Stotelė tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio

Sakoma, kad paauglystė – ne liga. Tačiau dažnai ji šeimai atneša ne ką mažiau išbandymų. „Jei būtų liga, galėtume savo sūnų ar dukrą atiduoti gydytojų globai, o tinkamai parinkus vaistus tikėtis visiško pasveikimo. Deja, nėra tokios „stebuklingos piliulės“, – tikina psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė. Su ja kalbamės apie tai, kaip tėvams ir vaikams lengviau išgyventi paauglystę.

Ar iš tiesų paauglystė dabar prasideda anksčiau ir vėliau baigiasi?

Taip, tai vadinama akceleracija. Kai kas kaltina genus, gerėjantį pragyvenimą ir mitybą, kiti – įvairių maisto priedų, o taip pat ir hormonų bei augimo stimuliatorių, be kurių šiandieną neapsieina gyvulininkystės ir augalininkystės pramonė, įtaką. Tiesa yra ta, kad dabartiniai paaugliai auga ir vystosi bei fiziškai subręsta nepalyginti anksčiau negu mūsų senelių ar prosenelių laikais. Deja, dvasinės raidos tai labai neįtakoja. Paauglys, nors ir turi suaugusio žmogaus kūną, viduje lieka vaiku, kuriam dar labai mūsų globos ir rūpesčio.

Kaip pasikeičia vaiko mąstymas, elgesys ir kodėl?

Paauglius ir jų pasikeitusį elgesį lengviau suprasti ir pateisinti suvokus, jog tai nelengvas jiems patiems etapas, pažymėtas „nepastovumo“ žyme. Lyg tarpinė stotelė tarp vaikiško ir suaugusiųjų pasaulio. Todėl paaugliai kartais elgiasi kaip visai suaugę, atsakingi, pareigingi, reikalauja laisvės, trokšta būti įvertinti. O kai visai to nesitikime, gali pasielgti kaip maži vaikai – impulsyviai, neatsakingai, pasiduoti „akimirkos nuotaikai“ nesusimąstydami apie tokio elgesio pasekmes.

Pavyzdžiui, paauglys pradeda reikalauti kad į jo kambario duris būtų įstatyta spyna, prašo kitų šeimos narių neiti ten be leidimo ir belstis (visai adekvatūs suaugusio žmogaus norai), o tam, kad šeimos nariai nepamirštų šių reikalavimų, pakabina ant savo kambario durų iš išorės kaukolės su sukryžiuotais kaulais piešinį (norų realizacijos priemonės tikrai labai vaikiškos).

Nepamirškime, kad dėl paaugliui iškilusių brendimo uždavinių ir šio laikotarpio „pereinamumo“ specifikos augančių vaikų psichika darosi labilesnė, greičiau praranda pusiausvyrą, o jiems tenka atlaikyti tikrai ne mažą įtampą. Iš vienos pusės stiprėja tėvų ir mokytojų reikalavimai, viduje stiprėja seksualinė ir agresyvi energija, poreikis susirasti draugų, mylėti, jaustis artimu ir išsikovoti pripažinimą bendraamžių tarpe.

Vienas iš paauglišką psichiką įtakojančių dalykų – dėl brendimo ir hormonų įtakos sustiprėję potraukiai, ypač seksualinis. Tėvams savo vaikus leis geriau suprasti suvokimas, jog paaugliška mąstysena ir elgesys visuomet yra labai erotizuoti. Jie daug galvoja apie seksą, meilę, švelnumą, draugystę, apie tai fantazuoja. Išoriškai gali atrodyti viskam abejingi, nutolę arba nuolat pasinėrę į kokią nors veiklą, išorinėmis priemonėmis abndydami kontroliuoti savo emocinę savijautą.

