir savo problemų pamatymas terapeuto akimis, tarsi galimybė pagauti savo sielos atspindį kito žmogaus sieloje, lyg kokiame veidrodyje. Tokia patirtis labai teigiamai veikia mūsų savivoką ir savęs vaizdą. Tik tokiu būdu įmanoma išsiugdyti sugebėjimą stebėti save ir pamatyti iškraipymus, kuriuos įneša intensyvūs jausmai, situacijos, vertybių sistemos, įsitikinimai ir daugelis kitų dalykų. Grupėje šis atspindėjimo ir savivokos faktorius yra kelis kartus stipresnis, nes čia veikia nebe vienas veidrodis, bet visa veidrodžių sistema, kuri atspindi ne plokščią savęs vaizdą – bet kažką panašaus į įvairiapusę dvasinę hologramą. Į grupę galima žiūrėti ir kaip į pirminės šeimos modelį, – čia galima geriau suvokti savo tarpasmenines patirtis ir įgyti naujo, koreguojančio ir gydančio patyrimo ir įžvalgų.
Grupėje atsiskleidžia ir patys universaliausi, egzistenciniai dalykai: kokia mūsų žmogiškojo gyvenimo prasmė, ar yra prasmė kentėti, kas mūsų laukia kelio pabaigoje, ką paliksime, kai išeisime ir t.t. Tik kiti žmonės gali suteikti mums neįkainojamą bendrumo jausmą. Grupė suteikia viltį – juk jei kažkam jau pavyko susitvarkyti su panašiais sunkumais, tai kodėl gi negalėtų pavykti ir man. Susitelkusi ir darbinga grupės atmosfera pasižymi ir dar viena puikia savybe – tiek sąmoningame, tiek nesąmoningame lygmenyje grupė veikia kaip talpykla visų jos narių jausmų, minčių, fantazijų, projekcijų ir vaizdinių – kad ir kiek sunkūs, kankinantys jie būtų. Būtent ši patirtis – kad grupė gali atlaikyti ir priimti visus mano jausmus, troškimus ir baimes, leidžia ir man laisviau priimti ir mylėti save tokį, koks esu. Grupinė nuo individualios terapijos dar skiriasi ir tuo, jog grupė visuomet yra ir scena – saugi žaidimų ir vaidinimų erdvė, dvasios „pratybų aikštelė“. Kartais tikrų pasikeitimų tenka laukti labai ilgai ir kantriai, kol į sceną išdrįsta įžengti ir pagaliau prabilti seniai išmoktą monologą sunkiai sutrikęs ar įskaudintas vaikas, tačiau paprastai tokia drąsa pačiame žmoguje atveria ir išlaisvina nepaprastai daug sielos energijos ir kūrybiškumo. Būnant tarp žmonių daug duoda kitų elgesio kopijavimas: autentiškos tapatybės formavimasis prasideda nuo mėgdžiojimo ir pakartojimo kurstomo troškimo būti tuo, kuo tu dar nesi. Šalia šių ir dar daugelio kitų dalykų mano galva svarbiausia yra tai, jog pasąmoniniame lygmenyje grupė veikia lyg mūsų žmogiško egzistavimo terpė ir matrica. Čia verbaliniame ir neverbaliniame lygmenyje mes keičiamės vieni su kitais labai asmenine ir informacija. Grupės santykių kontinuumas ir yra toji aplinka arba kitaip tariant „gyvybinė terpė“ kurioje gali tarpti, augti ir skleistis mūsų žmogiškumas, tiesdamas švelnias gijas kitų žmonių sielų link, susiliedamas ir susipindamas su jų patirtimis, tam, kad galėtume perkainoti ir iš naujo įprasminti savo pačių gyvenimo istorijas.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222