Prieš kelias dienas grįžusi namo radau vyresnėlį vaikštant iš kampo į kampą keista veido išraiška. Paskutinį kartą jo veidas atrodė panašiai kuomet būdamas 11m. dūkdamas su broliu kieme iškūlė kaimyno langą ir susižalojo ranką. Tuomet, kaip ir dabar, gėda ir kaltė jo veide buvo virtusios kažkokia sumišusia prislėgta atsiprašančia šypsenėle.
Neištvėrusi klausiu: „Kas nutiko? Ar ko prisidirbai?“.
„Jo, nutiko. Susipykau su drauge“.
„Ar nori apie tai papasakoti?“ Klausiu lyg tarp kitko, nes sūnus paprastai santykiuose su manimi naudojasi standartines paauglių strategijas, kurių visų esmė yra ta pati: „Aš esu stiprus, savarankiškas ir suaugęs vaikinas, o jūs tik nevykę atgyvenos“. Savaime suprantama, kad to pasėkoje mudu su tėčiu neįsileidžiami į asmeninį gyvenimą, o visi mūsų patarimai ir pamokymai realizuojami griežtai priešingai nei tikimės juos duodami. Man sūnus, tokiais atvejais kaip šis dar taiko specialią taisyklę: „Nelįsk prie manęs su savo psichoterapinėm nesąmonėm!“. Tačiau šiuo atveju išgirstu ne dygliuoto paauglio, o pasimetusio ir nuskriausto vaiko atsakymą:
„Taip, rodosi noriu.“. Suprantu kad šį kartą situacija tikrai rimta. Perleidę jaunesniųjų vaikų priežiūrą į tėvelio rankas sėdame drauge virtuvėje gerti arbatos.
„Nagi, pasakok.“ Ramiai sakau ir susikaupusi tyrinėju jo veidą. Andrius atrodo stipriai susikrimtęs; tuo pat metu ir kaltas, ir susigėdęs.
„Tai kad net nežinau. Susipykome su Ugne (savo mergina) dėl kažkokių niekų. Ji per pamoką ruošė pristatymą apie feminizmą ir pradėjo kalbėti, kad jos nuomone visi vyrai yra moliai, liurbiai, tinginiai ir todėl moterys turėtų pačios imtis daugiau atsakomybės ir tvarkytis gyvenime ir apskritai pasaulyje“.
„Tai kaip tu pasijutai? Juk tu taip pat vyras ir dar jos vaikinas.“.
„Tai tame ir esmė, kad pasijutau labai blogai. Po to ir pradėjome pyktis dėl niekų. Dėl to, pvz.: ar unguriai žiemoja Karibų jūroje ar apskritai visoje Meksikos įlankos pakrantėje. Ji sakė, kad aš žeminu ją kitų žmonių akyse nes nesutinku su jos nuomone ir taip lyg ir parodau kad ji mažiau supranta už mane ar yra kvailesnė.“.
Jaučiu kaip viduje sukyla deginanti pykčio banga, nes po truputį imu suvokti kaip įžeistas mylimos merginos šiuo metu jaučiasi sūnus. Mergina lengva ranka gana smarkiai pagriovė jo savivertės jausmą. Kandžios psichoanalitinės replikos apie kastruojančias moteris taip ir sukasi ant liežuvio galo. Tačiau sūnus juk ne psichoterapeutas, nesupras. Be to, jis iš tiesų myli tą merginą nors man, kaip ir kiekvienai mamai, kartais atrodo, kad jei tik aš būčiau galėjusi parinkti jam porą, tikrai pasiūlyčiau kitokią merginą: mielesnę, švelnesnę ir nuolankesnę…
Po truputį mano galvoje gimsta suvokimas jog sūnų ištiko „vyriškumo krizė“. tokia nereta mūsų laikais. Draskantis vidinis prieštaravimas: ką pasirinkti įžeistą vyrišką savimeilę ar meilę mylimai merginai. Bręstančios vyriškos ambicijos verčia būti „kietu“, tai reiškia ir kategorišku, ir išmanančiu; siekti įvertinimo, pripažinimo ir savo galios pajautimo. Tuo tarpu jaučianti ir patirianti asmenybės dalis siekia bendrumo ir meilės per susiliejimą su mylimąja išgyvenimo. Bėda ta, jog kuomet tampi jausmingas, suskysti, net gali imti krėsti kvailystes ar apsiašaroti, o tai gąsdina, gresia tam tikru ribų praradimo jausmu. Besiformuojanti jauna asmenybė šiuo atveju tai suvokia kaip tikrą priešpriešą: juk būti skystu yra taip „nekieta“, „nevyriška“… Tačiau kaip gi tuo met gali jausti meilę, saugumą ir atsipalaidavimą neprisileisdamas kito žmogaus arti, nesusidalindamas su juo jausmais ir išgyvenimais?…
Nurijusi kartėlį imu atsargiai kalbėtis su sūnumi, ką vis tik jam reikštų būti tikru vyru, kaip jis tą galėtų suprasti. Diskutuodami prieiname nelaukų išvadų:
1. Vyras yra tas kuris gali pasirūpinti savimi ir kitais. Neilgai pasitarę, nusprendžiame, kad tai nors ir standartinis, tačiau per ne lyg abstraktus, neaiškus teiginys. Juk ne lygu ką laikysi „vyriška“ – gal kuo didesnes pajamas, brangesnį automobilį, laikrodį, griežtą asketišką išvaizdą, šukuoseną. O gal iššaukiantį elgesį, bendrai aktyvumą, kategorišką mąstymą ar dar ką kitą?
2. Vyrui labai svarbu turėti tikslą ir jo siekti. Tačiau šiais laikais juk daugelis moterų irgi lygiai taip pat gyvena. Ir mokosi, ir dirba, ir siekia, ir maža to, dar sugeba auginti vaikus ir prižiūrėti tuos pačius vyrus.
3. Vyras trokšta keisti pasaulį, atrasti ką nors nauja. Abu pripažįstame, kad tai rimtas argumentas. Labai vyriškas. Palikti žymę šiame pasaulyje vyrui gali būti svarbiau nei santykiai, vaikai ar pinigai.
4. Vyriška yra turėti savo nuomonę ir ją ginti. Būti lojaliu, vientisu, ištikimu. Tai reiškia turėti savo artimus, mylimus žmones, jai rūpintis. Susikurti savo draugų ratą, jam priklausyti ir nesiblaškyti. Be to, galioja ir perkeltine prasme: turėti savo identitetą, įsitikinimus, vertybes, moralę ir juos ginti nesvyruojant.
5. Vyrui yra svarbiausia žinoti kad jis vyras. (Tai reiškia jausmą, jog tu gali kurti savo taisykles ir kad jų bus paisoma). Tačiau šiais laikais šią poziciją taip pat labai dažnai užima moterys. Todėl paskutinis teiginys vis tik išlieka labiausiai kontraversiškas.
Tuomet jau ateina eilė man pasidalinti psichoanalitiniu supratimu ir mano nuostabai sūnus šį kartą išklauso susidomėjęs. Papasakoju, kad iš tiesų šiais laikais skirtumai tarp lyčių pradeda darytis vis mažiau pastebimi. Moterys ima vadovauti didelėms korporacijoms, siekia karjeros, o vaikų auginimą užkrauna savo sutuoktiniams. Vyrai taip pat gali perimti daugelį standartiškai laikytų moteriškų užsiėmimų: puoselėti savo kūną, išvaizdą, lavinti skonį, jautrumą, užsiimti maisto ruoša, buitimi ir dalintis vaikų priežiūra. Tai nebūtų didelė priešprieša – nes juk „vyriškai kieta“ karjeros moteris gali susirasti „moteriškai švelnų“ ir supratingą partnerį, tokia pora gali būti labai patvari. Didesnė šių laikų vyriškumo problema yra tai jog berniukai dažnai auga šeimose be tėvo, nematydami aiškaus vyriško pavyzdžio. Šalia yra tik motina, į kurią nori ar nenori krypsta vaikų dėmesys. Mama šiais laikais turi išmokyti vyrą būti vyru ir tuo pat metu padėti pažinti moterišką pasaulį. Laimė, jei ji pakankamai brandi ir tvirta ir sugeba tai perteikti. Jai tenkantis uždavinys yra nepaprastai sudėtingas. Ji pati nuo dvigubo gyvenimo ir rūpesčio krūvio yra pervargusi ir dažnai nors fiziškai yra šalia, emociškai yra tiesiog nebeprieinama. Spręsdamas bręstančio vyriškumo uždavinį berniukas susiduria su dviem kraštutinumais, o riba tarp jų nepaprastai siaura ir sunkiai apčiuopiama. Vienas kraštutinumas atrodo išoriškai kaip perdėtas, „mačo“ elgesys – kuomet jaunuolis nuolat ir nuolat jaučia poreikį pabrėžti kad jis yra vyras ir tai daro paneigdamas visa, kas jo galva yra nevyriška. Elgiasi iššaukiančiai, kategoriškai, siekia sau naudos, žūt būti turi jaustis lyderiu, vadovu, o pripažinimo siekia nesiskaitydamas su priemonėmis. Jis šaiposi iš moterų, jas žemina, neretai jei ne garsiai, tai pataliukais vis pavadindamas „kvailomis vištomis“ ar „blondinėmis“. Artimus santykius sutapatina su seksualiniais, vadovaujasi juose malonumo principu. Nusibodusius aistros objektus be gailesčio apkaltina ir palieka. Tokį elgesį galima suprasti kaip poreikį nuolat ir nuolat gauti patvirtinimą kad jis pats yra „tikras vyras“ – tai rodo giliai pasąmonėje glūdinčią abejonę savimi ir savo lytimi apskritai. Bendresne prasme tai „vyras eržilas“ – kuris nebijo pasinerti ir vadovautis aistra, tačiau nepaprastai bijo prisirišti. Antras kraštutinumą galėtume pavadinti „mamytės sūneliu“. Tai vyras, kuris yra drovus, lėtas, baikštus, nepasitiki savimi, gyvena su tėvais ar vien tik be galo juo besirūpinančia vieniša mama. Jis nuo mažens suvokė, jog neturi galimybės pats apsispręsti, jaučiasi bejėgis ir priklausomas. Jis bijo aistros, moterys jam nesuprantamos, gundančios, pavojingos, „pagedusios“. Visą gyvenimą jis taip ir gali likti „ ištekėjęs už mamos“, tačiau jei jam pasiseka, perdėtai globojančios mamos vietą vis tik užima kokia nors moteris, dažniausiai kaip du vandens lašai ir charakteriu, ir net išvaizda panaši į jo mamą. Šis vyriškis net per daug gerai moka prisirišti, tačiau bijo savo aistros, o drauge paneigia ir laisvę ir kūrybiškumą. Abu kraštutinumai šiuo atveju rodo neįveiktą vyriškumo krizę ir neįvykusią asmenybės brandą. Iš tiesų dvasine prasme jaunas vyras mūsų laikais susiduria su ne mažesniu iššūkiu nei Kolumbas ar Odisėjas. Jis privalo surasti vidurinį kelią, išdrįsti plaukti tarp Scylės ir Charibdės, atrasdamas ir integruodamas savyje tokius prieštaringus dalykus kaip aistra ir prisirišimas.
Pasakiau sūnui kad jis pats turės surasti tą kelią, aš negaliu parašyti jam recepto, tačiau galiu patarti, ko reikėtų jame saugotis ir dar, įduoti ginklą – patvirtinimą kad aš jį myliu ir matau pirmiausia kaip laisvą ir nepriklausomą autentišką asmenybę. Kad priimu jo sprendimus nepriklausomai nuo to kiek beprasmiški, kvaili ar nereikšmingi man jie beatrodytų, juos gerbiu ir palaikau. Pasakyti kad aš juo pasitikiu ir tikiu kad jis tikrai yra pajėgus leistis į dvasinio savęs pažinimo paieškas…
„Supranti, Andriau, tu esi vyras ir gali tai parodyti. Gali supykti ant Ugnės ir kurį laiką su ja nebendrauti. Tarpais gali leisti pajausti jai, kad peržengė ribą ir kad toliau tu eiti tu tiesiog nebeleisi. Gali pasakyti jai, kad jautiesi jos žeminamas ar žeidžiamas – tai nebus silpnumas, turi ginti savo savigarbą, neleisti jos suniokoti net ir vardan meilės ar bandydamas išsaugoti jūsų santykius… Juk visas vyriškumo krizės sprendimas glūdi paradokse, ne baimėje ir atsisakyme, bet kūryboje ir augime. Subrendęs vyras nebijo savo jausmingumo, silpnumo ir moteriškumo, tačiau sugeba juos integruoti ir jais naudotis. Jis nebijo leisti sau suskysti, pasitikėti, prisirišti ir pasiaukoti. Brandi moteris nebijo būti tvirta ir ryžtinga, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą į savo rankas. Juk psichine prasme mes visi biseksualūs – turime ir vyrišką ir moterišką sielos dalis…“.
„Gerai, jau gerai, mama, supratau.“. Galiausiai išgirstu ilgai lauktą frazę. „Ir žinai, labai tau ačiū – tu man tikrai padėjai. Dabar jaučiuosi kur kas geriau“.
Na, kaip ir galima buvo tikėtis, pirmasis jaunuolių konfliktas truko dar porą dienų o po to, jie susitaikė. Šiandieną Andrius savo draugei gimtadienio proga kepa tortą „Napoleoną“ ir vis klausinėja manęs patarimo. Na, kartais iš tiesų gera būti mama!

