Subjurę rudens orai keičia ir mūsų nuotaiką bei gyvenimo įpročius. Tampame rimtesni, mažiau juokiamės, tingisi išeiti iš namų, rečiau susitinkame su draugais, rečiau būname lauke. Vakarais taip ir traukia jaukiai įsitaisyti prieš teliką ar paimti į rankas knyga, pasidėjus po ranka su skanių pyragėlių lėkštę ir arbatos puodelį… Artėjant Kalėdoms, kai nuo pusės dienos jau tęsiasi naktis, darosi keistai neramu, neretai nei iš šio nei iš to per širdį pereina keisti ilgesio, liūdesio, beprasmybės jausmai. Taip, atspėjote ši nuotaika – tai sena gera pažįstama – „rudens melancholija“ – o iš paskos jai seka dar labiau surūgusi jos pusseserė, praminta „žiemos slogučiu“. Gydytojai žino – spalį – lapkritį lauk naujo kasmetinio pacientų antplūdžio, kuris paprastai maksimumą pasiekia kasmet gruodžio – sausio mėnesį, o atėjus pavasariui pasibaigia.
1. Rudeninės depresijos kas tai yra?
– Šiame straipsnyje kalbėsiu apie sezonines depresijas (toliau – SD), jas galima apibūdinti (pagal DSM-IV-R) kaip nuolat tuo pačiu tamsiuoju metų laiku (dažniausiai rudenį arba žiemą) pasikartojantį depresinį sutrikimą, prasidėjus šviesiam metų laikui simptomai palaipsniui išnyksta.
– SD buvo žinomos jau seniai pirmieji ją minintys šaltiniai datuojami vos ne 2000 m. pr. Kristų. Pats Hipokratas pastebėjo jog rudenį kai kuriuos apnikdavusi prislėgta nuotaika ir apatija pavasarį pereidavusi į neadekvatų pakilumą ir judrumą, tiesa, jis bandė šį reiškinį aiškinti klimato kaita. Sutrikimu iš naujo susidomėta devintojo pr. a. dešimtmečio pabaigoje, kuomet buvo atlikti išsamūs tyrimai atrasti nauji specifiniai gydymo metodai.
– Daugelis iš mūsų (tyrimų duomenimis iki 50% bendros populiacijos) vienaip ar kitaip išgyvena mano aukščiau aprašytus pokyčius, tačiau tik apie 3-5% atitinka klinikinius depresijos diagnozės kriterijus. Nuo 60 iki 90% pacientų yra moterys.
– Mūsų smegenyse, kaip ir daugelio gyvūnų, veikia labai senas fiziologinis mechanizmas, vadinamas „biologinis laikrodis“ – t.y. smegenų kankoriežinė liauka, kuri atsakinga už įvairių ciklinių procesų organizme vyksmą, ji pasižymi jautrumu regimajai šviesai.
– Ši liauka sintetina medžiagą Melatoniną – neurohormoną, atsakingą už vad. cirkadinį (dienos/nakties) ritmą. Melatonino išsiskyrimas į kraują iš esmės sutampa su tamsa, manoma, kad jis organizme sukelia „biologinę naktį“ – t.y. mieguistumą, atšalimą, mąstymo sulėtėjimą ir bendrą daugelio procesų slopinimą, bei gilų miegą. Taip pat žinoma, jog jis glaudžiai susijęs ir su Seratonino (hormono kuris palaiko gerą nuotaiką, leidžia išgyventi pasitenkinimo jausmą bei taip pat veikia miego/būdravimo ciklą, valgymo įpročius ir kt.) apykaita organizme.
– Kankoriežinė liauka, trumpėjant dienai perduoda smegenims informaciją ir apie ilgojo (metų) ciklo pokyčius – šiuo atveju – ateinantį rudens/žiemos sezoną, ilgėjant – atvirkščiai. Liaukoje keičiasi Melatonino sekrecijos trukmė, tokiu būdu keičiasi ir daugelis kitų biologinių procesų organizme.
– Yra daug visokių teorijų, geriausiai kol kas pasitvirtino, viena, teigianti, jog dalis žmonių turi įgimtą sutrikusią reakciją į šviesos pokyčius. Tamsaus sezono metu jiems net ir dieną užtrunka Melatonino sekrecija, o tai ir gali būti sezonininių nuotaikos sutrikimų priežastis.
– Melatonino tyrimais pagrįsta visos naujos antidepresantų klasės paieška.

2. Paplitimas.
• Sezoninė depresija prasideda tuoj po rudens lygiadienio – imant trumpėti dienai, intensyvumo pikas sutampa su tamsiausiu metų laiku (pas mus – gruodžio-sausio mėn.), pietų pusrutulyje – atvirkščiai,
• Taip pat yra nustatyta, kad kuo toliau nuo pusiaujo, kuo mažiau tiesioginės saulės šviesos, tuo daugiau SD pasitaiko, ir tuo sunkiau jos pasireiškia.
• Nustatyta, jog iki lytinio brendimo, tiek berniukai, tiek ir mergaitės serga vienodai, pasiekus lytinę brandą ir per visą vaisingą moterų amžių – moterų sergamumas SD kelis kartus lenkia vyrus, vyresniame amžiuje – sergamumas vėl išsilygina.
• Manoma, jog neabejotinai ligos eigai įtakos turi moteriški hormonai. Gal būt tai dalis labai seno biologinio reprodukcinio mechanizmo, nes gamtos dėsniai lemia tai, jog pastoti moteriai geriausia vasarą, tam kad kūdikis gimtų pavasarį, kai daug maisto ir mažiau pavojų. Gali būti, jog dėl to moterys tamsiuoju metų periodu tampa piktesnės, liūdnesnės, uždaresnės ir mažiau seksualios, o atėjus pavasariui – atvirkščiai, taip gamta stengiasi pasirūpinti palikuonių sveikata. Iš tiesų – SD simptomai tai lyg žinduolių žiemos miego atgarsiai.

3. Simptomai
• Tikslią diagnozę nustatyti gali tik specialistai, tai padaryti paprastai nėra sudėtinga.
• SD metu pasireiškia simptomai, kurie būdingi ir paprastai depresijai: liūdna prislėgta nuotaika, nuolatinis jėgų, energijos neturėjimas, susidomėjimo gyvenimu stoka, socialinė izoliacija, jausmas, jog „niekas nedžiugina“, sutrikęs pasitenkinimo išgyvenimas, susilpnėjęs seksualinis potraukis, nemalonūs fiziniai pojūčiai.
• Tačiau drauge pasireiškia ir tam tikri subtilūs simptomai, vad. „atipinės vegetacinės reakcijos“. Nustatyta, jog būtent sezoninės depresijos metu drauge būna ir:
– Padidėjęs mieguistumas, ypač popietinėmis valandomis.
– Pailgėja miegas, tačiau žmogui dažnai būna jausmas, jog jis neišsimiega.
– valgymo sutrikimai – atsiranda noras valgyti daug angliavandenių turinčio maisto, o t.p. saldumynus, šokoladą, gerti daug kavos.
– Svorio padidėjimas.
– Dirglumas, susierzinimas, sunkesnis priešmenstruacinis sindromas.
– Stipresnis nenoras su niekuo bendrauti.
• Kaip ir visoms depresijoms, SD būdingi ir mąstymo pokyčiai: darosi sunkiau mąstyti, susikaupti, gali sutrikti įsiminimo procesas, ypač – regimoji atmintis. O taip pat keičiasi pats mąstymo stilius: atsiranda: „automatinės neigiamos mintys“ – žmogus visame kame, už ko tik užkliūna jo dėmesys linkęs įžvelgti tik neigiamus aspektus. „Minčių gromulavimas“ – nuolat pasikartojančios tos pačios slegiančios temos ir dalykai, kurie tarsi „užsiciklina“ sąmonėje ir trukdo konstruktyviai mąstyti, spręsti problemas bei dirbti.
• Skirtingai nuo kitų depresijų, rečiau būna kaltės, menkavertiškumo išgyvenimai, suicidinės mintys.
• Drauge gali atsirasti ir kitų psichikos sutrikimų – nervinė bulimija, panikos, nerimo, sutrikimai, paryškėja asmenybės sutrikimai, kurie praėjus SD gali taip pat praeiti.
• SD sergantys žmonės daugiau linkę į priklausomybes, tačiau rečiau žudosi.
• SD taip pat pasireiškia ir vaikams, dažniausi simptomai: pastovus nuovargis, dirglumas bei prastas pažangumas.
• Prastai besijausdami žmonės dažnai pirmiausia kreipiasi į šeimos gydytojus, tačiau jie labai retai linkę iš karto diagnozuoti depresiją. Nustatyta, jog SD sergantiems pacientams, atliekama gerokai daugiau įvairiausių bereikalingų tyrimų, bei skiriama papildomų specialistų konsultacijų, švaistant lėšas ir laiką ir bandant nustatyti nesamus fizinius negalavimus.

4. Gydymas
• Gydymo strategijos labai priklauso nuo ligos sunkumo, tačiau čia galioja ir bendros taisyklės. Labai svarbu padėti pacientui pamatyti, kokie jo gyvenimo įpročiai sunkina ligos eigą. Pvz.: pradėjus trumpėti dienai, pirmiausia dažnai pasireiškia bendras energijos praradimas, mieguistumas ir pablogėja nuotaika, vėliau po truputį ima stiprėti troškimas valgyti daug saldumynų ir angliavandenių turinčio maisto, tuo pat metu dauguma žmonių jau meta fizinę veiklą, kuria užsiimti buvo pradėję vasarą. Visos šios priežastys sukelia svorio augimą, o tai natūraliai kelia nepasitenkinimo, susierzinimo, savęs nuvertinimo jausmus ir dingsta noras bendrauti, atsiranda uždarumas, o patirti trūkstamą pasitenkinimą siekiama persivalgant ir t.t. Ydingas ratas užsidaro. Aptariant drauge su pacientu, svarbiausia užsibrėžti tikslą – vasaros metu suformuoti fizinio aktyvumo įpročius ir visais įmanomais būdais stengtis juos išlaikyti iki kito pavasario. Idealu, jei būtų įmanoma sportuoti atvirame ore, dienos šviesoje. Bet kokiu atveju rekomenduotina nors valandą per dieną pasivaikščioti atviroje šviesoje, įsirengti namuose tinkamą apšvietimą. Būtina aptarti ir sveikos mitybos įpročius, gal būti labai naudinga pasikonsultuoti su dietologu. Jokiu būdu stengtis nenutraukti ryšių su artimais žmonėmis, neiškristi iš įprasto socialinio konteksto. Čia galioja principas „Žmogus – žmogui vaistas“. Tiems, kas gali sau leisti – gruodžio/sausio mėn. patariama išvykti „saulėtų žiemos atostogų“, kuomet intensyvi saulės šviesos dozė gali veikti ir kaip gydymo ir kaip profilaktikos priemonė.
• Kaip minėjau, poreikis išskirti SD į atskirą kategoriją atsirado tuomet, kai buvo atrasta, jog buvimas intensyvioje šviesoje gali atstatyti sutrikusią mediatorių pusiausvyrą nervų sistemoje ir tokiu būdu žymiai palengvinti simptomus. Todėl pirmojo pasirinkimo gydymas būtų „šviesos terapija“ naudojant specialiai tam sukurtus prietaisus baltos šviesos lempas arba šviesos dėžes. Šie specialūs prietaisai gali skleisti nuo 2000 iki 10 000 lux šviesą, palyginimui – geras darbo stalo apšvietimas – apie 200 lux). Šioje šviesoje rekomenduojama būti 1-2k./d., trukmė nuo 0,5 iki 2 val., geriausia tik atsibudus, ryte. Gydymas gali trukti nuo 4-6 sav. Šaltojo metų sezono pab. Šiuo metu atrodo, jog dar geresnį efektą gali duoti vadinami aušros šviesos žadintuvai. Šie prietaisai įdomūs tuo, jog įsijungia 30-90min prieš pabundant ir laipsniškai stiprėdami skleidžia rausvą, skaidrią šviesą, panašią į saulėtekio spindulius. Žmogus tuo metu gali ramiai miegoti ir tokiu būdu sutaupoma daug laiko bei jėgų. Analogiškai kai kurie jų vakare gali simuliuoti sutemas. Gerai tinka ir lengvoms, ikiklinikinėms SD formoms bei profilaktikai.
• Psichoterapinės technikos SD metu mažai ištyrinėtos, tačiau nustatytas ryšys tarp mąstymo stiliaus pasikeitimo rudenį (neigiamų automatinių minčių, bejėgiškumo jausmo, nuolatinių pesimistinių apmąstymų atsiradimo) ir depresinės būklės sunkumo žiemą. Todėl daugelis specialistų sutaria, jog gali būti naudingos palaikomosios psichoterapijos technikos, savęs ir savo būklės supratimo ugdymas, įgūdžių performuluoti automatines neigiamas mintis formavimas bei motyvacijos nugalėti pasyvumą ir išdrįsti pačiam tapti savo gyvenimo autoriumi stiprinimas.
• Plačiausiai paplitęs, gana efektyvus (pagrįstas serotoninergine ir noradrenergine ligos patogeneze) ir lengviausiai prieinamas būdas – vartoti įvairių cheminių klasių antidepresantus. Atlikti tyrimai parodė, jog gerai tinka SSRI, NASSA, bei kai kurie TCA klasių vaistai. Nors gydymas AD efektyvumu nesiskiria nuo šviesos terapijos, tačiau jo metu dažnesni šalutiniai reiškiniai.
• Reikia paminėti, jog užsienyje sėkmingai veikia vadinamos pacientų savipagalbos grupės, kurių nariai užsiima informacijos apie SD skleidimą, bei veikia kaip aktyvūs psichoterapinių grupių dalyviai.