Paauglystėje toli gražu ne mokymasis ir tėvų ar autoritetų pripažinimo siekimas motyvuoja. Pagrindinis paauglystės uždavinys yra susirasti draugų, terpę, kurioje gali jaustis saugiai, savu ir būti priimtas. Mūsų, tėvų, užduotis yra padėti savo vaikams spręsti šio sudėtingo jų brandos laikotarpio uždavinius. Moralizuoti ir kalbėti apie pažymius bei skiepyti jiems savo amžinųjų gyvenimo vertybių supratimą jau yra gerokai per vėlu.

Kodėl tėvams dažnai būna taip sunku suprasti į paauglystę įžengusius savo vaikus?

Suprasti nėra sunkiausia. Sunkiausia ištverti savo paauglius vaikus su visomis jų iki kraštutinumo užliejančiomis emocijomis. Visi tėvai, kurie augina paauglius, yra patyrę būseną, kai norėtum savo vaiką tiesiogine to žodžio prasme „įmūryti į sieną“ arba „prilupti su šlepete“. Paaugliai gali labai skatinti savo tėvus jausti pyktį ir bejėgiškumą, nes tai yra jausmai, iškylantys jiems patiems bendraujant su bendraamžiais, su jais jiems patiems sunkiausia susitvarkyti. Neklausymas, atsikalbinėjimas ir mūsų statymas į nemalonią padėtį – tai nesuvoktas pagalbos prašymas.

Pagal mūsų reakcijas jie mokosi tvarkytis su šiais emociniais sunkumais. Panašiai kaip filme „Operacija Y“, kuomet vienas iš veikėjų sako kitam: „treniruokis su katėmis“. Šiuo atveju mes ir esame tos katės, su kuriomis mūsų bręstantys vaikai treniruojasi, mokydamiesi gyventi. Be to, jiems įžengus į paauglystę atsinaujina mūsų pačių kažkada neįveikti emociniai paauglystės sunkumai, vidiniai konfliktai: galios pajautimas, noras pirmauti, būti teisiu ir neklystančiu autoritetu. Kartais praverstų pamąstyti, argi ne mūsų pačių vidinis paauglys linkęs veltis į kovas su savo vaikais???

Kodėl jiems svarbiausi tampa draugai, o suaugusius ima negailestingai kritikuoti?

Vienas iš paauglystės sunkumų – taip vadinama „tapatumo krizė“. Ji prasideda nuo troškimo sugriauti viską, kas iki jų buvo pripažinta, atrasta, nes tik plyname lauke gali atsiskleisti jų pačių dar netvirtas ir menkai suvokiamas unikalumas ir originalumas. Dvasine prasme toks elgesys prasideda nuo negailestingos kritikos ir nuvertinimo jau įsisenėjusios tvarkos, tėvų, senelių puoselėtų ir jiems skiepytų vertybių. Griovimas ir troškimas kritikuoti siejasi ir su sustiprėjusiais agresyviais impulsais. Būtent agresyvaus ir seksualinio impulsų raiška verčia paauglius jungtis į grupuotes, jos gyvena pagal savo taisykles, dažniausiai priešingas visuomenėje paplitusioms normoms.

Ar svarbu, kad paauglys turėtų žmogų, kuris jam būtų autoritetas?

Be abejo, visiems augantiems vaikams labai svarbu turėti žmogų, kuris būtų pastovus, patikimas ir nuoseklus tame, ką sako ir tame, ką daro. Tačiau paauglystėje uždavinys yra priešingas – tampa be galo svarbu patirti, kad tu gali visiškai ir absoliučiai tokį žmogų sukritikuoti ir nuvertinti, tam tikra prasme – pilnai išgyventi jo autoriteto griuvimą ir tuo pat metu jausti, kad gali viską pataisyti, kad emocinis ryšys su juo tęsis. Kitaip tariant, svarbiausia, kad autoritetai garbingai išgyventų savo mirtį ir sugebėtų pradėti formuoti santykius su paaugliu kitame, suaugusio žmogaus lygmenyje.