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Kalbėtis apie tai kaip kas jaučiasi artėjant didžiosioms metų šventėms gana sudėtingas uždavinys. Nežinau kaip jūs, tačiau aš per šventes dažniausiai jaučiuosi bjauriai. Na, gal ne per pačias šventes, tikrai ne visuomet, nes tai priklauso nuo to, kaip vis tik pavyksta jas atšvęsti, tačiau bent jau tas iki šventinis, „pasiruošimo“ laikotarpis man sukelia galybę streso.
Pirmiausia pradedu skaičiuoti finansus – ir nervintis, kad apskaičiuočiau teisingai: ne per mažai, nes tuomet bus stresas ir kamuos baimė, kad viskam neužteks, jausiuosi bloga mama ir žmona, kad neišgaliu palepinti savo šeimynos, „juk nors vieną kartą ir mes galime sau ką nors leisti!?”. Bet ir ne per daug: nes tuomet imsiu laikyti save švaistūne ir graužtis, kad esu netikusi nes „pro mano pirštus pinigai ištekai tartum vanduo“, o juk turėčiau juos leisti prasmingiau: taupyti ar sėkmingai investuoti į kokį pelningą projektą.
Toliau seka veiksmų planavimas. Kas ką paruoš ir pagamins, ir kada ką reikia nupirkti ar atvežti, tai jau tikrasis „pragaro ruožas“, kuomet be kasdienių įsipareigojimų, darbų ir rūpesčių dar žūt būt turi surasti laiko lakstyti po parduotuves, šveisti namus, supirkti dovanėles, nulėkti į kirpyklą, į grožio saloną, nusipirkti kokį drabužėlį vakarui ir t.t. ir pan.
Galiausiai vis tik paaiškėja, kad tikrasis išbandymas manęs dar tik laukė. Jis užklumpa tuomet, kai po visų darbų ir prekybos centrų vakare grįžus namo pasirodo, kad viduriniam sūnui būtent šį vakarą skubiai reikia padėti pasidaryti lapės kaukę, vyriausiajam vėl prireikė papildomos šimtinės kažkurios draugės dovanėlei. Mažyliui kaip tyčia šiandieną atsirado sloga, taigi jis pasitinka mane zyzimu ir taikosi įsilipti į mamą kaip į kokią eglę. Nesulaukęs tinkamos reakcijos ima mane mušti. „Jonukai, kodėl mušiesi?“ „Nes taip reikia“ atkerta suirzęs trimetis bamblys.
Tokiomis akimirkomis A. Lindgren knygelės vaikams apie Karlsoną herojaus Mažylio mama atsidususi sakydavo: „Iš tiesų, nuo tokio gyvenimo gali pražilti be laiko“. Na o aš pajuntu, kad man pačiai šiuo metu skubiai prireikė psichoterapeuto pagalbos, pačios intensyviausios ir analitiškiausios, kokia tik iš viso yra įmanoma. Gydytojiška nuojauta man kužda kad atvejis ūmus, todėl nieko ilgiau nelaukusi imu taikyti sau asmeninę psichoanalizę:
„Sustok, mieloji.“, tariu sau. Ir iš tiesų sustoju, užsiplikau kavos, vyresnėliams pasakau, kad negaliu su jais dabar kalbėtis, nes man reikia pabūti tyloje. Vidurinysis, aiškiai kopijuodamas mane tuojau pabūna šeimos konsultavimo specialistu ir laimingas paaiškina vyresniajam: „Supranti, mama jau visiškai nusivariusi ir jai skubiai reikia atsigauti…“
Tačiau su mažyliu taip lengvai išsisukti nepavyks, juk jis tik pradeda bandyti savo savarankiškumo ribas ir jam laikas nuo laiko būtini prireikia pasitikrinti ar gerai funkcionuoja mūsų bendras „mama ir kūdikis“ organizmas. Tik tokiu būdu jis gali pasijusti saugus ir nurimti. Atsidususi apsikabinu sūnelį ir kurį laiką mudu abu susiglaudę žiūrime į miškais apaugusį horizontą. Užsimerkiu ir sakau pati sau: „Aš myliu tave. Aš myliu tave taip stipriai, kad neleisiu tau nusivaryti nuo kojų, mirtinai pervargti, pradėti pykti, nervintis ir skirti paskutinius jėgų likučius gynybai nuo taip netikėtai užplūdusių tokių netinkamų ir „nekalėdinių“ jausmų. Taip, taip, žinau, toks elgesio modelis tau tuojau pat prilimpa, atrodo natūralus ir tinkamas, nes taip didžiąją dalį gyvenimo elgėsi tavo mama, močiutė, dėdės, tetos ir apskritai, visi draugai ir pažįstami. Tačiau jei jie taip ir elgėsi, tai jokiu būdu dar nereiškia, kad kaip tik toks elgesys yra absoliučiai tinkamas ir tau. Galvoje suskamba kažkieno balsas: „Ir kas gi tu tokia, kad galėtum pati imtis viskam vadovauti? Gal būsi ponia Visažinė? Mes visuomet švenčiame Kalėdas žmoniškai ir padoriai; su baltomis staltiesėmis, balta mišraine ir kalėdiniu kalakutu.“ „Ak, liaukis, mama!“ piktai atkertu. Balsas įsižeidęs nutyla, tačiau vaizduotėje vis tiek matau nepasitenkinimo iškreiptą mamos veidą svaidantį į mane įsižeidusius žvilgsnius. Mano apmąstymus nutraukia netikėtas vyro telefono skambutis:
„Katinėli, žinai, šiandieną grįšiu vėliau ir greičiausiai visą šią savaitę nelabai galėsiu tau padėti. Supranti, mes darbe niekaip negalime užbaigti to nelemto kitų metų biudžeto planavimo, o dar kaip sakiau poryt bosai atskrenda ir iki penktadienio žūt būt turiu užbaigti dvi prezentacijas. Kaip tu laikaisi, kaip jūs ten visi be manęs, ar susitvarkysite?“
Iš patirties žinau kad, šiuo metu jam tikrai geriau yra nežinoti nei apie problemas namuose nei apie mano išgyvenimus, todėl nusprendžiu santykių aiškinimąsi atidėti kitam kartui. Sumurmėjusi kažką neaiškaus priduriu, kad produktų sąrašą atsiųsiu sms.
„Atrodo be tavo pagalbos neišsiversiu.“ Liūdnai tariu savo draugei Raganai, kuri iki šiol susirangiusi sofos kampe lakavosi ilgus lenktus nagus. Ragana šypteli kreiva šypsenėle ir ramiausiai viską sudėlioja į vietas: „Jau regiu, kad per šias Kalėdas susiruošei tapti nusivariusia ir pervargusia namų šeimininke, kuriai šventės asocijuojasi su posakiu apie nuvarytus arklius. Jei jau teks dabar pasistengti, nepamiršk už kiekvieną savo pastangą gauti prideramą kompensaciją. Patariu imti tik grynuoju auksu. Esame vertos tiek aukso kiek pačios sveriame!“. Čia Ragana draugiškai pamerkia akį, matyt užbėgdama už akių save menkinančioms mintims apie tai kiek ir ko galėsiu sau leisti suvalgyti per šventes. „O tu iš viso išnyk!“, žybtelėjusi akimis ji staiga užsipuola menamą mamos balsą galvoje. „Nustok apsimetinėti mama, esi tik nesėkmingas tikrosios mamos atspindys kreivame veidrodyje“. Raganos magijos dėka nepatenkintas menamas mamos veidas pavirsta dūmais ir išsisklaido.
Pradžia jau padaryta, ledai pralaužti. Įkvėpiu ir iškvėpiu. Lėtai iš naujo viską apmąstau ir suvokiu, kad ir šiais metais viskas vyks kaip įprasta. Nustebusi suprantu, kad dėl to nesijaučiu blogai, anaiptol! Kol kas iš esmės netrokštu nieko keisti. Greičiau jau priešingai, tikrai esu pasiilgusi bendro, tingaus drauge praleisto laiko su tradicine balta mišraine ir keptu kalakutu. Klausimas kaip pasinaudoti visų kitų artimųjų pagalba ir tarp viso šurmulio, svečių ir įsipareigojimų surasti laiko bent kiek pailsėti ir pabūti drauge su tais, kurie man iš tiesų artimi. Juk mums visiems taip reikia laikas nuo laiko išgyventi bendrumą, artumą vieniem su kitais. Na tai kas, kad galbūt nemokame, bijome, nesuprantame to ką jaučiame vieni kitiems, o mūsų kultūroje tikruosius jausmus ir meilę taip dažnai pakeičia maistas ir dovanėlės? Iš kitos pusės gal tai ir yra tas vienintelis mums dar likęs būdas patirti, kad tikrai galime, dar sugebame, dar pajėgiame būti vieni su kitais drauge ir bent retkarčiais būti vienas kitam geri. Ar ne tokia yra tikroji visų švenčių prasmė? Ar ne tokia žmonių bendruomenės prasmė – padėti išbūti su tais jausmais, su kuriais mums likus po vieną išbūti būtų tiesiog nepakeliama?
Esu mama ir žmona, todėl visiškai išvengti buitinių prieššventinių rūpesčių ir pakilti į sterilias dvasines aukštumas man kol kas tikrai nepavyks. Nusprendžiu, kad per šias Kalėdas turiu padaryti du dalykus kurie yra svarbūs būtent man. Pasižadu nueiti dviese su vyru į baletą ir vieną dieną nuo ryto iki vakaro skirti tingėjimui ir malonumams: pirtis, masažai, baseinas ir grožio procedūros. Pagiriu save už tai, kad pagaliau pasiryžau ir šiais metais vis tik pasiėmiau atostogų, todėl tarpušvenčiu turėsiu kelias laisvas dienas. Nuo tokių minčių iš tiesų pasijuntu kur kas geriau.
Mažylis nurimsta ir važinėjasi su mašinėle ant sofos. Tarpais prisiglaudžia prie mano rankos ir sako: „Aš labai tave myliu. Noriu padėti savo galvytę ant tavęs ir miegoti“. Ir iš tiesų, lyg jis savo oda būtų pajutęs pasikeitusią mano nuotaiką, paglostau jam plaukus. Pykčio fazę pakeitė vaikiškos meilės prisipažinimai. Gera, kad galiu būti šalia, visa tai pastebėti ir išgyventi.
Pasikviečiu vyresniuosius ir paaiškinu, kad vyriausias gaus savo šimtinę tuomet kai padės broliukui pasiruošti matematikos kontroliniam darbui ir susirasti tinkamų kaukei lapių atvaizdus internete. Abu neatrodo labai laimingi tokiu sprendimu, tačiau ganėtinai noriai sutinka padaryti ko iš jų prašoma. Tuomet imu telefoną ir pradedu skambinti „Šeimos tarybai“ kurią sudarome mes: mama, teta ir aš – štai trys banginiai ant kurių nugarų laikosi visi šeimyniniai renginiai. Neskubiai plepėdamos mes susitariame kur, kada ir kaip viskas vyks, pasidalijame darbus, patiekalus ir pirkinius.
Vakare sutikrinusi vaikų darbus ir užmindžiusi mažąjį sulaukiu pareinant vyro apsivarsčiusio didžiuliais pirkinių krepšiais lyg koks Seneslis Šaltis. Kuomet ateina laikas tradiciniam klausimui „Na, kaip gi jūs?“, atsakau: „Žinai, mielasis, taip pavargau, visai nusivariau belakstydama po tas parduotuves, visur pilna žmonių. Tačiau viską nupirkau ką norėjau. Be to, mačiau tokį juodą vilnonį paltuką šilkiniu pamušalu, tikrai man labai tiktų“. Mano brangiausias truputėlį atsitraukia ir pakreipęs galvą į šoną nepatikliai žvelgia į mane. Tokiais atvejais jis visuomet man primena kažkokį plėšrų paukštį ar žvėrelį iš kurio kėsinamasi atimti šviežienos gabalą. Tačiau pagaliau jo veide atsiranda gudri įgudusio derybose vadybininko šypsenėlė, jis prisitraukia mane artyn ir bučiuodamas tiesiai į lūpas taria: „Hm, tai sakai juodas vilnonis paltukas šilkiniu pamušalu? Na, kai gausiu sekančių metų bonusą, tuomet galėsime pagalvoti ir apie tai.“ Ragana pasipiktinusi prunkšteli ir jau žiojasi išrėžti kažką apie žvirblį rankoje ir briedį lankoje, tačiau aš maldaujamai prispaudžiu prie lūpų pirštą ir slapta mirkteliu jai už vyro nugaros. Juk geras seksas patinka abiem, o už mano kalėdinę dovanėlę brangusis aiškiai taikosi gauti savo kompensaciją.