Aš mėgstu rudenį, gal būt dėl to, jog mano širdžiai artimos asociacijos su gyvūnais, ir patiriami cikliniai pasikeitimai, t.y. „žiemos miego periodas“ man nė kiek netrukdo. Mielai vakarus leidžiu tysodama lovoje su knyga ar žiūrėdama filmus. Turiu pati sau tokį pasiaiškinimą – ruduo, tai metas kuomet nusitrina išorinis blizgesys, nužydi gėlės, nusišeria kailis, gamtoje atrodo nelieka nieko džiuginančio, viliojančio, tačiau tai kontempliatyvus metas. Metas susitikti su senu sielos draugu – liūdesiu, metas nukreipti akis nuo išorinių prie vidinių dalykų ir daugiau skirti laiko apmąstymams. Tai kas, kad nebėra nuotaikos šėlti ir dūkti su „Chebra“, bet už tai traukia artimai susėdus drauge gerti kavą ir kalbėtis su tais, kurių pasiilgsti. Metas kurti, rašyti, pergalvoti savo tikslus ir planus, klausyti muzikos, prasideda naujas teatrų sezonas, o draugė kviečia į indiško džiazo vakarus…

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Panešimas skaitytas LPaD (Lietuvos psichoanalizės draugijos) 20-mečiui skirtoje konferencijoje
Vilnius,
2009-11-26

Moters tapimas mama ir šiandien dar suvokiamas, kaip labai natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Aplink mus kas dieną šmėžuoja laimingų mamų su laimingais kūdikiais ar vyresniais vaikais vaizdiniai. Jų pilna reklamose, spaudoje, jau nekalbant apie TV, kur kitokių mamų ir kūdikių iš viso pasitaiko itin retai. Visa tai, deja, nėra tinkama pagalba ruošiantis realiai, o ne „reklaminei“ motinystei. Gal būt dėl to daugeliui moterų tik po pirmojo vaikelio gimimo paaiškėja liūdna tiesa, jog šiuo metu jos išgyveną kažką, ką greičiau galėtų pavadinti „krize“, „nuolatiniu stresu“ ar bent jau „ryškiu gyvenimo stereotipo lūžiu“. Žinoma, nėra dviejų mamų kurios vienodai išgyventų vaiko atsiradimą, kiekviena moteris be abejo tai patiria labai savitai. Maža to, kiekvieno sekančio vaiko gimimas, net ir toje pačioje šeimoje, paprastai reikalauja skirtingo dėmesio, energijos, rūpesčio, o ir mylime savo vaikus tikrai skirtinga meile.
Mintis paruošti šį pranešimą kilo perskaičius straipsnius, minimus pabaigoje bei iš gilaus asmeninio noro suprasti kokie gi pokyčiai vyksta motinos psichikoje po vaiko gimimo. Nors motina moteris formaliai lyg ir laikoma iškart, vos tik vaikas išvysta pasaulį, savęs kaip mamos jausmas sutvirtėja turbūt tik gerokai vėliau. Juk neveltui psichoterapijoje sakoma: „motina gimsta kartu su vaiku“. Gal tai padeda suvokti, kiek streso, nerimo ir atsakomybės turi atlaikyti jaunoji mama, kokia ji gali pasijusti trapi ir pažeidžiama.
Psichiatrijoje mes turime tokį terminą kaip „pogimdyminė depresija“ ir nors nėra formalios tokios depresijos diagnozės, tačiau literatūros duomenimis, yra išskiriamos dvi pagrindinės pogimdyminės depresijos formos:
• Pogimdyminė depresija arba dar vadinamas motinystės liūdesys – tai trumpalaikis ir švelnus depresijos epizodas;
• didžioji pogimdyminė depresija – tai sunki ir potencialiai grėsminga gyvenimui liga.
Liūdna žinia yra tai, jog per ketverius psichiatrinės rezidentūros metus, savo laiku, nė vieno užsiėmimo nebuvo skirta išsamiau susipažinti su motinoms kylančiomis problemomis, neteko matyti nė vienos tokios pacientės, norsi internete į šią užklausą vien tik lietuvių kalba galima rasti per 11 000 nuorodų, tekstų bei diskusijų.
Galima tik spėlioti kodėl susiklostė tokia įdomi „neigimo situacija“ – panašu, jog mūsų visuomenėje egzistuoja mitas apie motinystę ir apie motinos „privalomą/reklamuojamą savijautą“. Galima tik nuspėti, kokiems iš tiesų jausmams ir būsenoms paneigti jis mums yra reikalingas.
Psichoanalitiniame kontekste sekasi geriau, čia mes turime tam tikrų instrumentų, kurie padeda prisiliesti prie šios aktualios ir jautrios temos. Įprastas toks psichoanalitinis aiškinimas: motinos savijautą nulemia taip vadinama „regresija“ – arba kitaip tariant – grįžimas prie savo pačios infantilių konfliktų, fiksacijų yra unikali galimybė dar kartą prie jų prisiliesti ir juos iš naujo išgyventi bei perdirbti. Tokiu atveju – jei pačios motinos raida buvo pakankamai sėkminga, logiškai mąstant, jai neturėtų kilti rimtesnių problemų auginant savo vaikus ir atvirkščiai. Apie motinas ir kūdikius kalba turbūt visos psichoanalitinės asmenybės teorijos, čia paminėsiu tik keletą:
• Narcizmo teorija: “ideali mama”, “idealus kūdikis”, mamos “self objektas”.
• W. D. Winnicott ir “pakankamai geros motinos” koncepcija.
• Motinystė kaip nauja asmenybės vystimosi stadija (raidos psichologijos požiūris).
• Motinystė kaip transformacija, kuomet edipinė struktūra turi užleisti vietą naujai, motiniškai konsteliacijai.
Deja ir čia daugiausia akcentuojamas kūdikis arba besiformuojanti asmenybė, tokiu būdu pačios mamos vidiniai procesai vėl gi lieka daugiau šešėlyje. Kuomet, gimus vaikui, moteriai tenka susidurti su labai intensyviais ne tik meilės, prisirišimo, bet ir neapykantos, agresijos, pavydo, panikos jausmais, nukreiptais į kūdikį, kyla klausimas, ką visi šie jausmai daro su pačiomis motinomis, kaip jos išgyvena tokius susidūrimus? Kaip padėti motinoms geriau suprasti savo reakcijas į naujagimį?
„Kalbantis su mamomis, auginančiomis pirmą vaikelį, man pasirodė, kad nors jų gyvenime atsirado vaikas ir nauja meilė, tuo pat metu kažkas jų viduje buvo prarasta. Naujų mamų savijautą sunkino ir tai, jog šalia viso džiugesio, kurį kėlė vaikas, vyko tylus ir slaptas gedėjimo procesas. Moterys ilgėjosi savo ankstesnės, dabar jau prarastos savasties (Self) ” (L. Baraitser, 2006).

Kalbantis su mamomis, panašu, jog labai daugeliui iš jų, paradoksaliu būdu, po kūdikio gimimo vienaip ar kitaip teko susidurti kartais su sunkiai apčiuopiamu, o kartais su ryškiu praradimo jausmu. Kuo giliau analizuoji jausmus, kuriuos kelia motinystė, tuo labiau vaizdas keičiasi nuo mums taip įprasto.
„Paslėpti“ motiniški jausmai:
• Gedėjimas ir liūdesys.
• Praradimas arba jausmas, kad jau niekas nebebus taip, kaip iki šio kūdikio gimimo.
• Bejėgiškumas.
• Asmeninių ribų praradimo pojūtis.
• Laiko ribų praradimo pojūtis.
• Jausmas, jog kūdikis laiko prikaustęs motiną prie savęs tarsi grandine.