Kodėl jie taip trokšta būti „kaip visi“?

Priešingai, jie trokšta būti „ne tokie kaip mes visi“ – mes, kurie baigiame išnaudoti šios žemės resursus ir uždusti nuo savo pačių veiklos sukeltų gamtos kataklizmų. Jie mano, kad tik jie vieni geriausiai žino, kaip reikia gyventi ir gali mus to išmokyti. „Kaip visi“ tinka ta prasme, kad paaugliai, nuvertinę tėvų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų autoritetą privalo rasti savo terpę, grupę, kurios autoritetui galėtų paklusti ir kurios dalimi jaustųsi. Tai būtinai turi vykti už šeimos ribų, dėl to tokie svarbūs jiems tampa draugai, jų nuomonė, jie tiek daug laiko leidžia kartu, plepa telefonu.

Ar reikia stengtis paauglį labiau užimti, tikintis kad tai padės apsaugoti jį nuo paklydimų?

Svarbu stengtis sulaikyti paauglį nuo drastiškų sprendimų, pavyzdžiui, noro mesti seniai lankomą sportą ar muzikos mokyklą, tačiau tuo pačiu reikėtų suteikti jiems pakankamai laisvės ir autonomijos priimti kitus sprendimus gyvenime. Nuo narkotikų ir alkoholio neapsaugo nei užimtumas, nei moralizavimas. Geriausiai apsaugo mūsų pačių požiūris į šias visuomenės problemas. Net jei moralizuojame ir skaitome paskaitas vaikams apie sveiką gyvenimo būdą, o patys rūkome ir vartojame alkoholinius gėrimus, tai jie tikrai seks mūsų gyvuoju pavyzdžiu, užuot o klausę mūsų pamokymų. Tai įrodo daugelis tyrimų.

Kaip reikėtų bendrauti su paaugliais – kaip ir anksčiau, būti griežtesniems ar tolerantiškesniems?

Deja, nėra vieno recepto. Galėčiau palinkėti nepamiršti, kad nors mūsų paaugliai vaikai darosi panašūs į suaugusius, jie vis tik dar yra tikri vaikai. Nors visi trokštame būti jų draugais, būtent mes esame suaugę ir turime prisiimti atsakomybę bei sprendimus, o ne permesti savo vaikams jų auklėjimo funkcijas.

Todėl nebijokime atvirai išsakyti savo nuomonės, nubrėžti elgesio ribų: „Tu esi nepilnametis ir negali gerti alkoholinių gėrimų. Taip sakau todėl, kad tave labai myliu ir tu man labai rūpi“. Jeigu dukra susiruošė rašyti matematikos kontrolinio darbo apsirengusi mini sijonėliu ir pasidariusi vakarinį makiažą, pasidalinkime savo pastebėjimais: gal jos apranga sukels tam tikrą klasės vaikinų ir matematikos mokytojos reakciją, kurios ji, jei tik susimąstytų, turbūt nelabai norėtų susilaukti…

Dar vienas labai svarbus dalykas: mes jau žinome, kad pyktis, agresija ir priešiškumas kyla iš vidinio bejėgiškumo, beviltiškumo jausmo. Čia tėvai tikrai gali ateiti į pagalbą. Padėkime savo vaikams išgyventi ir galios, ir pripažinimo jausmus – leiskime patiems nueiti į parduotuvę, išsirinkti produktus ir paruošti šeimai pietus, susilaikykime nuo kritiškų komentarų, jei jiems ne viskas iš karto pavyks. Atkreipkime dėmesį, jei sūnus išsako savo nuomonę, nepulkime jos sumenkinti.

Susidaro įspūdis, kad šiandieniniai paaugliai kur kas sunkiau išgyvena šį gyvenimo laikotarpį.