Planas kaip per šventes netapti nusivariusia namų šeimininke:

1. Nedarykite visko viena. Jūs turite teisę gauti artimųjų šeimos narių paramą ir pagalbą, įjunkite juos į šventinę ruošą.
2. Darbus ir pirkinius, pramogas planuokite drauge su visa šeima ir kaip galima anksčiau, neatidėliokite visų pareigų paskutinei minutei, tai paprastai sąlygoja pervargimą ir perdegimą.
3. Nuspręskite, koks bus šventinių dovanų ir pirkinių biudžetas ir apmąstykite ar tai jums priimtina. Pridėkite dar apie 20% nenumatytoms išlaidoms.
4. Apsispręskite ir būtinai pasidovanokite sau kalėdinę dovaną. Jūs tikrai esate jos verta už visą triūsą ir rūpestį. Tai turi būti kas nors, kas galėtų suteikti jums asmeniškai džiaugsmo: knyga, kinas, kavinė, koncertas, vakarėlis su draugėmis ar koks nors pirkinys. Svarbiausia kontekstas – jūs apdovanojate save už nuveiktus darbus, ir taip nepelnytai neišskiriate savęs iš kitų žmonių kuriuos mylite.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Iš tiesų tai panašu į kelionę namo, grįžimą į savo tikruosius, sielos namus. Tokius namus turime visi, tačiau daugelis iš mūsų jau seniai ten lankėsi, ir net pamiršo, kaip ten patekti. Psichoterapija moko kaip tiksliai sugrįžti namo, kaip suprasti ir teisingai perskaityti simbolius, neaiškias užuominas, vadovautis asmenine intuicija. Vėliau, keičiantis, išmokti pastebėti, atpažinti, įvardinti bei suvokti ir tikslingai panaudoti dalykus, apie kurių egzistavimą anksčiau gal būt visai nežinojome arba nujautėme neaiškiai. Šia prasme psichoterapija yra kažkuo panaši į archeologiją ar detektyvą. Psichoterapeutas keliauja kartu, atsilikdamas tik vienu žingsniu. Jis padeda atrasti kur padėti žemėlapiai ir kompasas. Taip pat padeda pasiekti namus ir nusistatyti galutinį konkretų, gyvenimišką tikslą kurio norima pasiekti tolimesnėmis bendromis pastangomis.
Apie psichines problemas galima galvoti kaip apie tam tikrą sielos kūrybinių jėgų rezultatą, kurį matome paviršiuje – tam tikrą nuorodą, ženklą, simbolį ar stenogramą kuriuos mūsų siela tarsi sukuria svarbių įvykių pasėkoje ir kuriais bando „kalbėti“ mūsų protui, tokiu būdu bandydama perteikti akivaizdžiai labai svarbią informaciją. Ir kas kartą su nauju pacientu tenka mokytis šios sielos kalbos iš naujo, nes kiekviename mūsų slypi unikali būtybė, turinti savitą pasaulio supratimą. Kuomet imame gerbti savo sielos pastangas ir išmokstame su ja susikalbėti, jai nebereikia mums signalizuoti simptomų pagalba ir gali stiprėti sveikosios mūsų sielos dalys. Taigi, šiuo požiūriu psichoterapija panaši į nežinomos kalbos mokymąsi ar lingvisitką, o tam reikia paskirti pakankamai ir laiko ir jėgų.

Dauguma šiuolaikinės psichoterapijos krypčių remiasi psichoanalizės teorija. Psichoanalizės pradininkas yra austrų gydytojas Z. Freudas (1856-1939), kuris pirmasis pastebėjo, kad žmogaus patyrimas ir reagavimas į aplinką vyksta ir sąmoningai, ir nesąmoningai, t. y. tam tikrus dalykus mes „pamirštame“ arba „išstumiame“ už sąmoningo suvokimo ribų. Tiesiog mums taip tuo metu lengviau su jais išgyventi. Tačiau ilgainiui šie dalykai gali sukelti nemalonias būsenas ir/ar sutrikimus. Dirbant kartu su psichoterapeutu vyksta laipsniškas įsisąmoninimas to, kas buvo išstumta, ir tokiu būdu sąlygojamas sveikimo procesas ir simptomų nykimas.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