Jei praradimas prilyginamas depresijai, kaip dažniausiai mes ir manome, tai gali būti, jog toks požiūris padės mums geriau suprasti tikrąsias pogimdyminės depresijos priežastis.
Gyvenimo vienovės jausmo praradimas – tai turbūt sunkiausiai pakeliama motiniška būsena. Turintys mažų vaikų gerai tai žino. Kūdikis įsiveržia į gyvenimą su savo poreikiais, jam nuolat reikia dėmesio, meilės, rūpesčio, tai ne tik suardo įprastą motinos dienotvarkę, miego/būdravimo ciklą, maitinimosi įpročius, sujaukia nusistovėjusią gyvenimo tėkmę šeimoje. Žymiai sunkiau yra tai, jog praktiškai pirmaisiais vaiko auginimo metais, motinos minčių, jausmų, savęs suvokimo, pasaulio patyrimo tėkmė nuolat ir nuolat yra pertraukiama.
Vienas iš svarbiausių atradimų (Cusk, 2001) – būti mama reiškia nebepatirti gyvenimo vienovės jausmo. „Tam kad būčiau mama turiu palikti neatsilieptus skambučius, neatliktus darbus, neįvykdytus susitarimus. Tam kad būčiau savimi, turiu leisti kūdikiui verkti, turiu užbėgti už akių jos alkiui arba palikti ją visam vakarui, pamiršti ją tam kad galėčiau mąstyti apie kitus dalykus. Sėkmingas buvimas savimi visiškai paneigia buvimą gera mama, ir atvirkščiai. …Vėliau, net ir geriausiomis akimirkomis aš niekuomet nesijutau įveikusį šią atskirtį.“
Motinos užduotis yra kiek įmanoma labiau prisitaikyti prie vaiko poreikių ir tinkamai juos tenkinti – tuo ramesnis ir saugesnis jaučiasi kūdikis. W. D. Winnicott palygino motinos sugebėjimą taip stipriai užmiršti save ir sutelkti visą dėmesį ir jėgas į naujagimį su savotiška beprotybe, kurią tik vien tik motinos gali išgyventi ir ištverti. Kyla klausimas tik, kiek tai atsieina pačioms motinoms.
Savęs jausmo praradimas – irgi nelengva, neaiški būsena, sunkiai pačios motinos atpažįstama ir įvardijama. Dažnai išgyvenama lyg savotiškas migla aptrauktas, apsunkintas tiek savęs, tiek ir aplinkos suvokimas, pojūtis, jog nyksta asmeninės ribos, (tuo tarpu dažnai pasitaikantis svorio priaugimas po gimdymo tik stiprina šį jausmą!), nutinka taip, jo anksčiau taip aiškiai suvokusi save kaip mokytoją, buhalterę, mylimąją, meilužę, žmoną, moteris, auginanti kelių mėn. kūdikį jaučia, kad jos pasaulėlis susiaurėjo ir apsiriboja tam tikrais pasikartojančiais paprastučiais ritualais: maitinimas, sauskelnės, rūbeliai, kūdikio kilogramai, kiek miegojo val., ramus/neramus ir pan. Po truputį prisiminimus apie buvusias identifikacijas ima gaubti užmarštis. Moteriai tampa vis aktualesnis klausimas – o kas aš iš tiesų esu? Gali apimti jausmas, jog kažkas jos viduje nuolat miršta.. Ar aš tik mama ir maitintoja, o ar aš sugebėsiu būti tuo, kuo buvau iki šiol, ar dar esu, ar dar pajėgiu būti kas nors kitas nei atrama savo vaikui? Kaip mane pakeitė kūdikio gimimas? Kuo aš tapau dabar? Ar esu vis dar mylima, vis dar patraukli savo vyrui? Savasties jausmą stiprina ryšiai su žmonėmis, tačiau po gimdymo nereta moteris patiria izoliaciją ir vienatvę
Atrodo, jog motinystė yra tokia būsena, kuomet viena savastis susitraukia tam, kad galėtų atsirasti erdvės naujai savasčiai ir tam, kad galėtų taip atsitikti, motiniškoji savastis turi išgyventi gan intensyvią transformaciją.
Psichoanalizėje netrūksta suvokimo apie savasties keitimosi procesus. Lacan teigė, jog mes visą gyvenimą esame besikeičiantys viduje, ir mūsų savastis laikas nuo laiko yra tirpinama pasąmonėje.
Psichoanalitiniu požiūriu subjektas nėra vientisa ar kieta substancija, jis egzistuoja nuolatinėje įtampoje, laikas nuo laiko patirdamas grėsmę jo realiam ar įsivaizduojama stabilumui, nuolat dalyvaudamas kintančiame derybų procese tarp išorės sąlygų ir pasąmoninių troškimų.
Įtampą, kylančią tarp naujos ir senos self savęs patyrimo būsenos galėtume pavadinti identifikacijos krize, konfliktu arba moters tapimo motina procesu ir moters savęs pajautimo kaip motinos (buvimo mama jausmo) formavimusi.

IDENTIFIKACIJOS KRIZĖ
Moteriškas self:
Motiniškas self:

turi aiškias ribas;
ribos aptirpusios;

aktyvus;
pasyvus;

pajėgus;
sujauktas;

veiklus;
gerokai labiau priklausomas nuo vyro, kūdikio, bei ryšių su kitais asmenimis;

“kietas” – vyriškas;
“minkštas” – moteriškas;

Patiriamas kaip negrįžtamai prarastas.
Patiriamas kaip nežinomybė?..

Šio naujojo minkšto, sujaukto, išskydusio, priklausomo motiniško self atsiradimas greičiausiai yra labai senas ir biologiškai apspręstas, ši savastis privalo atsirasti tam, kad galėtų lengvai sunykti, kad jos fone galėtų laisvai ir nevaržomai pradėti reikštis nauja kūdikio savastis.
Gali būti, jog panašūs procesai vyksta ir su paciento, esančio psichoterapijoje savastimi? Juk čia taip pat formuojasi nauji psichikos struktūriniai dariniai, naujas savęs pajautimas, kuris gali būti labai gąsdinantis tiek jaunoms motinoms, tiek ir mūsų pacientams. Berašant iškilo kelios eilėraščio eilutės apie mums visiems pažįstamą keitimosi ir nežinomybės baimę, todėl savo atradimais norėčiau pasidalinti ir su jumis:

„Sakote, kad aš kartoju,
Ką jau esu kalbėjęs? Tad pakartosiu dar.
Pakartosiu? Tam, kad atvyktum čionai,
Atvyktum čionai iš ten, kur tavęs nėra,
Eiti turi keliu, kur ekstazės nėra.
Tam kad suvoktumei tai, ko dar nežinai,
Eiti turi keliu, kur vien tiktai nežinia.
Tam kad įgytumei tai, ko tu dar neturi,
Eiti turi keliu, kur vien tiktai neturėjimas.
Tam kad taptumei tuo, kuo tu dar nesi,
Eiti turi keliu, kur tavęs nėra.
Ir tu žinai tik tai, ko tu nežinai,
Ir tu turi tik tai, ko tu neturi,
Ir ten kur tu esi, ten tavęs nėra.

T.S. Eliotas „Keturi kvartetai“ (vertimas laisvas).

Kas gali padėti nepasiklysti šioje kelionėje į dar nepažįstamą savo sielos žemyną?

o Kūdikio kitoniškumo suvokimas – neleidžia įkristi į nuolatinę simbiozės būseną.
o Kūrybinis potencialas glūdi sugebėjime išlaikyti įtampą ir leisti egzistuoti ambivalencijai – patiriant tiek meilę tiek ir neapykantą nukreiptą į savo vaikus (analogija su Klein)
o Savęs kaip motinos suvokimo atsiradimas įmanomas tik santykyje su savo kūdikiu.
o Originali Lisos Baraitser idėja apie mėgdžiojimo svarbą self transformacijos procese.

Galų gale paaiškėja, kodėl toks keistas pirmojo straipsnio pavadinimas – ką bendro gali turėti motinystė su „išlaikyti plaukus ant galvos“. Ortodoksinėse žydų bendruomenėse galiojo tradicija, jog po vaiko gimimo moteris gali pasirodyti viešai tik prisidengusi plaukus nuometu. Uždengti plaukus – vadinasi paslėpti ir savo seksualumą bei sugebėjimą gundyti, demonstruoti viešai tokius troškimus motinai buvo laikoma visiškai nederamu dalyku. Žydės moterys nenorėjo su tuo taikstytis, jos sugalvojo nešioti perukus – taip išlaikyti bent dalį seksualumo ir teisę jaustis savimi ir kartu atiduoti duoklę tradicijoms. Tačiau perukas siejasi su kopijavimu ir parodijavimu, vaidyba, teatru. Šių dalykų reikšmė savasties transformacijai seniai žinoma. Juk, norėdami ko nors iš tiesų išmokti, pradžioje neapsieisime be kopijavimo ir mėgdžiojimo.
De Marneffe: „Prisiimdamos motinystę, mes kartu lyg ir prisiimame tam tikrą nusistovėjusią ir kultūriškai priimtiną idėjų rinkinį apie tai, kas mes kaip motinos esame, lyg iš tiesų užsidėtume peruką ant galvos ir imtumėme vaidinti tam tikrą vaidmenį. Motinos vaidmuo kaip rūpintojos, sauskelnių keitėjos, maitintojos krūtimi, tos kuri keliasi naktį yra persmelktas ideologinių ir istorinių prasmių ir reikšmių apie moterystę, motinystę, ugdymą, pasiaukojimą ir t.t. Tuo pat metu, kai moteris tiesiog vykdo šią rolę, kopijuodama tai, ką ji matė darant ir ką daryti yra tiesiog būtina, drauge ji yra ir sudėtingame bei subtiliame tapimo motina procese, nes tokiu būdu atrandamas naujas būties būdas, lydimas prievartos ir dezorientacijos, atradimų ir džiaugsmo, augimo ir gyvybingumo.
Tokio pasikartojančio pamėgdžiojimo fone atsirandanti motinystė gali ir įkalinti ir išlaisvinti, tai gali būti ir judėjimas nuo vientisumo link sujauktumo, tačiau gali būti ir priešingai – judėjimas nuo klampumo prie fiksacijos ties tvirtu ryšiu su savo kūdikiu. Greičiausiai, jog tuo pačiu motinystės transformacijos metu vyksta abu šie dalykai. Jei kopijavimas galų gale produkuoja kūrybingą veiksmą, tuomet transformacija nukrypsta į kažką, kas išeina už šios dialektikos ribų – būtent, moters tapimą motina. O tai turbūt yra gerokai didesnis stebuklas net ir už vikšro virtimą drugeliu.
Greičiausiai tik žvelgdami į motinystę ne kaip į darbą, kurį turėtume atlikti ir gauti tam tikrą rezultatą – mes galų gale pajėgsime atrasti tinkamą moters ir motinos dialogą. Juk santykiai, skirtingai nei darbai nėra orientuoti į rezultatus, bet orientuoti į procesą. Jie vystosi. Taigi, vietoj to, kad vaikų auginimą suvoktume kaip projektą, kur vaikas – tik tabula rasa, – baltas lapas kuriame motina įrašo jo sėkmės ar nesėkmės istorijas, mes jau galime pradėti suvokti, jog mūsų vaikai taip pat yra aktyvūs savo pačių auklėjimo proceso dalyviai.

Naudota literatūra:
1. Oi Mother, Keep Ye‘ Hair On! Impossible Transformations of Maternal Subjectivity, Lisa Baraitser, Ph.D., “Studies in Gender and Sexuality”, 2006.
2. What Exactly is the Transformation of Motherhood? Commentary on Lisa Baraitser‘s Paper, Daphne de Marneffe, Ph.D., “Studies in Gender and Sexuality”, 2006.
3. „Four Quartets“ T.S. Eliot, Faber and Faber Limited, 2000 London.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Kartais žmogus sužino kad turi sielą tik tuomet kai ją ima skaudėti…“. Sielos skausmus nelengva atskirti, o labai dažnai jie suvokiami kaip fizinis, kūno skausmas, tokios būsenos vadinamos: „psichosomatiniais sutrikimais“.