Manau, kad gyvename pasaulyje, kuriame gyvenimo tempas vis greitėja, kur vertybės ir mados, žmonių veidai ir populiarios profesijos keičiasi kaip kaleidoskope ir kiekvienai naujai kartai tenka susidurti su vis didėjančiu išoriniu spaudimu. Todėl įvairių žmogaus raidos tarpsnių krizės gal būt iš tiesų išgyvenamos sunkiau…

Kada tėvams reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus?

Vos tik pajutote, kad problemos įsibėgėja, nelaukdami, kol taps nevaldomos, o skausmas ar kančia, kuriuos patiriate, visiškai nepakeliami.
Taip pat tokiais atvejais:
• jei sužinojote, kad vartoja narkotikus.
• jei kyla problemų dėl alkoholio vartojimo: negrįžta namo, patenka į policiją, yra išblaivinamas.
• jei sužinojote apie agresyvų, su prievarta susijusį elgesį.
• jei įvyko smurtas ar patyrė psichinę traumą (sukrėtimą).
• jei apima nevaldomi pykčio, verkimo ar pakilios nuotaikos priepuoliai.
• jei staiga tapo apatiškas, nesikelia iš lovos, atsisako eiti į pamokas.
• jei pastebėjote pasikeitusius valgymo įpročius: nevalgo arba stipriai persivalgo ir kt.
10 žingsnių, kurie gali tėvams padėti geriau suprasti paauglius ir su jais bendrauti
1. Išmokite žvelgti į paauglį per dvigubus (mažo vaiko ir jaunuolio) akinius. Tai padės atskirti, kuri pusė šiuo metu lemia elgesį ir kokie yra tikrieji jo poreikiai.
2. Nepamirškite, kad kol gyvena su jumis, paaugliui būtinai reikia, kad kas nors jam vadovautų ir būtų iš tiesų suaugęs bei pajėgus visuomet prisiimti atsakomybę.
3. Duodami nurodymus nesivelkite į ginčus, nesiaiškinkite ir nesiteisinkite. Jei vaikas neklauso, padeda „sugedusios plokštelės“ metodas. Žiūrėkite į akis, į visus jo argumentus tvirtu balsu atsakykite kartodami tą patį sakinį. Jūs esate tėvai ir ribas nustatyti privalote jūs.
4. Kritikuokite ne vaiką, bet jo poelgius. Niekuomet nesakykite jam: tu blogas, netikęs, vietoj to pasakykite: „tu pasielgei blogai, netinkamai“.
5. Leiskite vaikams priešintis ir atsikalbinėti, tačiau kartu tvirtai laikykitės savo nuomonės ir išreikalaukite, kad jūsų paliepimai būtų vykdomi. Kiekviename pasipriešinime glūdi liūdesys, pyktis ir baimė. Padėkite vaikams tai išgyventi ir išreikšti, tik tuomet jie galės išaugti tikrai stipriomis asmenybėmis.
6. Leiskite savo vaikams būti kitokiems nei visi, net jei jie ir neatitiks jūsų standartų. Gerbkite jų individualumą ir autentiškumą, o ne pulkite jų taisyti. Priešingu atveju vaikui gali susidaryti įspūdis, kad jis nenormalus ar liguistas.
7. Gerbkite vaikų svajones ir troškimus. Visiems mums įgimta trokšti daugiau nei turime. Žmonės, kurie sugeba svajoti ir turi tvirtą valią, gyvenime pasiekia daugiausiai.
8. Leiskite vaikams klysti. Gyvenimas yra nenutrūkstama klaidų ir jų atitaisymo virtinė. Draudimas klysti nužudo sugebėjimą taisyti savo klaidas ir iš jų mokytis.
9. Niekuomet nesidalinkite savo sunkiais išgyvenimais su vaikais. Tam yra jūsų bendraamžiai ir psichologai. Vaikams yra per sunku teikti jums emocinę paramą, tai darydami jie yra priversti užgniaužti savo pačių jausmus ir poreikius.
10. Jei supratote, kad skaudinote savo vaikus, pirmiausia atleiskite sau taip, kaip norėtumėte kad jums atleistų jūsų vaikai. Juk darėte viską, ką tik įstengėte. Idealių tėvų nebūna. Geri tėvai nuo blogų skiriasi ne tuo, kad nedaro klaidų, o tuo, kaip jie elgiasi jas padarę.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