– Kaip jūs taip galite! Mane be galo skaudina visa šita neteisybė! – Odetos veidas tirta iš pasipiktinimo. Išraudęs nuo ką tik pasipylusių ašarų. Ji iš tiesų atrodo baisiai. Veidas sužalotas senų randų ir siūlių, nosis nenatūraliai suplota, keistai pakrypę skruostikauliai, išpurtusi kreiva viršutinė lūpa – visa tai prieš 30 m. patirtos autoavarijos pasekmės. Taip pat kaip ir jos epilepsijos priepuoliai, kaip ir jos netikėta ir nelaukta depresija.
Ši keista moteris man patiko. Patiko jos atviras ir paprastas nuoširdumas, kažkoks nesudėtingas tiesumas ir begalinė energija. Nuo pat pirmojo susitikimo, jaučiau jai nepaaiškinamą simpatiją. Jos grožis įstabus, nekasdieniškas, ji mokėjo save prižiūrėti ir tinkamai papuošti, šviesūs plaukai visuomet būdavo šauniai pakirpti ir sušukuoti. Iš po žemos kaktos žibėjo dvi skvarbios, tiriančios mėlynai žalsvos akys. Nežiūrint veidą bjaurojančių randų, galėjai palaikyti ją gražia ar netgi simpatiška. Nors ją slėgė gili kančia, dažnai koridoriuje girdėdavosi jos linksmas balsas, kuomet ji greitakalbe ką nors aiškindavo kitiems skyriaus pacientams. Tai ji mokėjo tikrai gerai – visiems viską paaiškinti, kas ir kaip turėtų būti tiek jų pačių tie ir viso skyriaus gyvenime. Viską sudėlioti, sutvarkyti ir surikiuoti, pasiekti, kad jos tvarkos būtų laikomasi. Ji iš paskutiniųjų galėdavo įtikinėti pašnekovą, kad būtent ši, jos tvarka yra pati tinkamiausia. Jaučiau kad ir aš jai patikau. Tiesą sakant, pradžioje jai skyriuje viskas patiko – gydytojai, slaugytojos, kiti pacientai, psichoterapija – viskas jai atrodė įdomu ir nauja. Tačiau palaipsniui šis spindintis susižavėjimas ėmė niauktis ir Odeta individualių sesijų metu darėsi vis piktesnė ir pretenzingesnė. Pradžioje pradėjo kliūti slaugytojos – ne taip dalina paskirtus vaistus. (Taip, įsivaizduokite, čia slaugytojos ligoniams duoda visai ne tas tabletes! Aš pati mačiau!). Vėliau – palatos kaimynėms, nes ne laiku atidarė langą. Nors, tiesą sakant tai palatos kaimynės kentėjo ir nuo jos nuolat aidinčio skardaus žemo gerklinio balso ir pastovių kategoriškų nurodinėjimų. Būtent dėl to, nors taip būna ypač retai, net teko ją perkelti į mažesnę palatą. Vėliau ėmė kliūti visiems iš eilės skyriaus daktarams. Tačiau nežiūrint šio tvinstančio ir kunkuliuojančio beatodairiško įsiūčio, mane ji iš visų jėgų saugojo iki paskutinės akimirkos. Aš vis dar buvau jos „geroji daktarė“, net ir tuomet, kai visi kiti jau seniai buvo tapę blogiečiais. Bent jau iki šios dienos.
– Sakykite, Odeta, dėl ko jūs šiandieną taip pasipiktinote?
– Nes jie išrašė Andrių. – Patyli, supykusi, susiraukusi. – O jie tikrai neturėjo teisės taip su juo pasielgti.
– Ir kodėl gi jūs taip manote? Kodėl tai jums atrodo tokia neteisybė?
– Nes aš jį supratau. Jis nebuvo blogas, tiesiog su juo reikėjo mokėti susitarti. Tos seselės pačios kaltos, jos jį išprovokavo.
– Slaugytojos kaltos?
– Na taip. Jos pačios. Aš tai žinau, nes aš pavyzdžiui, su juo mokėjau susitarti. Ir prie manęs ji gražiai elgdavosi.
– („Na, na“, pagalvoju atsidususi). Kaip gi jūs su juo susitardavote?
– Pavyzdžiui aš jam pasakiau, kad jis nekramtytų gumos, kai rūko, nes tuomet viską nuryja ir skrandį dirgina, ir jis manęs paklausė, rūkydamas jau išsiimdavo cigaretę. – Odeta meta į mane priekaištingą žvilgsnį.
„Andrius, o varge!”, tyliai pagalvoju. Ir reikėjo gi Odetai iš visų skyriaus pacientų išsirinkti būtent Andrių. Andrius buvo labai sutrikusio elgesio ribinis pacientas. Pamenu užklausimus jo vardu iš policijos. Andriaus elgesys buvo visiškai nekontroliuojamas nuo pat pirmų dienų. Jis nuolat keikėsi, su koja atidarinėdavo duris, seksualiai priekabiaudavo prie skyriaus pacienčių ir ten dirbančių jaunesnių moterų, o galiausiai prisigėrė ir buvo išrašytas už tvarkos pažeidimus. Gaila buvo Andriaus, tačiau mes jau nebegalėjome jam niekuo padėti. Tačiau Odetos vidiniame pasaulyje Andrius kažkaip sugebėjo tapti tuo „nekaltuoju avinėliu“ kurio teises ginti ji taip audringai veržėsi.
– Jis man pasakė, kad su juo buvo susitarta, kad jis nepažeis 5 taisyklių punktų, jis pažeidė tik vieną, o kur dar keturi?! Jūs neturėjote teisės jo išrašyti!!
„Teisės, teisės, teisės“. Patys svarbiausi žodžiai Odetos kalboje. Ji mokėjo už save pakovoti. Ir dabar jos dokumentai dulkėjo vienoje ministerijoje, net iki ten atvedė jos įsisenėjęs ginčas su socialinėm tarnybom, kurios, Odetos nuomone, skyrė jai per mažą paramą. Tačiau audringiausiai ir aršiausiai ji kovojo už kitus, už visus tuos, kurie jai atrodė skriaudžiami ir žeminami ar su kuriais jos nuomone būdavo neteisingai elgiamasi. Gyvenime ji daug padėdavo našlaičiams, alkoholikams, invalidams, jos pastangų dėka jie išsikovojo geresnes sąlygas ar gavo butus. Tai buvo jos arkliukas – kova ir nuskriaustųjų teisių ginimas.
– Tačiau juk jūsų nebuvo ten, kaip buvo deramasi su Andriumi dėl taisyklių… – švelniai bandau paprieštarauti. Beviltiška.
– Ne, aš juk žinau, juk jis man aiškiai pasakė! – Toliau liejasi nesustabdomas piktų žodžių srautas, į kurį įsiterpti neįmanoma.
Pernelyg aštrus ir neadekvatus, iškreiptas teisybės jausmas plėšė Odetą iš skyriaus ir atribojo ją nuo paskutinių galimybių gauti paramą ir pagalbą kurios jai iš tiesų taip reikėjo. Po truputį, iš lėto vis daugiau žmonių buvo įtraukiama į nusikaltėlių, „blogiečių“ sąrašus, kruopščiai vedamus Odetos galvoje. Dvasinė tamsa aplink ją tirštėjo, o kartu mažėjo terapijos sėkmė ir ji ėmė grasinti jog nutrauks gydymą. Jutau, kad ir mano paveikslas ima po truputį pilkėti. Ji jau nebepasitikėjo manimi taip kaip pirma. Dabar sesijų metu ji tiesiog putojo iš pykčio, nuolat surasdama naujų priekabių ir argumentų arba piktai susiraukusi tylėdavo, mėtydama į mane įtarius žvilgsnius.
Kartą pacientų grupės metu jai užkliuvo skyriaus vedėjas, jai pasirodė, kad jis vietoj to, kad padėtų pacientams, iš tiesų turi slaptą tikslą juos pažeminti. Kaip buvo pratusi, Odeta viską rėžė tiesiai į akis:
– Nesuprantu jūsų metodų! Ir kaip tai iš viso gali padėti! Jūs tiesiog iš mūsų tyčiojatės!
Ir vėl Odeta apsipylusi ašaromis tirta iš pykčio.
– Su kuo dabar kovojate, Odeta?
– Na, aš su niekuo nekovoju… Aš tiesiog negaliu pakęsti kai matau tokią neteisybę aplinkui.
Tačiau gerai dirbančios terapinės grupės taip lengvai neapgausi.
– Na, kaip gi nekovojate, juk jums ant rankų tiesiog bokso pirštinės užmautos. Ir jūs visą grupę jomis mojuojate ir vis taikotės kam užvožti. – Atliepia kiti pacientai.
– Odetą, kas tas baubas, tas niekšas kurį taip stengiatės šiuo metu pribaigti? – Netikėtai klausiu.
Odeta apsipila ašaromis ir staiga atrodo tarsi visai sugniuždyta.
– Mano tėvas, – galų gale tyliai ištaria.
Šitos ašaros visai kitokios, tai ne pykčio, bet atleidimo, „atsileidimo“ ašaros. Ašaros kurios gydo ir apvalo sielą. Odeta papasakoja savo istoriją – nuo pat mažens tėvas, beje, žinomas boksininkas, mušdavo jos motiną. Odeta, dar visai maža išmoko šokti į tėvų tarpą ir ginti motiną. Kartais, sakė ji, jai net gi pavykdavo šis neįtikėtinas dalykas.
Tačiau aš tuomet, žiūrėdama į grupėje raudančią Odetą prieš save mačiau tik mažą, išsigandusią mergaitę, kuri buvo priversta užsimauti bokso pirštines ir stoti į kovą su daug stipresniu už save priešininku. Ji buvo priversta būti „kieta“ ir „niekuomet nepasiduoti“, laikytis iš paskutiniųjų. Buvo priversta boksuotis tam, kad išgyventų, kad kažkaip ištvertų tą nuolatinį, visai nevaikišką košmarą. Būtent todėl visi nuskriaustieji ir neteisingai apkaltinti tapdavo jos globotiniais. Juose ji matydavo dalį savęs ir gindavo juos ir kovodavo iki paskutinio kraujo lašo.
– Žinote, Odeta, man regis, jūs jau pavargote nuo šitos kovos.
– Taip, iš tikrųjų pavargau. – Tyliai sutinka Odeta. Dabar ji jau visai kitokia, dingo visas pyktis, įsiūtis, neteisybės jausmas. Ji sėdi tyli ir susikaupusi, atrodo, kad viduje per šias kelias minutes pagaliau įvyko kažkas tikrai svarbaus.
Mažoji mergaitė pradėjo po truputį atsiraišioti sunkių ir jai prievarta užmautų vyriškų bokso pirštinių raištelius…

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

– Kas yra depresija? Pagal kokius požymius galima atpažinti šią ligą?

– Depresija — tai liūdna, prislėgta nuotaika. Ši i liga turi daug
požymių: liūdesys, prislėgtumo jausmas, greitas nuovargis ir ašaros, savęs nuvertinimas ir menkavertiškumas, nepaaiškinamas nerimas ar pastovi įtampa. Neretai pacientui
tampa sunku mąstyti, kalbėti, veikti, o veide sustingsta kančios išraiška. Sunkiais atvejais gali atsirasti ir savižudybės ar savęs žalojimo idėjos bei veiksmai.

Depresija sergančio žmogaus niekas nebedomina, jis tampa abejingas aplinkai, sutrinka pasitenkinimo, malonumo pojūčių išgyvenimas, dažnai atsiranda abejingumas maistui, seksui ir kt.
Nereta kamuoja nemiga, arba atvirkščiai – per didelis mieguistumas.

Šalia gali būti ir kitų būdingų depresijos simptomų: darbe tampa sunku
susikaupti, ilgai atidėliojama darbo pradžia, sutrinka dėmesio koncentracija, aplanko įkyrios
savęs apkaltinimo mintys, niūrus ir pesimistinis ateities
įsivaizdavimas. Depresijos būsenoje viskas matoma lyg per juodą uždangą – spalvos drumstos ir neryškios, pojūčiai atbukę, nėra jokios perspektyvos, planų.

Sergant depresija, gali kankinti ir įvairūs nemalonūs kūno pojūčiai bei skausmai galūnėse,
kakle, krūtinėje, vidaus organuose, dažnai sustiprėja nugaros, skrandžio negalavimai, tai taip vadinamas somatinis depresijos komponentas.