Į kabinetą į žengia maloni, gražiai apsirengusi ir besišypsanti moteris. Iš pirmo žvilgsnio labai sunku nusakyti kiek gi jai metų: galėtų būti tarp 20 ir 40, pamanau… Ji su nerimu greitakalbe ima berti žodžius:
– Žinote, daktare, nepatikėsite, man tik 38m., tačiau vakar buvau taip išsigandusi, įsivaizduokite, atsidūriau reanimacijoje…
– Kas gi jums nutiko?
– Rytas prasidėjo kaip visuomet – išlydėjusi vaikus susiruošiau važiuoti į darbą, koridoriuje, pasilenkiau užsirišti bato raištelio ir staiga pajutau tokį širdies plakimą ir tokį silpnumą, kad apėmė didžiulė baimė – rodėsi tikrai tuojau pat numirsiu. Pradėjau skambinti vyrui, jis liepė kviest GMP. Tada jau apėmė prasidėjo tikras košmaras: suprantate, gi toks baisus nepatogumas – kaip tik darbe tokia svarbi diena turėjo būti visiems projektų vadovams ir čia aš iškrentu – o tai kaip gi jie ten, be manęs??? Tik viena mintis gelbėjo – kad anksčiau man nieko panašaus nebuvo ir aš visada mėgau sportą ir šokius, tai manau, kas gi čia dabar galėjo tai mano širdžiai nutikti?.. Atvažiavo GMP, davė kažkokių vaistų ir sako: reikia vežti į Santariškes, atlikti tyrimus. Tai vakar visą dieną tenai praleidau ir žinote – kaip kvaila, nieko nerado, sako, jums reikia pas psichologą. Štai aš ir čia, tačiau žinote, daktare, skaičiau aš apie tuos panikos priepuolius ir man anksčiau, prieš kelis metus jie tikrai būdavo, tačiau dabar tai ne panika, tikrai tikrai ne panika, sakau gi jums – tai NE PANIKA, tai tikrai kažkas kita!
– Sakykite, prašau, o kur vis tik jūs turėjote važiuoti vakar ryte?
– Naa.. (kiek sutrikusi) vakar buvo toks svarbus susirinkimas ir ten turėjome nuspręsti kuriuos projektus mes vykdysime sekančiais metais, o kurių atsisakysime. Oi ne ne, ką jūs, aš tikrai nieko nebijojau, aš atvirkščiai, labai norėjau nueiti, buvau pasipuošusi, gražiai pasidažiusi ir manęs tai nė kiek nė kiek negąsdino…
– Ar gi ne keista?
– Kas nekeista?
– Kad nė kiek nebijojote tokio svarbaus susirinkimo? Juk turbūt jūsų projektą taip pat reikėjo patvirtinti kitiems metams?..
– (susimąsto).

Kiekvieno iš mūsų emociniame gyvenime galima rasti psichosomatinių aspektų. Tokiose emocinėse reakcijose kaip pyktis, kaltė, baimė ar meilė yra ir fiziologiniai komponentai, paremti neuro-endokrininės sistemos pokyčiais. Juk sakoma: „širdis šokinėjo iš laimės“ arba „dreba iš baimės“ arba „nukrito į kulnus iš išgąsčio“ ir pan. Laikui bėgant, šio tipo reakcijos taip pat gali sukelti ir anatominius bei patofiziologinius pakitimus ir net peraugti į taip vadinamas psichosomatines ligas.
Psichosomatikos esmė yra psichinės gynybos, taip vadinamos konversijos mechanizmas – kuomet kyla grėsmė, kad labai intensyvūs emociniai išgyvenimai gali tiesiog „užlieti“ psichiką, ir smarkiai sutrikdyti žmogaus funkcionavimą, dalis tų išgyvenimų paverčiama fiziniais kūno pojūčiais.

Deja, viskas atrodo taip paprasta tik iš pirmo žvilgsnio. Medicinoje senai žinomos 7 klasikinės psichosomatinės ligos. T.y. ligos, kurios pasireiškia aiškiais fiziniais simptomais, realiu audinių pažeidimu ir biocheminių rodiklių pokyčiais, tačiau be viso to jos taip pat dar turi ir vadinamą „psichinį komponentą“, t.y. lyg mūsų kūne būtų savotiškos daugiau emocinių išgyvenimų pažeidžiamos vietos. Ir kiekvienam žmogui dėl jo gyvenimo istorijos, charakterio ypatumų ir be abejo, fizinės sveikatos būsenos gali susiklostyti vis kitokie simptomų deriniai.

Kokie gi tai sutrikimai arba kaip mūsų kūnas gali „išgyventi“ emocijas už mus:

1. Hipertoninė liga Širdies skausmas, plakimas, ritmo sutrikimai, AKS svyravimai.
2. Broncinė astma Dusulys, oro trūkumas
3. Opaligė Skrandžio ir DVŽ srities skausmai, pykinimas, vėmimas.
4. Opinis kolitas Vidurių užkietėjimas ir viduriavimas, skausmai
5. Neurodermatitas Alerginiai odos pažeidimai, dermatitai.
6. Reumatoidinis artritas Sąnarių ir ypač nugaros skausmai, judesių apribojimas, sukaustymo jausmas.
7. Skydliaukės hiperfunkcija
Šis apibendrinimas labiau leidžia pamatyti bendrą principą – kuomet emocinis gyvenimas liejasi per kraštus, o psichika ginasi nuo emocijų suvokimo, tuomet mes turime dar vieną galimybę – emocinę įtampą „permesti“ į kūną. O kūnas reaguoja pagal savo dėsnius, būdingus jo atskiroms sistemoms: taip vadinama „širdies neurozė“ skirsis nuo „skrandžio neurozės“ ir t.t.

Kad patirtume konversijos poveikį mums visiškai nebūtina sirgti kuria nors iš lentelėje išdėstytų sutrikimų. Labai didelė dalis žmonių bent kartą gyvenime yra patyrę kokią nors psichosomatinę reakciją, pvz.: apetito praradimas ar pernelyg didelis alkis prieš svarbų egzaminą. Nugaros skausmai kai esame pervargę ir persitempę, galvos skausmas po to kai mus aprėkė viršinikas, o jam bijome atsakyti tuo pačiu ir t.t.
Šių reakcijų pasėkoje gaunamas dvigubas rezultatas, savotiškas kompromisas: pati emocinė įtampa sumažėja ir įgauname galimybę bent jau iš dalies prisiliesti prie savo skausmo, nors ir tik perkeltinėje, fizinėje formoje. Svarbu paminėti ir tai, kad patys mes įsijungus konversijos mechanizmui tikrai nebegalime suvokti savo išgyvenimų, visas šis procesas vyksta nesąmoningai ir nepriklausomai nuo pačių mūsų valios ir dėl to reikia specialios pagalbos. Iš to vėl seka dvi išvados: pirma, kad nors ir žinodamas apie „psichinį“ savo ligos komponentą žmogus labiausiai bus fiksuotas ties „fizine“ jo dalimi, ir rūpinsis išskirtinai kūno sveikata, o emocinį gyvenimo stresą neigs (panašiai kalba ir mano pacientė, kurios pokalbio ištrauką pateikiu pradžioje), toks kalbos stilius ypač būdingas psichosomatiniams pacientams. Ir antra – patys jie pas psichologus nesikreipia, tik jei juos primygtinai nukreipia giminės, artimieji ar fizinės sveikatos specialistai. Dėl to ir psichoterapinis procesas su tokio tipo žmonėmis būna dažnai sudėtingas, komplikuotas, kyla sunkumų bandant užmegzti ryšį su bendradarbiaujančia ir norinčia pasikeisti jų sielos dalimi, arba tas ryšys būna labai trapus ir trūkinėjantis.

– Žinote, kaip keista, po mūsų pokalbio praeitą savaitę man ėmė ir nukrito temperatūra, ta, kur pasakojau, kad jau kelis mėn. nekrenta, o gydytojai taip ir neranda priežasties, dėl ko ji laikosi. Tai aš ir nežinau ar čia iš tiesų jūs padėjote, ar čia tik šiaip koks sutapimas…

Vis dėl to galima išskirti tam tikrus emocinius konfliktus ir situacijas, kuriose daugelis žmonių yra linkę į psichosomatines ir konversines reakcijas. Dažnai svarbiu veiksniu tampa priklausomų santykių netekimo baimė. Šie asmenys negali tiesiogiai išreikšti savo pastovaus pasipiktinimo dėl jų neišpildyto, frustruojamo priklausomybės poreikio, nerizikuodami dar daugiau prarasti kito asmens priklausomo rūpesčio, todėl jie sulaiko savo piktas, įžeidžias reakcijas, kurios vėliau nukraunamos fiziniame lygyje.
Kita iš dažniausiai pasitaikančių pasąmoningų reakcijų yra tokia, kad pacientas išgyvena savo ligą kaip bausmę už praeities nusižengimus. Ir tokiu būdu pasąmoningai jas „atperka“, tokio tipo žmonės laikosi taip, lyg jų psichosomatiniai skundai ir simptomai būtų kartu ir garbės karūna ar erškėčių vainikas ir tuomet praėjus kuriam laikui supranti, jog šis pacientas niekuomet iš tiesų nenorės pasveikti ir atsisakyti savo kančios.
Trečias svarbus momentas: pacientas gali gauti iš savo ligos žymią antrinę naudą, pvz. gaudamas papildomo priklausomo rūpesčio iš savo artimųjų arba juos t.p. priversdamas kentėti dėl kai kurių savo simptomų. Fizinė liga sąlygoja stiprias regresijos tendencijas kiekviename žmoguje. Priklausomai nuo bazinės asmenybės struktūros, vienas pacientas gali pasiduoti šioms regresijos tendencijoms, ir įkristi į bejėgio ir priklausomo nuo kitų būklę, tuo tarpu kai kitas gali iš viso neigti ligą ir užsispyręs nekeisti savo kasdienio gyvenimo. Kai kurie pacientai tampa depresiški, nes nebegali atlikti jiems įprastų veiksmų. Dažnai dėka ligos pacientai gauna labai realią naudą; kai kuriems jų tai yra geriausias visų jų problemų sprendimas. Kai kurie žmonės didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvena kentėdami nuo vienokios ar kitokios ligos, ypač kai susiduria su rimtomis gyvenimiškomis problemomis. Deja, sąmoningame lygyje pacientas dažniausiai išreiškia baimę, kad liga ryškiai pakenks jo ateičiai. Jis bijo tapti priklausomu, bejėgiu bei finansine našta savo artimiesiems. Tokiems žmonėms santuokos ar verslo problemų bei nepasitenkinimo suvokimas gali atrodyti pražūtingas.
Visoje psichologinių veiksnių visumoje dominuoja neigimas kaip centrinis veikiantis gynybos mechanizmas. Kadangi pacientas nesusimąsto apie psichologinius veiksnius, jis yra linkęs neigti egzistuojančius psichologinius konfliktus ir jų sukeliamus jausmus. Kuomet psichologinio konflikto suvokimas tampa neišvengiamas, jis neigia konflikto ryšį su fiziniais simptomais. Labai dažnai pacientai atsiveria ir parodo ypatingą psichinių išgyvenimų reikšmę vien tik tam, kad tuojau po to juos paneigtų tokiomis frazėmis kaip: „Visa tai buvo iš tiesų kvaila“, arba „Aš visai ne tai norėjau pasakyti“.
Esant psichosomatiniams sutrikimams gali ir nepavykti rasti specifinio, provokuojančio įvykio paciento gyvenime, vietoj to liga pasirodo besanti bendro, kumuliacinio gyvenimiško streso pasekmė. Tai būna ypač ryšku tiems pacientams, kurių kūnas gyvena jų pernelyg griežto, kieto ir reiklaus jų pačių charakterio priespaudoje. Psichosomatinės reakcijos gal būti ir viena iš pervargimo, pastovaus ir ilgalaikio persidirbimo, dar vadinamo „perdegimo sindromu“ sudėtinė dalis, kuriam būdingi tokie kūno pojūčiai kaip pastovus nuovargis, jėgų neturėjimas, nemiga arba atvirkščiai, pernelyg didelis mieguistumas, subfebrili kūno temperatūra, mažakraujystė ir kt.

Fiziniai simptomai dažniausiai turi paviršinį neurozinių skundų, besiremiančių minimaliais fiziniais pokyčiais, apvalkalą. Dažnai kiti gydytojai jaučia, kad šie fiziniai skundai išnyks, jei tik pacientui bus nustatyta jo simptomų neurozinė prigimtis. Deja, taip nutinka tik jei įmanomas psichoterapinis pokalbis ir dialogas, kitais atvejais žmogus gali vis labiau pasinerti į savo fizinės ligos simptomų nagrinėjimą.