„Mes gyvename ir judame grupėse lyg žuvys vandenyje“, – sakė Sigmund Fuchs. Žmogus – bendruomeninis, grupėmis egzistuojantis gyvūnas. Be savo gaujos, bandos, spiečiaus, be „bendraminčių“ mūsų individualumas nieko vertas. Žmoniškam tapatumui gyvybiškai svarbus priklausomybės jausmas. Šis jausmas yra taip įaugęs į mūsų kraują, kad apie jį retai susimąstome. Juk žuvys nežino, kad gyvena vandenyje, tačiau tai nė kiek netrukdo joms plaukti. Panašiai kaip žuvims reikalingas vandenyje ištirpęs deguonis, taip ir mums, mūsų sielos gyvybei ir sveikai savasčiai palaikyti gyvybiškai svarbus susietumo su kitais žmonėmis jausmas. Kaip ir jausmas, kad esi dalis kažko didesnio nei asmeninis Ego: esi šeimos, profesinio klano, bažnytinės bendruomenės, senų draugių ratelio narys. Gal todėl taip sunku ištverti atskyrimą, – didesnio skausmo, nei būti išvarytam iš savo gaujos, vargu ar surastume. Net ir labiausiai užkietėję nusikaltėliai bijo karcerio – visiško atskyrimo keliamų kančių.

Terapija būnant tarp žmonių

Buvimas grupėje – neatsiejama gyvenimo dalis. Ji ne tik patenkina mūsų poreikius, bet ir gali padėti išspręsti įvairias problemas. Tarkime, psichoterapinių grupių dėka žmonės gauna jiems reikalingą pagalbą ir įgyja sugebėjimą geriau tvarkytis su iškylančiais sunkumais gyvenime už grupės ribų. Kaip tai vyksta?
Nors ne visi mes turime visas sveikas asmenybės dalis, žmonių grupėje, kurioje yra bent 5-7 nariai paprastai yra visos sveikos ir būtinos normaliam kiekvieno iš mūsų egzistavimui psichikos dalys.
Mes visi turime žmogiškojo ryšio poreikį, arba taip vadinamą santykių alkį, kaip teigia prisirišimo teorijos šalininkai. Jį galime patenkinti įvairiai, tačiau ypač gerai – žmonių grupėje, nes ten – kaip brangiame restorane – daug patiekalų ir visuomet gali išsirinkti tai, ko tau labiausiai norisi. Tai skamba paprastai ir net buitiškai, tačiau atidžiau pažvelgus į šitą idėją, atrandi, jog ji turi ir žymiai gilesnius, egzistencinius ir religinius dalykus siekiančias prasmes.
Grupinės terapijos metu psichoterapinis darbas vyksta žmonių grupėje. Manoma, kad grupinė psichoterapija yra labiau stimuliuojanti, intensyvesnė ir padeda pasiekti panašių terapinių tikslų kaip ir individuali psichoterapija, tik su mažesnėmis pastangomis ir per trumpesnį laiką. Grupinės sesijos pradėtos pastebėjus, kad ir patys žmonės, net ir be profesionalų priežiūros, gali nemažai padėti vieni kitiems. Juk kitų problemas pastebėti yra žymiai lengviau, kaip ir numatyti jų kilmės priežastis bei pagalbos būdus.
Psichoterapinėje grupėje dalyvauja nuo 5 iki 12 narių. Grupę paprastai veda psichoterapeutas, tačiau egzistuoja ir tokios grupės, kuriose nėra vedančiojo, o visi jos nariai yra lygiateisiai: ir duodantys, ir gaunantys pagalbą – daugiausia taip veikia savitarpio paramos grupės, tačiau panaši tradicija egzistuoja ir grupinėje analizėje. Paprastai psichodinamiškai arba psichoanalitiškai orientuotose grupėse, darbas vyksta pokalbio arba laisvos diskusijos būdu, kurioje dalyvauja visi grupės nariai. Grupinėje terapijoje veikia taip vadinamas „grandinės efektas“ – kuomet vienas grupės narys tarsi pasigauna ir savaip pratęsia prieš tai kalbėjusio žmogaus mintį (tai atitiktų laisvų asociacijų principą individualioje terapijoje).