Ne taip jau retai pasitaiko ir vadinamoji „atipinė depresija“ – nuotaika būna nedaug pažeminta, ar net normali, o pacientas atvirkščiai gali būti net perdėtai aktyvus.
Toks žmogus lyg bėga nuo savo išgyvenimų, tačiau tuomet sustiprėja dirglumas, atsiranda impulsų kontrolės sutrikimai, pykčio priepuoliai, ypač sustiprėja nerimas, nemiga, ir pan. Panašiai žmogus itin sunkią vidinę savijautą milžiniškomis pastangomis gali kompensuoti, o neretai ir nuslėpti net nuo pačių artimiausių žmonių, atrodyti linksmas ir pasitempęs, todėl depresija turi ir savo „besišypsantį veidą“. Šiais atvejais dažnai drauge būna ir kitų psichikos sutrikimų.

— Dėl kokių priežasčių susergama šia liga?

— Depresijos priežastis aprašo kelios teorijos.. Viena pagrindinių depresiją sieja su paveldimumu, manoma, jog tai genetiškai apspręstas smegenų veiklos biocheminės pusiausvyros sutrikimas. Sutrinka įvairių biologiškai aktyvių cheminių medžiagų (Serotonino, Noradrenalino, Dopamino ir kt.) koncentracija galvos smegenyse. Pacientų šeimose dažnai yra žmonių linkusių į nuotaikos sutrikimus.

Depresija gal atsirasti ir po patirtų įvairių skaudžių išgyvenimų: prievartos, praradimų, nusivylimų bei kitų psichologinių traumų.

Kai kurie žmonės pasižymi taip vadinamu „depresiniu charakteriu“ – jie yra jautresni, lengviau pažeidžiami, sunkiau ištveria įvairias gyvenimiškas krizes, lėčiau iš jų išbrenda, o dėl visų gyvenime nutinkančių nesėkmių linkę kaltinti pirmiausiai save. Tačiau tuo pat metu šie žmonės gali būti labai supratingi, dėmesingi, ištikimi ir atsidavę draugai, bendradarbiai. Jie dažniau linkę sirgti nuotaikos sutrikimais.

Kiekvienam sveikam, patiriančiam depresiją žmogui po kurio laiko,
dažniausiai po kelių savaičių, skausmingi išgyvenimai praeina ar
susilpnėja tiek, kad jis sugeba atsitiesti, žvelgti į ateitį ir atgauna
pasitikėjimą bei viltį.

Visai kas kita tuomet, jei gyvenimiškos krizės išprovokuoja tikrą
klinikinę depresiją ir žmogus suserga.

Susirgę jau nebegali patys išlipti iš depresijos duobės.

Artimieji dažniausiai pradžioje nesupranta, kaip blogai žmogus jaučiasi
ir laiko tokią būseną apsileidimu, reikalauja „suimti save į rankas“,
„netingėti „.

Tačiau apimtas depresijos žmogus pats jau nebegali nei susiimti, nei
prisiversti ką nors daryti, todėl tenka kreiptis pagalbos į specialistus.

Sunkia depresija sergančių žmonių padėtis yra ypač sudėtinga. Pacientas
pats nebegali tvarkyti savo gyvenimo, pradeda neadekvačiai elgtis,
iškrenta i socialinio konteksto, nebeįstengia bendrauti su
draugais, artimaisiais, nebesugeba atlikti net smulkių buities darbų. Jis tiesiog
palūžta ir laiką dažniausiai leidžia gulėdamas lovoje.

Dėl apatijos ir nenoro gyventi žmogui kyla minčių apie savižudybę.

Jeigu matote, jog pavyzdžiui, bendradarbis tampa užsidaręs, nuolat sėdi ir žiūri į vieną tašką, o lyg tarp kitko užsimena, kad nebenori gyventi — tai jau signalas, į kurį reikia atkreipti
dėmesį.

Yra daug klinikinės depresijos rūšių, tačiau paprastai pasakius: lengva depresija —
kuomet dirbti nesinori, vidutinė depresija — kuomet valgyti nesinori ir
sutrinka miegas, sunki depresija — kai jau nebesinori gyventi.

Medicinos tyrimai rodo, jog praktiškai kas antras iš mūsų gyvenime
patiria nors vieną vidutinės depresijos epizodą, o lengvos depresinės būklės
pasitaiko visiems be išimties.

— Šiuo metų laiku daug žmonių skundžiasi dėl prislėgtos būsenos, blogos
nuotaikos ir jos svyravimų? Nuo ko priklauso tokia būsena? Ar tai irgi
tam tikra depresijos forma?

— Geografiniu požiūriu mes gyvename tamsiojoje zonoje. Kuo toliau į šiaurę, tuo daugiau
žmonių, sergančių depresija. Yra nustatytas tiesioginis ryšys tarp matomos šviesos intensyvumo ir biocheminių procesų galvos smegenyse. Šis biologinis mechanizmas skirtas reguliuoti natūralius cikliškus fiziologinius procesus (miego/būdravimo ritmą, bendrą aktyvumą, seksualinį elgesį, mitybą ir kt.).

Esant tamsiajam laikotarpiui daugiau žmonių skundžiasi prislėgta
nuotaika, nedarbingumu, jaučiasi nuolat pavargę. Kai aplink pilka ir
niūriu, keičiasi ir žmogaus nuotaika. O šviesiuoju metų laiku dažniau pasitaiko atipinės ligos formos su nerimu ir polinkiu į savižudybę.

Neveltui Skandinavijos šalyse toks populiarus gydymas šviesos terapija.

Be to, šiais laikais daugybę žmonių gyvena labai įtemptą gyvenimą: daug
dirba, ima paskolas, kurias reikia sumokėti. Patiria stresą, nuolatinį nerimą, aplinkos, įvaizdžio spaudimą. Neigiamą įtaką daro ir įvairios reklamos, skatinančios būti
sėkmingu, turtingu, sugebančiu viską kontroliuoti ar tiesiog – supermenu.

Visi šie dalykai slegia žmogų, tačiau tai nesusiję su ta sunkiąja
depresijos forma, apie kurią kalbėjau prieš tai, laikoma, jog ji dažniausiai būna genetiškai apspręsta.

— Kaip gydoma depresija? Kas žmogui gali padėti?

Lengvesniais atvejais gerai padeda poilsis bei sistemingas ir kruopštus individualios „savęs mylėjimo programos“ įgyvendinimas. Nereikia pamiršti, jog laikas praleistas su draugiškais ir mylinčiais žmonėmis yra sveiko sielos gyvenimo pagrindas.

— Yra keli medicininiai depresijos gydymo būdai, tačiau dažniausiai taikomas gydymas medikamentais ir psichoterapija.

Gydymas vaistais dažniausiai apsiriboja antidepresantų ir raminančių vaistų grupės preparatų
skyrimu.

Antidepresantai – tai medžiagos, kurios veikdamos tam tikrus ląstelių receptorius galvos
smegenyse atstato dėl ligos sumažėjusią nuotaiką gerinančių medžiagų
koncentraciją ir dėl to depresijos simptomai laipsniškai ima blėsti. Raminantys vaistai – šalina nerimo sukeliamą diskomfortą ir padeda užmigti.

Raminantys preparatai skiriami gydymo pradžioje, paprastai iki 2 mėn., o antidepresantus tenka vartoti ilgai, trumpiausiai 6-8 mėn. Nesilaikant gydytojo rekomendacijų, depresija gali vėl pasikartoti.

Padeda ir pokalbiai su psichologu, psichoterapeutu. Tačiau gilesnis
psichoterapijos procesas taip pat yra sudėtingas, turi savo atskiras indikacijas, reikalauja ir
laiko, ir paties žmogaus pastangų.

Tyrimais įrodyta, jog geriausius rezultatus duoda šių abiejų metodų derinimas.

Nors didžioji dalis pacientų laipsniškai pasveiksta, depresija gali kartotis.

Artimų žmonių supratimas ir pagalba labai gelbsti, svarbu nepalikti depresijos prislėgto žmogaus vieno su savo išgyvenimais, neįkyriai, bet tvirtai leisti jam suprasti jog esate šalia ir jums rūpi kaip iš tiesų jis jaučiasi.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Ar esate kada jautusi, jog nebegalite toliau žengti nei žingsnio? Skausmingą paralyžiuojančią tuštumą po krūtine, kaip tik tuomet, kai reikia sutelkti visas jėgas ir drąsiai įgyvendinti tai ką suplanavote? O gal jus sapne nuolat persekioja juodas, grėsmingas vyriškas šešėlis?
Jei taip, tuomet manau, ši istorija gali būti ir apie jus.