Indrė, kuri jau senokai lanko terapiją, grįžusi po savo atostogų džiaugiasi, kaip gerai pailsėjo. Ilgai pasakoja kaip praėjo atostogos: ji ilsėjosi su vaikais prie jūros, drauge vežėsi auklę, todėl turėjo laiko ir sau. O laiko dykai neleido: ruošėsi rudens paskaitoms ir seminarams, perskaitė knygą anglų kalba. Pradėti bėgioti, nors ir labai iš lėto, bet sugrįžo jausmas, kad kūnas atsigauna po trečiojo vaikelio gimdymo ir maitinimo. Nors buvo visko, mažiausias sūnelis nenorėjo pats eiti ir jai teko daug jį nešioti ant nugaros, bet nežiūrint to, atostogos padėjo atgauti jėgas ir bent truputį susigrąžinti gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Kelias dienas sugrįžusi ji bandė tęsti naują gyvenimo ritmą – daugiau ilsėjosi ir bėgiojo, vis kas klojosi gerai, kol šią naktį, paryčiais jos nepažadino bukas veriantis skausmas nugaroje.
– Na ir kiaulė, ta mano nugara, pasakysiu jums, Agne. Aš taip norėjau likusį laiką iki rudens pradžios tęsti rytinius bėgiojimus, nes pabėgiojusi tikrai jaučiausi žvalesnė ir energingesnė bei gerokai linksmesnė. Na kodėl gi jai reikėjo „iškristi į nuosėdas“ būtent dabar???
– Na, jūsų nugara turbūt galvoja: „Na ir kiaulė, toji Indrė. 2m. vaiko tampymas ir bėgiojimas pajūriu, na tai dar galiu atlaikyti, bet kodėl gi jai reikėjo dar ir varinėti mane tais kietais miesto šaligatviais?
– Cha cha cha, tai ką daktare, tapote mano nugaros advokate???
– Nežinau, Indre, nežinau, o gi kaip jūs pati manote, ko jūsų nugara dar galėjo nepanešti?
– Na, vakar vakare galvojau, jog kadangi jaučiuosi geriau, turbūt reikia ir paskambinti vyrui bei susitikus aptarti skyrybų reikalus. (verkia).
– Nu taip…

Sekančią dieną Indrės nugaros skausmas visiškai praėjo, ir aš pataliukais manau, jog greičiausiai jos nugarai teko dar vienas,nors ir nematomas bet labai sunkus nešulys – skyrybų skausmas…

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Ant mano darbo stalo tarpsta orchidėja, mėgstu jas auginti. Orchidėjos – meilės gėlės, taip kartais anksčiau vadindavo kurtizanes… Gal dėl to, kad dalis šių parazituoja ant medžių žievių, tačiau kitos auga žemėje – lyg visai paprastos žolės. Šioji, ant mano stalo, vadinu ją „Užsispyrėle“ vis žydi ir žydi. Iš tiesų, nesu sutikusi kito tokio atkaklaus augalo, – jos giminaitės žydi kukliai – ilgai krauna pumpurus, kelis mėn. kaupiasi ir tik po to pražysta. Tiesa, žydi ilgai, tačiau nužydėjusios – ilsisi: išleidžia naujas šaknis, vieną naują lapą ir tik po gero pusmečio būna pasiruošusios iš naujo krauti žiedus… Užsispyrėlė nepanaši į savo seseris – šiemet ji jau trečią kartą iš eilės sukrovė žiedus. Be jokio poilsio, be atokvėpio. Dabar jau pati atrodo gerokai nuskurusi, lapai nurudavę, šaknys sudžiūvusios, tačiau balti didžiuliai žiedai svarina šakas. Žinau, jog negalėčiau sustabdyti gėlės troškimo žydėti, jei bandyčiau nukirpti žiedkočius – neabejoju kad ji įsižeidusi imtų leisti naujus… Manau belieka tikėti, kad gėlės gyvenimo geismas nepavers jos išsekusių sausų stagarų krūva…

Apie meilę rašyti yra ir paprasta, kasdieniška ir kartu labai sudėtinga. Nėra mažiau pažįstamo jausmo nei meilė ir kartu labiausiai paslaptingo. Aistra, geismas ir seksas – tai dalykai kurie šiandien turi rinkos vertę. Apie juos jau įpratome kalbėti garsiai, demonstruoti savo privalumus ir patrauklumą – kad tik pritraukti kuo daugiau žiūrovų. O apie meilę juk negali taip. Na, gal gali dainuoti, deklamuoti eiles, jei tik nebijai pasirodyti senamadiškas, tačiau jei pabandai ką nors pasakyti atvirai – žiūrėk ir nepavyksta, nesiseka, viskas rodosi kažkaip per daug banalu ir nuvalkiota.

Gal ir turi taip būti ir taip likti?.. Kartais valandų valandas praleidžiu su žmonėmis bandydama suprasti jų meilės santykius. Meilės anatomija nėra dėkingas dalykas. O meilės patologinė anatomija iš viso sunkiai įkandamas uždavinys. Netikėtai pats sau gali atrasti kad nežiūrint to, jog nors sprendžiant protu žmonių santykiai rodosi nebepataisomai sugadinti ir suniokoti, po tomis nuolaužomis kažkokiu nesuvokiamu būdu srovena gyva meilės gija. Blogiausia, kad šioje srityje negali niekuomet būti iki galo tikras. Juk tas pats žmogus kurį myli ir trokšti visą laiką būti šalia gali ir labiausiai įskaudinti ir priversti kentėti, jaustis priklausomu, silpnu ir pažeidžiamu. O tai taip sunku pripažinti. Priimti savo baimę būti silpnu ir bejėgiu, trapiu, priklausomu ir išduotu. Juk tai taip nesiderina su „agento 007 filosofija“ mums kas dieną brukami „supervyrų“ ir „supermoterų“ įvaizdžiai – tų, kuriems viskas sekasi, kurie jei ir kenčia, tai gali kančią užbaigti, o jei ir bijo, tai visuomet turi pakankamai jėgų savo baimėms įveikti. Mes jais žavimės ir paslapčia vieni sau galvojame: „oooi ne, toks ryškus gyvenimas ne man. Aš juk nevertas/neverta. Juk aš toks pilkas, nuobodus ir neįdomus. Manęs niekas negalėtų pamilti ir jei tik pažintų mane koks/kokia esu iš tikrųjų, tuojau pat mane paliktų…“

Jausmų pasaulis yra paslaptingas ir ne visuomet iki galo nuspėjamas – gal todėl mes nuolat nuo jų ginamės o jei pagaliau ir leidžiame sau jausti – niekuomet negalime būti tikri, kiek tai iš tiesų rimta ir kiek tai gali išlikti…

Kartais man rodosi, kad santykius tarp žmonių gerai padeda suprasti augalo metafora. Tai sunkiai apibrėžiama, tačiau iš tiesų visai nesunkiai ir paprastai juntama. Mes patys sakome – ryšys tarp žmonių. Kas gi yra tas ryšys, tas mylinčių žmonių santykis? Su išoriniu patrauklumu ir charakterių suderinamumu bijau kad turi mažai ką bendro… Galbūt galėtume pabandyti jį įsivaizduoti kaip augalą egzistuojanti kažkur „tarp“ kažkokioje „pereinamoje“ srityje tarp „Aš“ ir tarp „Tu“? Man rodosi, viskas prasideda akyse – juk sakoma – akys, sielos veidrodis. Ir dar sakoma – „tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“ arba: „vos tik pažvelgiau į jį/ją, netikėtai šovė galvon kvaila mintis, kad mes galėtume būti meilužiai“. Taigi – jausmas užgimsta akyse ir po to kaip nebūtų keista – ima leisti švelnias gijas nuo vieno žmogaus prie kito – jos ir jungia ir maitina, žodžiai akimirkos, kūno poza, rankų, odos prisilietimai – švelnios stebuklingos gijos rišančios vieną žmogų prie kito. Energetiniai kanalai – pulsuojantis sielos kraujas – iš vienos širdies į kitą. Ji leidžia mėgautis abiem tuo, kas svarbiausia – artumo jausmu. Tada sakoma: „jų meilė vienas kitam stiprėjo ir augo…“. Matyt kažkas vis tik yra panašaus į žolę ar į medį. Tačiau tuo pat metu ir žymiai, žymiai sudėtingiau… Didelė paslaptis kaip iš viso nutinka taip, kad susitikę du gyvenimo apipešioti ir pavargę žmonės susidraugauja, įsimyli, atgyja ir semia energiją iš jų savitarpio ryšio ir naujai atrasto santykio? Juos užvaldo paprastas, neišreiškiamas meilės tikrumas.
Kartais aš sakau sau: „senieji meilės Demonai“ nes man rodosi tai pačios seniausios ir archajiškiausios psichikos jėgos. Kartais tik jos gali išgelbėti. Jei žmogus įsivelia į destrukciją ar nori žudytis, tuomet dar gali ieškoti jų kaip sąjungininkų kurie vieninteliai gali padėti jam išgyventi. Dažnai man rodosi, kad jie mus aplanko tada, kai jau mažiausiai tikimės, lyg Dievas šaipytųsi iš mūsų ir smagintųsi niekais paversdamas mūsų planus… Kai bandai sulaikyti meilę, jei ji nori praeiti pro šalį – jos netenki. O jei atpažįsti meilę – turi turėti drąsos ją įvardinti, nelikti abejingu. Tik tokiu keistu būdu gali ją išsaugoti. Ar pastebėjote, kad mylinčius žmones supa kažkokia ypatinga aura – lyg oras tarp jų būtų nuskaidrėjęs ir prisipildęs įtampos, nepažįstamų vibracijų ir kibirkščiavimo. Kuomet pačiam tenka tai patirti – pajunti, kad įsimylėjimo būsenoje viskas staiga pasikeičia, o pats pasaulio vaizdas tampa aiškesnis ir skaidresnis – daiktų kontūrai aštresni, spalvos – ryškesnės ir švytinčios. O mintys apsisuka ir ima tekėti priešinga kryptimi – tai kas rodėsi nepakeliamai sunku, atliekant su meile ir pasiaukojimu tampa paprasta, širdyje nešiotas pyktis dabar kelia juoką, o su priešais norisi glebėsčiuotis kaip su broliais, su skriaudikais taikytis ir atleisti, atleisti visiems be galo ir be krašto. Nes staiga jautiesi susietas su tuo, kurį myli nematomomis plonytėmis gijomis, ir jau jūs esate dviese, jūsų kuriama erdvė yra atskiras, kitiems nematomas tarp šių gijų užgimęs pasaulis. Atskirų prasmių, žodžių ir vaizdinių turinys suprantamas tik jums abiems nes tik jūs žinote slaptąjį savo meilės kodą. Turite savo mėgiamus dalykus: „mes mėgstame obuolių pyragą“, mes klausomės „Roxette“, mums patinka senamiestis ir t…Žaliasis augalas tarpstantis tarp įsimylėjėlių – jis yra kažkas primenantis pasaulio medžio simbolį ir drauge toks pats paprastas ir kuklus kaip dulkėta pakelės žolė, kai „Mes“ yra daugiau negu „Aš“ + „Tu“… Kūno artumas, vaikų gimimas, baisusis šiais laikais žodis „santuoka“ viskas atrodo kitaip, paprasčiau, kasdieniškiau, arčiau ir lengviau.
Jei kartais vis dar abejoji ar tai meilė, gali pažiūrėti ir kitaip: paprastai kai duodame su meile nenuskurstame, kai dalijame save ta intencija, mūsų darosi tik daugiau.