Šeima, grupė, bendruomenė
Žmonių grupė, net ne psichoterapiškai orientuota, o tiesiog susidedanti iš vienas kitą pažįstančių žmonių, tikrai gali būti universalus pagalbos šaltinis visiems jos nariams, tačiau gali tapti ir masinės psichozės reiškiniu – kuomet grupės nuomonė tampa svarbesnė nei žmogiškumas. Psichoterapijos pradininkai ir pripažinti mokslininkai: J. Rickman, M. Balint ir D.W. Winnicott, W. Bion bei jų mokinys C. Bollas savo darbuose svarstė ir plėtojo objektinių ryšių psichoterapijos teorijas ir siejo jas su grupinių procesų dinamika. Pabandykime pasižiūrėti taip: vienas – tai aš, subjektas (vienetas), du – tai Aš ir Tu (pora), trys tai vyras, moteris ir vaikas (trikampis), keturi – tai vyras, žmona ir vaikai (šeima), penki tai mes ir dar vienas, ne iš mūsų šeimos, bet taip pat mums svarbus (bendruomenė), šeši tai mūsų bendruomenė ir kiti (tauta), septyni tai jau visa žmonija, civilizacija. ir t.t.
Dirbant psichoterapinį darbą labai dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie, šia prasme, negali suskaičiuoti net iki keturių. Beje, pasitaiko žmonių, kurie net nėra vienetas, o greičiau panašūs į -1, tiek svarbių asmenybės dalių jiems trūksta, jie dažnai serga psichoziniais susirgimais arba tampa priklausomi. Tačiau dažniau pagalbos kreipiasi žmonės jau įveikę nežmoniškus sunkumus, priėmę gyvenimo iššūkius, įgiję išsilavinimą, susikūrę visuomeninį statusą, padarę gerą karjerą, tačiau taip ir neįstengiantys gyventi šeimoje. Dažnai jie gyvenime jau patyrę dvi ar net tris santuokas, augina būrelį vaikų, tačiau ryšiai tarp jų padriki ir chaotiški, o kiekvienas naujas bandymas sukurti stabilią šeimą atneša tik dar daugiau praradimų ir skausmo. Objektinių ryšių teorijos požiūriu, tai žmonės, kurie negali suskaičiuoti iki keturių. Kuomet susitinka vyras ir moteris, tarp jų užsimezga intymus, seksualinis ryšys, jie gali susilaukti vaiko, tačiau mes gerai žinome, jog tai dar nereiškia, kad jie galės išbūti drauge ilgą laiką ir taps viena šeima. Kuo skiriasi buvimas šeima nuo tiesiog gyvenimo drauge? Kas yra tas paslaptingasis dėmuo, kurį reikia pridėti prie tiesiog vyro, moters ir vaiko tam, kad jie taptų visuma, kuri yra daugiau nei atskira dėmenų suma, taptų viena šeima? C. Bollas rašo, jog šeima kilusi iš lot. žodžio falmilia – t.y. tai, kas sava, pažįstama. Šeima – tai pažįstamų, savų žmonių būrelis, kuriuos jungia bendra „mes esame viena šeima“ patirtis. Tokiu būdu ketvirtasis dėmuo, arba ketvirtasis psichikos objektas – tai giliai įsišaknijusi, turinti gentinį ir biologinį pagrindą psichikos struktūra, kuri pirmiausia yra atsakinga už bendravimą ir gerą informacinių kanalų funkcionavimą tarp atskirų šeimos narių. Tai pasąmoningas darinys mūsų psichikoje, kuris atpažįsta „sava“ ir „svetima“, ir suteikia psichinės erdvės mąstyti apie save kaip apie dalelę šeimos. Čia vyksta sprendimai, kas yra sava ir kas mums svetima. Šis objektas yra bendras visiems šeimos nariams ir jo funkcionavimą mes jaučiame kaip tam tikrą intymumo ir atvirumo būseną bei meilę savo artimiesiems. Čia telpa begaliniai drauge išgyventi momentai ir suvokimas to, kas priimtina, leistina šioje šeimoje ir kas draudžiama. Kiekvienos šeimos kūrimas pasąmoningų, laukinių procesų lygyje prasideda nuo žudymo. Juk kai susitinka vyras ir moteris, jie atsineša savuosius ketvirtuosius objektus – savąją patirtį kas buvo leistina ir draudžiamą jų tėvų šeimose ir, tam, kad galėtų atsirasti nauja šeima, naujas, jų drauge sukurtas psichikos darinys kuriuo jie dalinsis ir su savo vaikais, senųjų elgesio būdų tenka atsisakyti kartą ir visiems laikams. Tai nėra taip lengva padaryti, kaip gali pasirodyti. Jausmas prilygsta išdavystei ar tėvažudystei. Tačiau tuo pat metu jie turi savo pagalbininką – taip vadinamą meilės įstatymą, kurį randame ir Naujajame Testamente: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Būtent ši taisyklė, žinojimas, jog sveikas altruizmas ir pasiaukojimas yra neišvengiama žmogiškojo artumo prielaida ir yra stebuklingasis, magiškas ingredientas kurį pridėjus prie trijų (moters, vyro ir vaiko) įmanoma gauti keturis (šeimą). Meilės dėsnis teigia, jog nors tarp mūsų gali kilti vaidai, konfliktai, nesutarimai ir net skausmingi atviros neapykantos momentai, mes juos išgyvensime, nes pyktis praeina, o meilė ir laimė rūpintis saviškiais išlieka.