Pacientę, pavadinkime ją Jūrate, pirmą kartą pamačiau ligoninės toksikologijos skyriuje, stebėjimo palatoje. Į pokalbį ją atvežė sėdinčią invalido vežimėlyje. Sulysusi, kiek virš 30m. moteris, didelių žydrų akių, smulkaus veido, ilgais „blondiniškais“ plaukais, atrodė visiškai išsekusi ir netekusi jėgų. Lyg kažkas būtų išsiurbęs iš jos visą gyvastį. Ir tuo pat metu ją baisiai kamavo nerimas. Iš įtampos jai visą laiką drebėjo rankos, ji negalėjo ramiai nusėdėti ir nuolat muistėsi savo kėdėje, žvalgėsi į šonus ir nuolat klausinėjo ar jau atėjo jos vyras.
Jos papasakota istorija mane pribloškė. „Šitai turbūt reiktų pavadinti kraštutiniu Undinėlės sindromo atveju“, liūdnai pamaniau. O istorija gana tipiška. Prieš kelis metus ji sutiko savo gyvenime vyriškį, kurį labai įsimylėjo ir su kuriuo svajojo sukurti šeimą. Vyriškis pasirodė gana „romantiškas“, „meniškos sielos“, neramaus būdo, linkęs išgerti, pasiausti su draugų kompanija, nuolat keičiantis darbus, ieškantis tai sukalbamesnio viršininko, tai geresnių darbo sąlygų ar pan. Tuo metu ji turėjo savo nuosavą butą, dirbo grožio salone ir gaudavo pastovų, bet nedidelį atlyginimą. Vyriškis turėjo… mamą, kuri jį besąlygiškai mylėjo, palaikė, nuolat „užglaistydavo“ problemas, atsiradusius dėl sūnaus nepastovaus gyvenimo būdo, duodavo pinigų ir visuomet sugalvodavo vis naujus jo bjauraus elgesio pateisinimus. Santykiai klostėsi kaip ir įprasta tokiose porose – „dramatiškai“. Dar tiktų apibūdinimas – „banguojančiai“. Vyriškis atsikraustė gyventi pas Jūratę į mažą jos 2 kambarių butelį, o ji ėmė juo rūpintis kaip mokėdama geriau, gal norėdama įrodyti, kad ji moka jį prižiūrėti bent jau neblogiau nei mama – skalbti kojines, lyginti marškinius, virti pietus, laukti jo ilgais vakarais sugrįžtant ir, gink Dieve, nepriekaištauti. Tačiau vyriškis nuolat pradingdavo su draugų kompanijomis, negrįždavo naktimis, lošdavo, išgerdavo, sugrįžus namo jį viskas imdavo erzinti, ypač kliūdavo pačiai Jūratei, nes ji, pasirodo, vis tik blogesnė šeimininkė nei jo mama. Po to jis dažniausiai trenkęs durimis išeidavo, o ji verkdavo, maldaudavo ir vis tikėjo, kad vieną gražią dieną jie susituoks, susilauks vaikų, turės namus ir „gyvens gražiai ir laimingai“. Lyg šie santykiai galėtų stebuklingu būdu pasikeisti vestuvių akimirką, peržengus kokį nematomą slenkstį, o seni nesutarimai tiesiog pranyktų akimirksniu. Galbūt dėl šios svajonės ji ir sutiko su vyriškio išdėstytu planu – jiedu parduoda jos butą ir perka žemę už miesto bei pasistato namą. Jiedu susituokė, neužilgo moteris pastojo. Vyras užsiėmė namo projektu. Butą pardavė, persikraustė į nuomojamą bendrabučio kambarėlį, perkraustant daiktus, moteris patyrė persileidimą.
Vyras ėmė išvažinėti, jis už gautus pinigus pirko žemės sklypus, pradėjo statybas. Darbo taip ir nesusirado, nes per daug laiko užėmė statybos. Pradžioje viskas atrodė lyg ir neblogai, jie nebe taip pykdavosi, kartu aptarinėjo būsimą namą. Tačiau vėliau vyras ėmė vis ilgiau pradingti, kadangi statybos vyko už miesto, namo ėmė grįžti tik savaitgaliais. Tačiau dar didesnį susirūpinimą Jūratei kėlė tai, kad pinigų vyro teigimu liko vis mažiau, o statybų galo dar nė iš tolo nesimatė. Bet vyras nuolat kalbėdavo apie „draugus“, kurie padės „viską sutvarkyti“. Jie vėl ėmė pyktis. Jūratė reikalavo daugiau žinoti apie tai, kur leidžiami pinigai gauti už jos butą, o vyras dėl to darėsi tik atšiauresnis, labiau atsiribojęs ir pradingdavo vis ilgesniam laikui. Jūratė nerimavo vis labiau, ėmė nemiegoti naktimis, į darbą eidavo susirūpinusi, tapo prislėgta, nervinga. Kūdikio ji nesusilaukė, vyras ir toliau ją palikinėjo. Galiausiai vieną dieną vyras pareiškė, jog pinigai baigėsi, o pastatyti tik namo pamatai. Tarp jų kilo stiprus barnis, po kurio vyras išvažiavo su draugų kompanija į barą, o moteris likusi namuose, susirinko visas raminančių tabletes, kiek tik turėjo ir išgėrė. Ji negalėjo susitaikyti su mintimi, kad prarado butą, ir kad dabar turės glaustis mažame bendrabučio kambarėlyje, o be to, žlugo taip ilgai puoselėta ir saugota „jie gyveno gražiai ir laimingai“ svajonė… Taip mes ir susitikome. Po to kai jai buvo atlikta detoksikacija dėl apsinuodijimo raminančiais vaistais suicido tikslu.

Ši istorija man pasirodė panaši į daugybę panašių istorijų, kuriose veiksmas vyksta pagal bendrą scenarijų: „Gera moteris“+“Blogas vyras“=“kančia visam gyvenimui“. Tiesa, tokios moterys gali garsiai ir nuoširdžiai juoktis, pritardamos posakiui „visi vyrai kiaulės“, tačiau tai nė kiek nekeičia jų esamų žlugdančių santykių su dabartiniu partneriu. Tačiau būna ir taip, kad vis dėl to tokia moteris pagaliau kreipiasi pagalbos. Dažniausiai tai įvyksta po to kai sužino apie vyro neištikimybę, fizinio smurto, po to kai jai atsiranda fobijos, nerimos sutrikimai, panikos atakos, valgymo sutrikimai ir dar keliais kitais atvejais. Apie panašias moteris rašo Robin Norwood savo knygoje „Moterys kurios myli per stipriai“, Stanton Peel knygoje „Meilė ir priklausomybė“ bei kt. Mano manymu šių istorijų herojėms labai tiktų apibūdinimas ištiktos „Undinėlės sindromo“. Štai keli šios senos ir labai gražios pasakos momentai idealiai atitinka priklausomų nuo santykių moterų psichikos dinamiką.

Pirmas svarbus momentas – skausmingi ir probleminiai artimi santykiai su mama vaikystėje.
Prisiminkime mažąją Undinėlę. Žavi ir nuostabi būtybė, gyvena savo pasaulyje – po vandeniu. Turi tėtį, iš kurio mokosi gražiai dainuoti ir seseris.
O kur Undinėlės mama? Mamos pasakoje nėra. Nėra ir mano sutiktų pacienčių vidiniame pasaulyje. Reali mama kažkur vis tik yra, tačiau ji labai įsitraukusi į kokią nors veiklą, darbą, meilę ar santykių aiškinimąsi su tėvu. Todėl mažoji Undinėlė auga viena arba su seneliais, o slapta širdelėje nešiojasi skausmingą tuštumą.
Nežiūrint to, ji labai myli žydrojo vandens karalystę. Povandeninis pasaulis simboliškai atitinka pasąmonę – vaikišką, magišką ir stebuklinį mąstymą. Taigi jame ji auga ir tampa jauna mergina, kuriai jau leidžiama iškilti į paviršių – ji po truputį ima įgyti suaugusių žmonių teisų. Kol vieną dieną atsiduria dramatiškos laivo katastrofos sūkuryje. Ji pamato leisgyvį princą, ir imasi gelbėti jo gyvybę, nes kitaip jis prigers (gal greičiau – nusigers?..) ir išplukdo jį į krantą. Na, gal dar dainuoja jam dainą, šildo jį savo plaukais, kad jis neprarastų sąmonės ir sugrįžtų į gyvenimą. Tiek pasakoje, tie realiame gyvenime Undinėlės panašioje situacijoje tikrai labai stengiasi.

Antras svarbus momentas – moteris įsimyli iš kitų išsiskiriantį, „ypatingą“ vyriškį. Jos meilę kursto tai, kad mylimajam tikrai reikia jos pagalbos.
Gana retai pasakose moterys tampa gelbėjimo operacijos didvyrėmis. Dažniau juk vis dėl to riteriai kaunasi su drakonais. Ir kodėl Undinėlei reikia išsirinkti būtent žmogų, o ne kokį nors „Undiną“, taip pat povandeninio pasaulio gyventoją? Plaukiotų sau abu po vandeniu susikibę už rankų ir vargo nematytų. Juk Undinėlės seserys nedalyvauja nei laivo katastrofoje nei šiaip ypač domisi žmonių pasauliu. Tačiau Undinėlė priešingai, ją masina princo kitoniškumas, „ypatingumas“, ji įsitraukia į laivo sudužimo katastrofos dramą ir tampa jos aktyvia dalyve. Mes šiuo atveju, galime tik spėlioti, jog gal būt ją iš esmės nuolat traukia ne tiek pačios įvairiausios dramos kiek jų sukeliamas kančios išgyvenimas. Ji, priešingai nei kitose pasakose princesės, pati tampa savo išrinktojo vyro gelbėtoja, grąžina jį į tikrą gyvenimą (atiduoda už butą gautus pinigus jo žinion, kaip padarė Jūratė, mūsų istorijoje, arba kaip daro moterys pačiais įvairiausiais ir išradingiausiais būdais: išlaiko, maitina, rengia, moka vyrų skolas, perka jiems alų ir cigaretes, rūpinasi judviejų bendrais vaikais, pasiima paskolą savo vardu, na, mažų mažiausiai verkia ir maldauja policininkų kad mylimajam už bjaurų elgesį neskirtų arešto ar baudos, meluoja jo viršininkui, kad jis „serga“ ir dangsto jo pagirias, iš tiesų kaip jau supratote, šį sąrašą galėtume tęsti be galo). O tuo pat metu Princas visus laurus atiduoda kitai, ne tokiai pasiaukojančiai, labiau „žemiškesnei“ moteriai, kuri palinkusi ties princu ant jūros kranto, tiesiog garsiai šaukia jį vardu, būtent ją jis pavadina savo tikrąja gelbėtoja. Taigi, Princas atsigauna ir mėgaujasi jam įprastu gyvenimo būdu: gyvena visko pertekęs savo pilyje. O Undinėlė… Ji ir gi bando. Ji tikrai bando gyventi „kaip visi žmonės“.

Trečias svarbus momentas. Ypatingi sunkumai ir traumos kyla paauglystėje ir peržengus savarankiško, nepriklausomo gyvenimo slenkstį, ryškėja tam tikras psichinis neatsparumas, nesugebėjimas savarankiškai priimti sprendimus.
Didžiausi sunkumai prasideda tuomet, kai Undinėlė bando grįžti į sausumą ir gyventi kartu su savo išrinktuoju. Simboline prasme – Moteris/Undinėlė iš vaikiškų fantazijų ir pasakų pasaulio atsiduria sąmoningos atsakomybės sausumoje – suaugusių žmonių pasaulyje, kur jau pačiai tenka pasirūpinti maistu, pastoge, kaip susirasti partnerį ir išmokti susikurti patikimus santykius su juo. Bėda yra tai, jog kaip ir pasakoje, Undinėlės tik atrodo niekuo nesiskiriančios nuo suaugusių moterų, tačiau sieloje jos dar iš esmės tebėra povandeninio, vaikiško ir magiško pasaulio gyventojos ir vaikščioti jos iš tikrųjų dar nemoka. Greičiau jau miglotai viliasi, jog vieną dieną kažkas tikrai pasikeis, joms šį kartą tikrai pasiseks, nes jos tiek daug padarė ir paaukojo vardan kitų. Kaip pasakytų psichologai – emociškai moteris dar yra labai nebrandi ir nepajėgi kurti bent kiek sveikesnius, partneryste grindžiamus santykius. Joms trūksta iniciatyvos, asmeninių norų ir tikslų suvokimo bei jėgos siekti savo poreikių patenkinimo. Tačiau vis dėl to jos turi vidinės potencijos ir šarmo bei drąsos. Pamenate, ką padaro Undinėlė pasakoje, kad išspręstų šią problemą – ji eina pas Raganą, ypač svarbų personažą šioje pasakoje ir mūsų istorijoje, prie kurio detaliau dar sugrįšime. Taigi, asmeninis augimas vyksta tik atradus kelią ir susiliečiant su savo asmenybės slapčiausiomis, baisiausiomis, labiausiai nerimą keliančiomis dalimis. Būtent to stebuklingo susitikimo pasėkoje ir įmanomi visi esminiai pokyčiai. Tačiau Undinėlei nelabai kaip pasiseka, ji dar nedaug gali pasinaudoti Moters/Raganos teikiamomis galiomis ir natūrali jos sielos transformacija sutrinka bei lieka neužbaigta. Pasakoje irgi mainai aiškiai nenaudingi Undinėlei – už dvi nuostabias kojas ji pasižada atiduoti savo gražųjį balsą.