Kartais meilė prasiveržia kai jos mažiausiai tikiesi. Kaip mano orchidėja pražydo tuomet, kai maniau kad jai tikrai bus laikas ilsėtis. Kaip kaštonai sukrovę žiedus rugsėjį, kuomet lapai jau gelsta. Kai netenki ryšio su žmogumi kartais tik tuomet supranti kaip stipriai iš tiesų jį mylėjai. Kartais tam, kad gimtų kažkas nauja, turi numirti kažkas sena, o kartais tai gali egzistuoti drauge.
Kuomet mano gyvenimo draugas sužinojo, kad parašiau laišką žmogui kurį kažkada seniai buvau įsimylėjusi, jis nieko nepasakė. Bandyti išklausti ką ten parašiau būtų buvę pernelyg žema, nekilnu, „ne lygis“. Tačiau tą pačią dieną jis atsinešė sodo žirkles ir apkarpė mano Užsispyrėlę orchidėją: senas sudžiūvusias šaknis, parudavusius lapus, pripylė jai naujos žemės. Kuomet paklausiau ką jis sugalvojo, jis, vengdamas mano žvilgsnio, atsakė: „Kažkaip pasijutau per mažai jumis besirūpinantis. Kaip gali atsisakyti to, kas verčia tavo sielą žydėti? Belieka bandyti padėti ir palengvinti“. Ir tuo pačiu šiame veiksme buvo užkoduotas prašymas, maldavimas liautis – palikti, nurėžti tai, kas sena, negyva, kas tik siurbia jėgas bet jau niekada nebeleis naujų ūglių ir lapų. Prašymas saugoti gyvas žalias santykių gijas. Aš supratau. Išgirdau. Prisiglaudžiau, apkabinau ir pasakiau kad myliu.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Neištikimybė slepia daugybę povandeninių uolų dviejų žmonių tarpusavio santykių vandenyne. Apie tai, ar susiklęs ir suklijuotas puodukas gali būti kaip naujas, kalbamės su psichiatre, psichoterapeute Agne Kirvaitiene. Ji pataria sužinojus apie mylimojo neištikimybę neskubėti griebti nei kočėlo, nei keptuvės.
Ar bėgant laikui keičiasi neištikimybės apibrėžimas?
Neištikimybė plačiąja prasme yra tam tikrų priimtų susitarimų, normų ir taisyklių sulaužymas. Biblijoje daugelyje vietų kalbama apie neištikimybę Dievui ir „ištvirkavimą“ su svetimais dievais. Galime kalbėti apie neištikimybę sau ir savo įsitikinimams. Dažniausiai susiduriame su santuokine neištikimybe – tai dviejų žmonių santykių ribų pažeidimas. Neužmirškime, kad įsileisdami kitą žmogų į savo gyvenimą, į savo namus, leisdami jam prieiti tiek arti, kad net kūno riba, rodosi, išnyksta, mes įsileidžiame jį ir į savo sielą. Ir, be jokios abejonės, dalį jos jam atiduodame. Todėl pasibaigus fizinei meilei dvasine, sielos prasme toks ryšys tęsiasi. Iš jo gimsta vaikai – fiziniai ir dvasiniai (idėjos, kūryba, nauji projektai). Mylėdami tampame vienas kito sielos gyvybės saugotojais. Saugodami mylimąjį patys jaučiamės saugūs.
Šiame kontekste neištikimybė yra meilės sužalojimas ar net nužudymas. Neištikimybės neįmanoma atsieti nuo sužeidimo, suplėšymo jausmo. Nueidamas pas kitą žmogų mylimasis tarsi išplėšia savo sielos gabalą iš mūsų širdies ir palieka kraujuojančią žaizdą.
Ar įmanoma atskirti dvasinę ir fizinę neištikimybę?
Populiaru kalbėti apie fizinę ir dvasinę neištikimybę, tačiau juk viskas prasideda nuo minčių, svajonių, fantazijų, kurios vėliau pereina į veiksmus, todėl didelio skirtumo tarp jų nematau. Neištikimybė nėra vienkartinis aktas ar impulsyvus veiksmas. Tai procesas, o jo šaknys gali siekti ir labai senus laikus. Fizinė neištikimybė vyro ir moters santykiuose lyg lakmuso popierėlis atskleidžia rimtas poros problemas. Neištikimybės faktas nėra svarbiausias – svarbiausias neištikimybės procesas ir priežastys, kurios leido įsibėgėti tokiai destrukcijai. Ji neišvengiamai stato į pavojų porą ar net visą šeimą. Dažnai leisdamiesi į nuotykius žmonės trokšta ne tik patirti pasitenkinimą, malonumą ar atrasti iš naujo savo išsivadėjusį geismą. Kažkur slypi ir noras atkeršyti gyvenimo draugui ar draugei už klaidas, patirtus pažeminimus bei nuoskaudas. Tačiau tai labai destruktyvus būdas išreikšti savo jausmus – žalodami mylimo žmogaus sielą mes žalojame ir patys savęs. Santykiai ir pasitikėjimas kuriami, puoselėjami ilgus metus, o sugriauti juos įmanoma ir per kelias minutes. Ir ne visą žalą pavyks atitaisyti. Panašiai kaip su sudužusiu ir vėl suklijuotu puodeliu: gali ir vėl gerti iš jo, tačiau jis jau niekuomet nebebus koks buvo.
Kaip atpažinti, kad antroji pusė tau neištikima?
Kiekvienas žmogus, giliai mylėjęs ir jautęs artumą kitam, neišvengiamai pajus, kuomet jis ims tolti. Mano praktikoje buvo tokių atvejų, kai moterys ir vyrai pradžioje neigdavo, kad partneris galėtų būti jiems neištikimas. Tačiau nežiūrint neigimo proto lygmenyje, sielos, jausmų lygmenyje netrūko ženklų, kad tai vyksta. Dažniausiai vienas pirmųjų ženklų būna jausmas, kad artimas žmogus pasikeitė, tapo lyg svetimas. Jis arba ji ima reikalauti „daugiau asmeninės erdvės“, užsimano turėti savo asmeninių užsisėmimų ir reikalų. Vis daugiau laiko skiria sau, nori praleisti jį su kitais žmonėmis, ne poroje. Paskutinėje stadijoje apie save leidžia sužinoti įsibrovėlio (to trečiojo) energija. Svetimų kvepalų kvapas, svetimos spalvos marškiniai ar kaklaraištis, svetimas moteriškas plaukas, užkritęs ant tavo vyro kostiumo ar lūpdažio pėdsakai ant apykaklės. Moteris užsisklendžia, nori būti viena, viena eiti pasivaikščioti, viena gerti kavos, pasineria į internetą, ilgai sėdi prie kompiuterio, rašo laiškus, su kažkuo bendrauja telefonu, tampa išsiblaškiusi, nutolusi, nebesirūpina vaikais ir pan.
Ar bėgant metams keičiasi neištikimybės samprata? Anksčiau ji buvo vertinama vienareikšmiškai kaip išdavystė, o dabar?
Racionalių įvertinimų gali būti visokių ir šis klausimas turbūt nusipelno gilesnės analizės. Mano galva meilės, aistros ir seksualiniai santykiai yra vieni seniausių ir archaiškiausių, liečiantys biologinį ir instinktyvų psichikos lygius, dėl to mažiausiai besikeičiantys ir įtakojami laiko. Paskaitykite graikų mitus ar Šekspyrą – personažų aistrų dramos atrodo mums labai pažįstamos… Neištikimybė yra visuomet išdavystė, jei tik pora neturi kokių nors kitų ypatingų susitarimų.
Ar galima teigti, kad neištikimybė rečiau tampa skyrybų priežastimi, nes mes esame liberalesnių pažiūrų, kita vertus, dažniau siekiama išsaugoti šeimą dėl vaikų, pinigų, įpročio ir pan.? Ar verta tai daryti?
Porą ar šeimą į skyrybas atveda jų santykių krizė ir griūtis, neištikimybė yra tik vienas iš to proceso etapų. Dažnai kai dviejų žmonių tarpusavio santykiuose atsiranda didelė įtampa, nesaugumas, atšiaurumas, vienas iš jų ima galvoti, kad norėtų juos nutraukti. Tačiau, kadangi nežino ar nemoka to padaryti, ima ir susiranda meilužį. Taip pabėgama nuo problemų sprendimo, jos perkeliamos į kitus santykius. Manau, kad tokiu atveju šeimą išsaugoti sunku. Juk vaikai yra jautrūs ir protingi, ir kaip benorėtume juos apgauti, emocine prasme to padaryti tikrai nepavyks. Jie dažnai patys nujaučia, kad tėvai turi sunkumų. Ypač blogai elgiasi tėvai, kurie atvirai pasakoja apie savo intymias problemas vaikams. Nereikėtų įtraukti jų į poros išgyvenamą dramą. Svarbiausia kalbėtis apie tai, kas laukia visos šeimos, tai padeda sumažinti nerimą ir įtampą bei suteikia bent šiokį tokį saugomo jausmą. Nė vienam iš mūsų nelinkėčiau augti melo ir apsimetinėjimo atmosferoje. Vaikai, išaugę tokiose šeimose, dažnai turi įvairiausių sunkumų gyvenime. Be to, tokios šeimos anksčiau ar vėliau vis tiek išyra.
Ar moterų ir vyrų neištikimybei taikomi tie patys moraliniai standartai? Dažnai į vyrų neištikimybę žiūrima lyg ir atlaidžiau, ji laikoma šaunumo požymiu, o neištikimos moterys labiau smerkiamos.
Taip, tikrai sutikčiau su šiuo teiginiu. Manau kad tai vienas iš mūsuose gyvuojančių stereotipų. Neištikimybė yra dviejų žmonių problema. Kiekviena neištikima moteris tai daro ne su kuo kitu, o su tokiu pat vyriškiu.
Kaip vertinate šeimas, kuriose neištikimi abu – ir moteris, ir vyras. Ar tokie santykiai turi ateitį?
Poros susitarimai gali būti įvairūs. Viskas priklauso nuo dviejų žmonių. Vienas iš populiaresnių susitarimų gali skambėti taip – „aš leidžiu tau pasismaginti ir turėti kitų partnerių, tik prašau, kad manęs nepaliktum ir galiausiai grįžtum pas mane“. Arba : „gali elgtis visaip, kaip tik užsigeisi, su sąlyga kad apie viską, kas su tavimi nutiko, man papasakosi“. Kartais tai gali būti ir trečias asmuo, oficialus poros arba vieno iš partnerių meilužis. Taip vadinami „namai trims“, kaip sako prancūzai. Paprastai galioja auksinė taisyklė: dviejų žmonių santykiuose viskas priimtina, kas patinka abiem.
Ar neištikimybei turi įtakos amžius, lytis?
Neištikimybę nulemia daugybė veiksnių. Amžius ir lytis nėra svarbiausi. Tradiciškai manoma, kad labiau į neištikimybę linkę yra jauni vyrai, dėl didesnio seksualinio potraukio. Tačiau tai nėra visiškai taip. Ar žmogus yra linkęs į neištikimybę, geriausiai padeda įvertinti jo ankstesnių santykių istorija. Jei vyras draugavo su viena mergina, o ją paliko dėl kitos, su kuria pagyvenęs tam tikrą laiką susilaukė vaikelio su trečia, tai greičiausiai rodo, kad jis nesugebės išsaugoti stabilesnių santykių ilgesnį laiką, jei tik pats nenuspręs, kad nori ką nors savo gyvenime pakeisti. Ir šiuo atveju nesvarbu kiek jam metų – 23 ar 43.
Pasigirsta kalbų apie neištikimybės geną. Kaip manote, ar jis iš tiesų yra?
Aš linkusi galvoti kad neištikimas elgesys yra didele dalimi išmokstamas toje šeimoje, kurioje žmogus užauga. Dažnai taip ir sakoma: „na, ko iš jos tikėtis, jos ir mama buvo tokia“. Tačiau problema yra gerokai sudėtingesnė. Paprastai vaikas augdamas išmoksta būdų, kuriais priimta buvo reaguoti į stresą ar sunkesnes emocines situacijas. Jei naujo meilužio susiradimas buvo toks būdas, jam jis taip pat atrodys priimtinas ir normalus.
Kas skaudžiau reaguoja į neištikimybę, moterys ar vyrai?
Manyčiau kad vyrai. Moterys reaguoja labai skaudžiai, tačiau jos geriau moka įveikti bendrai santykių sunkumus ir yra daugiau linkusios į pasiaukojimą vardan krizės įveikimo. Tuo tarpu vyrai moters neištikimybę priima vienareikšmiškai – kaip gyvybiškai svarbios savojo „aš“ dalies pažeidimą. Dažniausiai jie jaučia, kad tokiuose santykiuose jų „aš“ nebegalės atgauti pakankamos savivertės ir linkę juose neužsibūti arba pradeda labai skaudžiai keršyti ir taip padaro santykius nebeįmanomus.
Ko tikimės iš neištikimybės ir ko nesitikime? Kokie pavojai joje slypi?
Pagrindinis pavojus yra nesuvokimas, kad peržengus tam tikrą ribą kyla grėsmė mūsų psichikai. Tai, kas pradžioje gali atrodyti kaip trumpas ir romantiškas nuotykis, akimirkos silpnybė, kuomet, rodosi, nebeįmanoma atsispirti kilusiam geismui, gilesne prasme siejasi su agresija, autodestrukcija ir rizika. Norėčiau pabaigti tuo, kuo pradėjau. Meilė kitam žmogui, jo sielos ir širdies saugojimas suteikia mums unikalią galimybę pažvelgti į save per mylinčio žmogaus akis. Mes galime būti savimi tik per santykį su kitu žmogumi. Tai yra didelė paslaptis ir dar didesnis paradoksas. Kai imame blaškytis, draskyti santykius, kyla pavojus prarasti savo sielos tapatumą. Nebežinosime nei kas esame, nei ko iš tiesų trokštame. Šia prasme riba tarp lengvo žaidimo ir dvasinės kančios yra labai nežymi, o ją peržengus kelio atgal nebėra. Ne taip jau lengva atskirti, ar jausmai meilužiui yra tikri, ar tik nuotykis. Ar tai tikrai nauja meilė, kuri išardys jau ir taip išklibusią santuoką, ar tik noras atkeršyti vyrui, priversti jį vėl kentėti, tapti vėl svarbia ir geidžiama? Gal tai nauja galimybė? O gal tai tik apgaulė, niekur nevedantis akligatvis? Už kiekvienos neištikimybės istorijos rasime panašią kančios, meilės ir neapykantos dramą, kurios metu išliejama daug sielos kraujo ir iššvaistoma jėgų.
Patarimai, kaip elgtis, sužinojus apie partnerio neištikimybę:
Nepulkite kaltinti vien tik partnerio. Pradėkite mąstyti taip: mūsų santykius ištiko rimta krizė ir niekur nuo to nebepasislėpsi. Krizę teks bandyti įveikti. Svarbiausia nuspręsti, kaip tai darysite: po vieną ar drauge. Skirkite laiko apmąstyti bendrai šeimos ar poros situacijai. Prieš verždamiesi kalbėti su partneriu ir „sudėlioti visus taškus“, dalintis vaikus ir nekilnojamą turtą, gerai atlikite namų darbus:
1. Būtinai skirkite laiko sau: nueikite pas psichologą, psichoterapeutą, stilistą, kirpėją, gyvenimo būdo vadybininką ir kt. specialistus. Mes dažniausiai linkę pervertinti save ir nematome, kokie esame pilki, pavargę ir iš tiesų nuobodūs.
2. Apgalvokite, kokios yra galimos jūsų pokalbio pasekmės ir ko jūs patys iš tiesų norite iš šių savo santykių? Koks galėtų būti jūsų asmeninis indėlis, kuris leido išsivystyti tokio masto katastrofai?
3. Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodys jūsų poros gyvenimas ateityje? Po 5 ar po 10 metų?

Ir svarbiausias klausimas, kurį privalote sau užduoti: kiek tarp mūsų dar liko meilės, švelnumo ir pasitikėjimo. Ar dar, nežiūrint padarytų sužeidimų, šiuose santykiuose įmanoma apčiuopti gyvybės pulsą ir verta juos reanimuoti?
Nekaltinkite ir savęs, jei jaučiate, kad nieko padaryti nebeįmanoma. Poros santykiai visuomet yra dviejų žmonių reikalas ir juos taisyti ar gelbėti įmanoma tik abiems. Kad ir kaip norėtume, vieni mes negalime šios problemos išspręsti.
Lemia pajamų skirtumai
Kuo labiau vyras finansiškai priklausomas nuo savo žmonos ar draugės, tuo labiau jis linkęs į neištikimybę. Tuo tarpu vyro išlaikomos ar mažiau už jį uždirbančios moterys daug rečiau būna neištikimos. Tai atskleidė JAV Cornell universitete atliktas tyrimas.
Pasak sociologo Christian Munsh, vyrai, kuriuos išlaiko moterys, net 5 kartus dažniau būna neištikimi, lyginant su tais, kurie uždirba tiek pat, kiek jų sutuoktinės ar draugės. Mokslininkas daro išvadą, kad tokie vyrai galbūt jaučiasi nelaimingi, nevykėliai, nepilnaverčiai, o santykiai su kitomis moterimis tai tarsi kompensuoja. Įdomu, kad vyrai, kurie uždirba žymiai daugiau, nei jų partnerės, taip pat gerokai dažniau linkę apgaudinėti jas. Kaip ir tiek pat kiek sutuoktiniai ar daugiau už juos uždirbančios moterys. Geriausia, kai moteris uždirba šiek tiek mažiau nei vyras, apie 75 proc. jo pajamų. Labai retai neištikimybei ryžtasi vyrų pilnai išlaikomos moterys (namų šeimininkės).
Nelemtas genas?
Niujorko Binghamton universitete atliktas tyrimas mokslininkams leidžia daryti prielaidą, kad dėl polinkio į neištikimybę gali būti kalti genai.
Vienas tyrinėtojų, Justin Garcia, sako, kad žmonių seksualinis elgesys labai skirtingas. O kas jį lemia, iki šiol nebuvo žinoma. Mokslininkui ir jo komandai pavyko nustatyti, kad tai gali lemti tam tikri genai. Turintiems geną DRD 4 būdingas polinkis į neįpareigojančius seksualinius santykius, vienos nakties nuotykius ir neištikimybę. Manoma, kad tai susiję su didesniu dopamino, nervų sistemoje veikiančios medžiagos, išsiskyrimu. Didesnis jo kiekis lemia tam tikrą elgesį. Tokie žmonės mėgsta riziką, naujoves, nekenčia rutinos, jiems neįdomūs įprasti socialiniai ryšiai.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Kas per daug, tas nesveika, sako liaudies išmintis. Ja ir reikėtų vadovautis, kai kalbame apie pomėgį tvarkytis. Šiaip jau meilė tvarkai – neblogas dalykas. Kur kas maloniau ir smagiau gyventi, kai namai spindi švara, toks pats ir darbo kabinetas. Bet kai ima erzinti net menkiausia ne vietoje padėta smulkmena, reikėtų susimąstyti, dėl ko taip jaučiatės. Apie tai kalbamės su psichoterapeute Agne Kirvaitiene:

Anksčiau susinervinusi mėgdavau tvarkyti stalčius. Tai mane paveikdavo raminančiai. Tačiau pastaruoju metu parėjusi iš darbo, kad ir kaip būčiau pavargusi, negaliu nė arbatos ramiai išgerti, kol nenuvalau trupiniuoto stalo, neišlyginu pledo ant sofos. Kodėl aš taip elgiuosi?

Tiesiog esate truputėlį pavargusi, suirzusi ar nuliūdusi. Taip vadinama „švaros manija“ – savotiškas kompromisas, kurį jūsų psichika sukuria norėdama išvengti nemalonių išgyvenimų. Visiems žmonėms būdingas polinkis į situacijas, keliančias stiprius emocinius išgyvenimus reaguoti puolant į kokį nors užsiėmimą, darbą, tvarkymąsi užuot leidus sau išjausti ir išgyventi. Tai viena iš geriausių „psichinės gynybos“ formų.

Ji būdinga tvirtiems, atsakingiems, organizuotiems žmonėms, kurie gyvenime yra „garvežiai“ – ima ant savo kupros sunkiausią krūvį ir kantriai, nemurmėdami tempia tiek, kiek reikia. Panašus polinkis į tvarką ir švarą būdingas gydytojams, mokytojams, inžinieriams, vadovams ir kt. Visi žinome, kad jais galime pasikliauti, jie visuomet padaro tai, ką pažada. Šie žmonės turi polinkį daug kartų tikrinti, perrašinėti ir taisyti savo pačių darbą, nes viduje jaučiasi nepakankamai tobuli.

Po perdėtu tvarkingumu gali slėptis didelis nerimas ir nesaugumas. Atrodo, kad aplinkui pernelyg daug chaoso, neapibrėžtumo. Konkreti tvarka, seka, eiliškumas tarnauja kaip galimybė sukontroliuoti nesukontroliuojamus dalykus. Žmogiškos emocijos atrodo pernelyg miglotos, neaiškios, neapibrėžtos, į pedantizmą linkę žmonės jomis negali remtis. Tarpusavio santykiai kelia abejones: jų nepačiupinėsi, neišmatuosi. Konkretūs nurodymai, taisyklės, schemos – jas gali kontroliuoti ir valdyti. Tai padeda susikurti iliuziją, kad gali valdyti ir erdvę, ir laiką ir žmones.

Ar tai gali būti vidinio nepasitenkinimo, sudėtingų gyvenimo problemų, su kuriomis susidūrei, atspindys?

Kai atsiduriame nemalonioje situacijoje ar iškyla sunkumų, patiriame vienokius ar kitokius intensyvius išgyvenimus. Ne visus juos norime ir galime suvokti. Su ta kita, „išstumtąja“ jausmų dalimi tenka tvarkytis mūsų pasąmonei. Tuomet ir ima reikštis įvairiausios psichinės gynybos formos nuo jų formos. Dažniausiai augdami jau būname spėję išsiugdyti tam tikrą, tik mums būdingą strategijų rinkinį. Jei žmogus linkęs į obsesijas arba įkyrumus, jie sustiprėja. Jei linkęs pulti į beviltiškumą – suserga depresija, jei panikuoti – atsiranda panikos atakos, jei „mestis į veiksmą“ – atsiranda neadekvatūs veiksmai ar įvairiausios veiklos rūšys: papildomi darbai, mokslai ir įsipareigojimai. Priklausomybėmis sergantys žmonės pradeda gerti ir t.t. Psichologai ir psichoterapeutai gali padėti susigyventi su „išstumtąja“ sielos dalimi.

Kokios kitos priežastys gali nulemti polinkį į liguistą pedantizmą?