Ketvirtas svarbus momentas. Tose situacijose, kuriose reikia „pakovoti už save“, garsiai pareikalauti to, kas tau priklauso ar išreikšti savo poreikius, nuolat nesąmoningai pasirenkama „aukos“ ar/ir „tylaus atpirkimo avinėlio“ pozicija.
Taigi, į krantą Undinėlė vis dėlto išlipa, tiesa, labai skausmingai, nes jos uodega pasidalina į 2 kojas. Ir su tam tikromis sąlygomis – negavusi princo ji bus priversta mirti. Vaikščioti ji gali, tačiau lieka „tyli kaip žuvis“, o kiekvienas žingsnis naujomis gražiomis kojomis yra lydimas kančios – „lyg kas kartą mintum ant peilio“. Undinėlės mūsų gyvenime negali, nemoka ir nesugeba išreikšti savo poreikių, šiais klausimais jos nebylios. Kartais jos taip norėtų pasakyti nors žodelį, tačiau jaučiasi „lyg suparalyžuotos“. Kiekvienas žingsnis ar valingas veiksmas, kuris turi būti atliekamas iš vientiso, nepriklausomo asmeninės valios centro yra blokuojamas. Kiekvienas savarankiškas žingsnis lydimas mazochistinės kančios. Jų neįmanoma priversti imtis asmeninės atsakomybės ir iniciatyvos, joms labai sunku iš viso ką nors nuspręsti, tam jos nuolat jaučiasi nepakankamai kompetentingos. Šiaip, dėl įdomumo: pasakoje rašo, jog Undinėlė turėjo ir keistų valgymo įpročių: valgė tik jūrų kopūstų salotas (laikėsi dietos?!), kurias gražiai ėmė pirščiukais. Gyvenime Undinėlėms dažnai kyla valgymo sutrikimų: jos linkusios į persivalgymo priepuolius, kuriuos seka alinančių dietų ir sporto periodai. Ir visa tai nukreipta į vieną vienintelį ir tą patį tikslą – „patikti ir būti gražiai savo išrinktajam“ – atitikti nerealią miglotą ir bekrauję svetimą svajonę…

Penktas svarbus momentas. Su partneriu užmezgami hiperglobojantys, priklausomi santykiai, kurie tampa viso moters gyvenimo centru, nepalikdami vietos ir galimybių jokiai kitai asmeninei raidai. Baimė netekti tokių santykių objekto lygi mirties baimei.
Taigi, tyliosios Undinėlės visas dėmesys yra sutelktas į Princą, ji tampa geriausia jo drauge, palydove. O kaip žinome, princus tai slegia, verčia trauktis, atsiriboti, prisigerti ir pradingti. Kuomet vienas vejasi, kitam belieka bėgti. Nepamirškime, išlipusi į krantą ji netapo tikra mergina, tačiau taip pat jau nebėra ir vaikiškoji linksmoji Undinėlė. Ji lyg užstrigusi tarp dviejų pasaulių – vaikystės ir suaugusiųjų. Todėl lyginant su kitomis rūmų damomis ji tyli ir bekraujė, be gyvybės, be aistros. Ir Princas ant jos „neužkimba‘ – t. y. neatpažįsta joje moters ir žmonos, meilužės, geriausiu atveju vadina ją „mažąja sesute“. Jis jai yra be galo svarbus, jis yra visas jos pasaulis, dėl jo ji padarė tiek daug. O „Jis“ gyvena savo nepriklausomą gyvenimą, ir dairosi į kitas moteris bei ruošiasi vestuvėms, „Jo“ vidiniame pasaulyje Undinėlės iš esmės net ir nėra. Undinėlės širdyje kaupiasi nepateisintų lūkesčių, nusivylimo, nepasitenkinimo ir nuoskaudos nuodai. Ji labai kenčia, tačiau vis tiek negali pasakyti nei žodžio, nes veikia Raganos „kerai“. Galiausiai Princas paprašo jos dalyvauti jo vestuvėse su kita.

Šeštas svarbus momentas. Priklausomų santykių pasaulyje nuolat vyksta vienokie ar kitokie sveikų ribų pažeidimai.
Kaip gi galų gale atskirti kur meilė o kur nesveikai priklausomi santykiai? Moterys, kurios myli per stipriai, linkusios dėl savo meilės objekto daryti „per daug“, nepagrįstai nuvertindamos ir nureikšmindamos save ir savo emocinius poreikius, jos viską galėtų paaukoti kad tik išliktų priklausomi santykiai. Princą mylinčiai Undinėlei nėra didesnės kančios kaip matyti jį su kita, dalyvauti vestuvių pasiruošimuose, tačiau ji tyliai sutinka. Realiame gyvenime šis neįtikėtinas nuolankumas pasireiškia įvairiai – moterys nuolat atsiduria „aukos“ rolėje, pačios skatindamos tokį aplinkinių elgesį su savimi suteikdami artimiems pernelyg daug galių vadovauti savo gyvenimui. Atiduoda visus pinigus ir nesurašo atitinkamo skolinimo dokumento, bando mylėti ir vyrą ir jo oficialią meilužę, sutinka, kad vyrui reikia „savo erdvės“ ir jis gali laikas nuo laiko girtauti ir nakvoti ne namuose, nuolat patiria fizinį smurtą, sutinka, kad jos vaikai būtų atiduoti auginti močiutei ir kt. panašus elgesys, apie kurį girdėdami sakome: „peržengia visas ribas“. Mūsų sveiki instinktai ir mąstymas iš visų jėgų priešinasi visokios rūšies prievartai – neišskiriant ir savęs.

Septintas svarbus momentas. Kad ir kaip besielgtų tariamos meilės objektas agresyvūs jausmai jo atžvilgiu iš esmės neleistini ir paneigti/išstumti..
Simboliškai pasakoje šį momentą žymi tai, kad Undinėlė atsisako seserų suteikiamos pagalbos – išmeta peilį į jūrą ir geriau pasirenka mirti nei sužeisti princo širdį. Realiame gyvenime Undinėlės/“Geros mergaitės“ dažniausiai vadovaujasi įsitikinimu, kad agresyvus jausmai iš prigimties yra „blogi“ ir „nederami mergaitėms“, todėl kaip galėdamos stengiasi jų išvengti. Išvengti šių jausmų raiškos santykiuose joms dažniausiai pavyksta, tačiau drauge išvengiama ir pačių santykių ne įsivaizduojamų, o realių, kūniškų ir žemiškų. Tokio tiesos dangstymo nuo savęs kaina labai didelė – besikaupiančios nuoskaudos ir neteisybės jausmai yra lyg dvasiniai nuodai, žudantys ir paralyžiuojantys sielos gyvybę. Kaip ir pasakoje, taip ir gyvenime Undinėlės blaškosi tarp egzaltacijos dangaus (į kurį pakyla pasakos pabaigoje) ir vandens, iš kurio bėga ir kur gyvena jas gąsdinanti Ragana. Žemė su kūnu ir krauju lieka joms neprieinama. Be abejo, toks neadekvatus elgesys netrunka iššaukti gyvenimiškas dramas ir krizes: peržengiančio visas ribas elgesio pasėkoje neišvengiamai įvyksta kokia nors santykių katastrofa, kuomet Undinėlės psichinės gynybos nebeišlaiko, ir ji tarsi „sprogsta iš vidaus“. Pasakos pabaigoje Undinėlė miršta, nes jos širdį perveria nepakeliamas skausmas, kai Princas visiems laikams pasirenka kitą moterį. Realiame gyvenime Jūratę užliejo nepakeliamas skausmas, kai nebeliko nė menkiausios vilties įgyvendinti savo svajonę, kuriai paaukojo ir savo namus, ir kūdikį, ir kraupiai daug apmąstymų, tikėjimo bei laukimo valandų… Dažniausiai tokios „katastrofiškos“ krizės ištinka po to kai santykiuose prieinama kokia nors reali riba: sužinoma apie fizinės neištikimybės faktą, įvyksta fizinis smurtas, paaiškėja kokia nors rimta apgaulė ar pan.

Aštuntas svarbus momentas. Priklausomo tipo moterys linkusios kurti ir vadovautis idealizuotais, o ne tikroviškais savo ir kitų paveikslais.
Prisimenate, kuo pasakoje pavirto Undinėlė –ji pakilo į debesis kartu su elfais ir pati pavirto savotiška elfe – „Meilės Dvasia“, padedančia visiems mylintiems žmonėms. Kai katastrofos mus ištinka realiame gyvenime, – psichoterapeutai sako: „kiekviena krizė yra sveikimo pradžia“. Jie žino, jog nepaisant skausmo, stiprių išgyvenimų metu suaktyvinamos visos mūsų psichinės jėgos, įsijungia visi rezervai ir ateina ar atrandama netikėta pagalba. Tai vadinamas mūsų „angelas sargas“ – vidury šių rodos neišsprendžiamų konfliktų ir praradimų prižadinta stipri energija, kurios dėka žmogus patiki kad gali „viską pradėti iš naujo“ ir atranda savyje jėgų kūrybai, tačiau vien tik šio tikėjimo, kaip mes žinome, neužtenka. Jis ir lieka neįgyvendintais norais ir gresia realus pavojus sustingti sublimuotose, „supersąžiningose“ ir „hiperatsakingose“ būsenose jei neužmezgamas tikras ir gyvas ryšys su mano galva įstabiausia ir patraukliausia šios pasakos veikėja, būtent, ponia Ragana. Pas ją tenka ateiti dar kartą ir dabar jau visai kita intencija – tapti jos drauge ir dalininke. Taigi, pasaka apie Undinėlę mus perspėja, kas gali atsitikti, kai bijome pasinaudoti vidine kuriančiąja sielos energija ir atviromis akimis pažvelgti į savo pačių prigimtį.
Ypač man šioje istorijoje patinka tai, kad ji gali pasibaigti pačiu įvairiausiu būdu, įmanoma pratęsti logiškai kelias siužetines linijas. Todėl pabaigai, siūlau drauge pafantazuoti pasakos pabaigos tema:

1.Pirmas variantas – tradicinis. Undinėlė negali atsispirti kerštui ir simboliškai, palaikoma savo sielos seserų, „nužudo“ princą. T. y. vadovaujasi principu: „jis tikras kiaulė, o aš tiek daug dėl jo paaukojau, ir kaip jis galėjo su manimi šitaip pasielgti!”. Tačiau tokiu būdu nužudoma ir pačios Undinėlės augimo, brandos ir išminties įgijimo galimybė, t.y. ji nesugeba atsispirti traukai į vandenį ir iki gyvenimo pabaigos toliau kartoja sužeistų santykių ratą dar ir dar kartą ik jau su kitais asmenimis. Realiame gyvenime, linkusios kurti priklausančio tipo santykius moterys vadovaujasi begaliniais pasikartojančiais tokių pačių santykių scenarijais, kuriuose keičiasi tik pagrindines roles atliekantys aktoriai, o pats scenarijus iš esmės nesikeičia. Pačios jausdamosi bejėgės kurti savo gyvenimą, jos nuolatos ir vis nesėkmingai ieško „Princų ant baltų žirgų“, kurie turėtų jas padaryti laimingomis. Dinamika irgi būna lengvai nuspėjama – Princai turi tendencijas virsti Niekšas sugriovusiais moters gyvenimą ir nusipelniusiais pačios žiauriausios bausmės.