Manoma, kad tokiam sutrikimui atsirasti didelę įtaką gali turėti pernelyg griežtas auklėjimas, fizinės bausmės, perdėtas ar net sadistiškas reikalavimas laikytis švaros vaikystėje, kuomet vaikas dar fiziologiškai nėra pajėgus tai padaryti. Patirta trauma dėl nuolatinio gėdijimo, išlieka kaip vidinė, „išvirkščioji“ perdėtai tvarkingų ir švarių žmonių elgesio pusė. Jų gyvenimą nuodija giliai slepiama nuoskauda ir pažeminimas bei savęs kaip nešvaraus, niekam tikusio ar net nenormalaus, suvokimas. Kartu kyla neįsisąmoninto pykčio ir noro atkeršyti savo skriaudikams banga.

Nuo tokių išgyvenimų ginamasi perfekcionizmo ir pedantizmo siekimu, išsekinant save ir savo artimuosius ar bendradarbius. Nors išoriškai atrodo tvarkingi, pasitempę, kiek nutolę, formalūs, nuobodūs ir šaltoki, linkę moralizuoti, jie gali turėti savo „alter ego“ – visiškai priešingą fasadinei asmenybės dalį. Pvz.: kokį nors nemalonų įprotį ar silpnybę: pvz.: vaikšto riebaluotais plaukais arba laiko savo naudotų kojinių maišelį švarių baltinių spintoje ir pan. Tai tarsi būdas pasipriešinti persekiojančiam objektui (juk jie tampa savotiškais savo perdėto tvarkingumo įkaitais).

Kokie dar įkyrūs, pasikartojantys veiksmai mus gali apimti tokiais atvejais?

Įkyrios mintys, vadinamos obsesijomis, gali pasireikšti pačia įvairiausia forma, pvz.: ar užrakintos durys, ar išjungtos dujos, ar tikrai švariai nuplautos rankos. Jos sukelia dvasinį diskomfortą ir liguistą poreikį viską nuolat tikrinti bei perdaryti po kelis ar net keliolika kartų. Kartais tai būna labai skaudžios, neramios ir sunkios mintys: baimė, kad atsitiks kokia nors nelaimė ar kad pats žmogus padarys kažką baisaus savo artimiesiems ar sau. Įdomiausia, kad pats žmogus patiria savo mintis kaip svetimas – ne jo, lyg jam prievarta primestas. Būtent dėl to senovėje buvo manoma, kad piktoji dvasia apsėdo žmogų, nuo žodžio apsėsti ir kilo sutrikimo pavadinimas.

Kompulsijos – pasikartojantys veiksmai arba ritualai: poreikis skaičiuoti pravažiuojančias mėlynas mašinas, šaligatvio plyteles, laiptų pakopas ir pan. Prieš miegą daiktus sudėlioti ir sulankstyti tik tam tikra tvarka, nusirengiant ir apsirengiant tris kartus pasižiūrėti per kairį petį ir t.t. Pats žmogus supranta, kad tai beprasmiška, tačiau jis negali nieko veikti toliau, kol teisingai neatliks šio ritualo, o atlikęs patiria palengvėjimą – lyg permaldavęs, atitolinęs jam ar jo artimiesiems iškilusią grėsmę. Daugelis iš mūsų tris kartus pabeldžiame į medį, jei pasakome savo norą ir trokštame, kad jis toliau pildytųsi, apeiname gatvę, kurią perbėgo juoda katė ir pan. Kol tai neperžengia saiko, viskas gerai.

Ar toks elgesys laikomas sveikatos sutrikimu ir kada reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus?

Jis tampa psichikos sveikatos sutrikimu, vadinamu obsesiniu – kompulsiniu sindromu, kuomet pvz. dėl įkyraus rankų plovimo ar baimės, kad durys neužrakintos, o lygintuvas neišjungtas žmogus nebegali išeiti iš namų, dirbti, užsiimti įprasta veikla. Tada reikėtų nedelsti ir ieškoti pagalbos. Lengvesniais atvejais pasreiškia vidutinis nerimo ir lengvos depresijos lygis. Deja, patys mes jo negalime išmatuoti, todėl reikia kreiptis pagalbos į specialistą (psichiatrą, psichoterapeutą arba psichologą).

Ar įmanoma kaip nors padėti sau, kol tie veiksmai dar netapo liguistais?

Šie žmonės būna linkę persidirbti, nemoka rūpintis savimi ir ilsėtis. Kadangi kiekviena situacija, kur nėra aiškių schemų, taisyklių ar veiksmo kelia didelį nerimą, tenka iš naujo, lyg sudėtingo meno mokytis atsipalaidavimo, poilsio ir paprasto žmogiško mėgavimosi maloniais dalykais. Prisiminti, jog santykiai su artimaisiais taip pat yra darbas ir jam reikia skirti pakankamai laiko. Gerai tinka joga, meditacija, baseinas ir kitos atsipalaidavimo technikos. Gyvenanti su tokiu žmogumi gali būti saugu, tačiau ir labai nelengva. Šie žmonės tam tikra prasme renkasi sirgti neuroze tam, kad apsaugotų artimuosius nuo savo pykčio ir išsaugotų santykius.

Susirūpinti vertėtų, kai toks elgesys tampa nelanksčiu, tvarkai paaukojami žmogiški santykiai, ji tampa kančia pačiam žmogui ar jo artimiesiems. Plačiau apie tai – situacijos.

Situacija. Moteris grįžusi iš darbo užuot pasisveikinusi su vyru, vaikais ir juos apkabinusi ar persimetusi keliais žodžiais apie tai, kaip prabėgo diena, bėga nusivalyti makiažo. Tai ji turi atlikti ne bet kaip, o tik tam tikra tvarka, kelis kartus iš eilės. Baigusi puola plauti grindis, valyti dulkes ir rikiuoti puodukus lentynose, ir tik po to jau gali sukaupti dėmesį ties aplinkiniais.

Psichoterapeutės komentaras. Kodėl ji taip elgiasi? Kažkas iš vidaus ją stumia ir ji nepajėgia tai jėgai atsispirti, nors ir suvokia situacijos absurdiškumą ir dėl to jaučia gėdą. Moteris anksti išmoksta, kaip svarbu būti „gera mama“ ir „rūpestinga žmona“, tačiau arusi visą dieną darbe grįždama namo tetrokšta ištiesti kojas ir ramiai pažiūrėti mėgiamą TV serialą. Tačiau ją pasitinka išsiilgę vaikų veidukai ir neramiai mindžiukuojantis alkanas sutuoktinis. Staiga ji pasijunta įsiutusi, nes nebeturi jėgų ir yra išsekusi, bet juk pykti yra negražu, nemoteriška, todėl ji eina valyti makiažo ir tvarkyti virtuvės bei plauti grindų. Tokiu būdu ji išlošia šiek tiek laiko sau ir simboline prasme „išvalo“ savo vidų nuo „neigiamų emocijų“ bei „susitvarko“ su savo bejėgiškumu ir nepasitenkinimu.

Situacija. Vyras vos įžengęs į namus po darbo, „per jėgą“, surauktu veidu pabučiavęs žmoną į skruostą, griebia skudurėlį dulkėms valyti ir rūsčiu veidu eina tikrinti sienų bei grindų švaros. Tikrina, kol suranda bent menkiausią naują dėmelę ar įbrėžimą. Tuomet sušaukia namiškius ir jiems tenka iškentėti jo pykčio, kaltinimų laviną.

Psichoterapeutės komentaras. Šis vyras darbe buvo priverstas prisiimti daugybę įsipareigojimų, taikstytis su augančiais reikalavimais ir jį apima panika, nes visko įvykdyti tiesiog fiziškai nebeįmanoma. Be to, jis priverstas nuolaidžiauti vadovams, kuriuos laiko neišmanėliais, bet kas dieną nuolankiai priima jų kritiką. Jo manymu, jis taip stengiasi tam, kad galėtų pastatyti šeimai namą ir išmokėti paskolą. Remiantis pasąmonės logika, jis užgaulioja ir niekina ne savo žmoną ir vaikus, bet silpnesnius už save, t.y. elgiasi su namiškiais taip, kaip trokšta pasielgti su direktorių valdyba, tik nedrįsta. Tuo pačiu jis jiems perkelia savo savijautą ir perduoda nežodinę žinutę: „nejaugi nematote, koks aš pažeidžiamas, persitempęs, esu ant ribos, daugiau tiesiog nebepakelsiu“. Jo pykčio priepuoliai dėl tariamos betvarkės nukreipti į žmoną ir vaikus iš tiesų yra skirti įtampai bei pykčiui išlieti.

A.Kirvaitienės patarimai

1. Ne jūs vienas atsakingas už pasaulio problemas. Pirmiausiai privalote pasirūpinti savimi, tuomet šalia jūsų kiti galės jaustis saugiai ir patogiai. Jei prisiimsite atpirkėjo kryžių, anksčiau ar vėliau palūšite slegiami nepakeliamos naštos.
2. Meilė tvarkai yra geras dalykas, tačiau tik iki tam tikros ribos. Ji peržengiama, kai ne jūs imate tvarkyti namus, bet jūsų įprotis tvarkosi su jumis kaip su savo daiktu.
3. Išmokite planuoti ne tik darbus, bet įtraukti į darbotvarkę laisvas, poilsiui ir atsipalaidavimui skirtas valandas, neužmirškite įtraukti ir laiką miegui, valgymui bei „dykaduoniavimui“.
4. Išmokite mėgautis ne vien tik pasiekimais, rezultatais, įspūdžio stiprumu, bet ir paprastų žmogiškų santykių teikiamais malonumais: dyko buvimo drauge, gulėjimo ant sofutės, katino glostymo, mezgimo ar kt. Juk žmogus negali vien tik įkvėpinėti, ateina laikas ir iškvėpimui.
5. Jei nepadeda, pradėkite lankyti jogos, meditacijos, autotreningo kursus.
6. Jei jaučiate, kad kyla nerimas, įtampa ar užplūdo įkyrios mintys, minutėlę stabtelėkite, užmerkite akis ir pasakykite sau: „Daryk tai, ką darai, tik leisk sau jaustis truputėlį ramiau“, galite pakartoti tai kelis kartus.
7. Pyktis nėra blogas dalykas – jis padeda mums tvirtai stovėti ant žemės, ginti savo ribas. Pykti yra žmogiška. Tačiau per daug pykčio gali išardyti santykius, todėl išmokite sąmoningai pykti ir aiškiai formuluoti savo poreikius – tam jums gali prireikti ir psichoterapeuto pagalbos.

Ne viena pasaulio įžymybė įtampą, nerimą ir stresą taip pat malšina palaikydami tvarką ir švarą.
Garsus futbolistas David Beckham mėgsta idealią švarą ir tobulą tvarką. Jam patinka, kai viskas sudėliota poromis, jei ant stalo yra trys knygos, jis tuoj pat vieną paims arba pridės.
Dainininkas Justin Timberlake neslepia, kad jam patinka tvarkingomis eilėmis surikiuoti daiktai, o šaldytuve maisto produktai turi būti sudėlioti tam tikra tvarka. Dėl to jis nuolat pykstasi su savo gyvenimo drauge.
Aktorius Leonardo di Caprio turi pasitelkti dideles valios pastangas, kad nekreiptų dėmesio, kur stato kojas. Jis nuo pat vaikystės stengdavosio apeiti šaligatvio vietas, kur yra prilipusi kramtomoji guma. Taip pat jam tenka įveikti potraukį praeiti pro duris keletą kartų iš eilės.
Aktorė Cameron Diaz kenčia nuo švaros manijos: ji daug kartų valo durų rankenas, duris atidarinėja alkūne, taip pat dažnai plauna rankas.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222