2.Antras variantas – žymiai retesnis. Undinėlė tampa gerąja Meilės Dvasia – ji pakyla aukštyn, tampa oro stichijos gyventoja. Simboliškai oro stichija atspindi minties, filosofijos, mokslo, intelekto sferas. Taigi, mažoji Undinėlė
ne suauga, bet išskrenda, t. y. įgauna pasiaukojimo sparnus – tampa „gerąją globėja ir gelbėtoja“: įstoja į vienuolyną, apsigina mokslinį darbą ar visą save pašvenčia mylimai profesijai (dažnai gydytojos ar slaugytojos), tampa kokio nors judėjimo vadove, mokytoja, guru, domisi daugiausia dvasiniais dalykais, tačiau iki pat gyvenimo galo taip ir lieka be galo vieniša. O Ragana, neatpažinta ir gąsdinanti pasilieka gyventi jūros dugne. Tiesa, kartais ji leidžia apie save žinoti nerimo, panikos, silpnumo ar hipochondrijos priepuoliais.

3.Trečias variantas arba pasaka su blogiausia pabaiga. Kaip jau sakiau – man Ragana rodosi labai svarbus šios pasakos personažas, todėl ties ja vis norisi stabtelėti. Tradiciškai ji vaizduojama kaip gudri, klastinga, turinti stebuklingų galių, šioje pasakoje gaunanti ir Undinėlės balsą, ir seserų plaukus, manau taip pat ir gyvenime turbūt sugebėtų apsirūpinti ir gauti tai, ko pati nori. Pasakos – tai simbolinio, stebuklinio mąstymo kūriniai, o šiuose mąstymo procesuose, kaip ir sapnuose visumą gali reikšti ir jos dalis, taigi, jei išdrįsime pažvelgti šiomis akimis, pamatysime visai kitą istoriją. Žiūrint iš šio taško mes matome jog pasakoje apie Undinėlę pagrindinę archetipinę heroję reprezentuoja dvi personos, dvi šioje istorijoje visai nesusijusios moters dalys: Meilės Dvasia, kuria pavirsta Undinėlė, nepritapusi nei tėvų rūmuose nei suaugusių žmonių pasaulyje ir Ragana – Undinėlės slaptoji, neišvystytoji, tačiau stiprioji ir kūrybiškoji dalis. Sakykime, kad Ragana – tai pačios Undinėlės neatpažinta dalis – jos „antiportretas“, „Alter Ego“, kuriame užkoduotos savybės, paprastai laikomos nepriimtinomis mažajai princesei – egoizmas, godumas, kerštingumas, agresyvumas, gobšumas, gyrimasis, savęs įtvirtinimas, gudrumas, ir dar daug kitų lobių. Šias nemalones asmenines savybes mes dažnai linkę projektuoti ir matyti kituose. Didžiausios problemos kyla tuomet, kai ši dalis iki pat gyvenimo galo taip ir lieka neišvystyta, nes tokioje būsenoje ji linkusi skaudžiai keršyti. Nesugebant sąmoningai integruoti savo šešėlinės dalies, ji vis tiek pareiškia apie save, tačiau jau kitu, pavojingu ir destruktyviu būdu. Galime prisiminti, kaip Raganos pasakose vaizduojamos – bjaurios, žvairos, nutukusios, nešvarios, netvarkingos, gyvenančios vienoje oloje su gyvatėmis, rupūžėmis, katėmis ir piktos, kalbančios žemu (pragertu ar prarūkytu?..) gergždžiančiu balsu, grasinančios nužudyti. Užmiršta, nepuoselėta ir nemaitinama kuriančioji (Raganiškoji) savastis apie save primena vidine skausminga tuštuma, kurią norisi žūt būt kuom nors užpildyti ir užkišti, kad atbukinti iš ten kylančius pojūčius, o tam tinka: persivalgymas, alkoholis ar kiti svaigalai, rizika ir jos keliamas azartas, susinarplioję santykiai, impulsyvus seksas, polinkis save žaloti, bandymai išeiti iš šio pasaulio ir be abejo – įvairiausios kitos žlugdančios veiklos rūšys. O kartais tai būna tiesiog nepaaiškinama apatijos ir nejautrumo bei visiško sustingimo ir gyvenimo džiaugsmo praradimo būsena. Ir pati herojė galiausiai tampa tuo, nuo ko taip norėjo pabėgti. Šioje pasakos pabaigoje Undinėlė pati tampa Baisiąja Ragana. Dažnai, tarsi perspėdami apie gresiančią destrukciją, atsiranda pasikartojantys sapnai apie grėsmingą persekiojančią juodą vyrišką figūrą. Lyg pagalbos prašymai, perspėjimai apie gresiančią kūrybingojo prado mirtį, sutrikdytą natūralią dvasinę pusiausvyrą. Šis kraštutinumas iš tiesų gali būti labai pavojingas, nors gyvenime iki jo ilgas kelias, o pakeliui – daug galimybių sugrįžti.
4.Ketvirtasis variantas arba pasaka su laiminga pabaiga. Laimė yra būsena pasiekiama dėka asmeninio augimo ir brandos, kurią iš esmės nelabai veikia nei partneriai nei kitos gyvenimiškos aplinkybės. Laimės jausmas yra be galo individualus ir savitas kiekvienam iš mūsų, todėl niekas kitas jo mums padovanoti negali (įskaitant Princus). Dar Paracelsas sakė, kad kiekvienas nuodas gali būti ir vaistas, viskas priklauso tik nuo pasirinktos dozės. Nuodai, ta prasme yra tiesiog chemiškai (pasakose – alchemiškai) aktyvios medžiagos. Viską lemia tai, ar sugebės Undinėlė pasinaudoti visai šalia esančia pagalba, ar sugebės iš Raganos nuodų pasigaminti sau reikiamo vaisto? Taip, pyktis gali mus žaloti, tačiau taip pat tik dėka pykčio galime tvirtai remtis į žemę abejomis kojomis, garsiai šaukti iš gerklės gilumos ir apginti savo įsitikinimus bei teritoriją. Taigi laiminga pabaiga įmanoma tik tuomet, kai Undinėlė jau iš pradžių žiūri į Raganą daugiau su nuostaba nei su baime. Po laivo katastrofos ji neišskrenda į Dangų, bet pasineria į pačias jūros gelmes ir bando susipažinti su Ragana iš arčiau. Tik dėka artimesnio ir labiau pasitikinčio santykio su ja įmanoma antroji galimybė išaugti į žemišką moterį su pėdomis ir alkūnėmis. Psichologiniais terminais šnekant branda ir sveikimas remiasi atskirų asmenybės dalių integracija o ne atskėlimu. Realiame gyvenime taip atsitinka, kuomet krizės ištikta moteris susiranda adekvačią pagalbą kuri jai padeda atkurti ir vystyti autentišką asmenybės branduolį. Tiesa yra tai, jog autentišką savastį mes galime susikurti tik santykyje su kitais žmonėmis, būtent dėka santykių su kitais mes sužinome, kas esame iš tikrųjų. Todėl psichoterapinis, autentiškas, gydantis santykis čia gali labai padėti. Sveikstant, paprastai atkuriami ir realizuojami iki krizės buvę sveiki pomėgiai ir tikslai: moteris prisimena savo svajones, – baigia studijas, pakeičia darbą, mokosi dainuoti ar šokti tango, susiranda maldos ar meditacijos grupelę, randa jėgų pagaliau sutvarkyti skyrybų dokumentus ir pan. Ir kuomet ji antrą kartą sutinka žavingą į bėdą papuolusį Princą (o tai tikrai neišvengiamai įvyksta visų moterų gyvenimuose), ji jau moka pasižiūrėti į jį ne tik paprastomis fizinėmis, bet ir žvairuojančiomis ir skvarbiomis Raganos, – „Reginčios“, sielos ir gelmių pasaulio gyventojos akimis ir pastebi, kad iš tiesų, princo barzda įspėjančiai mėlyna, o iš po dailiai sėdmenis aptempiančių „Levis“ džinsų kyšo gaurais apaugusi ožio koja, įmerkta į neaiškius dumblinus reikalus. Ir nusprendžia į artimus santykius su juo geriau nesivelti. Ilgainiui ji išmoksta nebepasiduoti galingai pasikartojančio gyvenimo scenarijaus traukai ir jos sielos tuštuma po truputį ima gyti, tiesa, dar kas kartą skausmingai gelia, kuomet reikia imtis savarankiškos ir nepriklausomos iniciatyvos, tačiau šis skausmas jau turi svarbią informaciją – perspėja apie naują pradžią ir dar vieną neišvystytą savasties aspektą. Kol vieną dieną jos skvarbus ir tiriantis žvilgsnis atsispindi kitose nustebusiose ir tiriančiose akyse. Ir ji pamato, kad jaunuolis, kurį seniau laikė tikru „nuoboda“, nes jis tylus, o be to, kiek drovus ir lėtas, iš tiesų, atidžiau pažiūrėjus jam į akis įgyja ir visai kitą pavidalą, kurį galima pavadinti, pvz.: „Ištikimasis Riteris“, arba „Rūpestingas Globėjas“ ir pan. Ir tuomet jau Undinėlė /Ragana/Meilės Dvasia pati, nebeverčiama vidinio scenarijaus gali nuspręsti, pasikviesti jį gerti drauge arbatos ar ne. Ir jei jų draugystė tęsiasi toliau, laikoma jo švelnių ir stiprių rankų ji gali tapti ir maža ir švelnia Undinėle, nes juk, kaip žinome iš pasakų, jos iš tiesų yra labai žavios ir viliojančios būtybės, o jų žvynai gali žėrėti visomis vaivorykštės spalvomis…

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222