Kaip grupė žmonių gali padėti išspręsti mano problemas?
I. Yalom savo knygoje „Grupinė terapija“ įvade pateikia tokį pamokantį palyginimą: vienas dievobaimingas Rabinas labai bijojo mirties, jis meldėsi ir prašė, kad Dievas jam parodytų, kas jo laukia pomirtiniame pasaulyje. Dievas išklausė jo maldas ir atsiuntė Angelą, kuris miego metu nusivedė Rabiną į pomirtinį pasaulį. Pirmiausia jiedu atėjo į Pragarą. Žmogus pamatė nedidelį kambarį, kuriame ratu už stalo sėdėjo grupė žmonių. Visi jie buvo labai nelaimingi, atrodė išsekę, peralkę ir perkarę, tiesiogine to žodžio prasme mirė iš alkio ir troškulio. Ant stalo garavo gardaus maisto puodas ir buvo padėta tiek šaukštų kiek žmonių buvo kambaryje, tačiau visi jie turėjo labai ilgus kotus ir todėl nė vienas žmogus negalėjo įsidėti maisto iš puodo sau į burną ir buvo pasmerkti amžinai alkti ir kankintis. Vėliau angelas nusivedė Rabiną į Dangų. Rabinas pamatė tokį patį kambarį, jo viduryje stovėjo toks pats stalas, ant stalo stovėjo toks pats puodas maisto ir gulėjo tokie patys ilgakočiai šaukštai, tačiau žmonės, sėdintys aplink stalą, atrodė sotūs, laimingi ir viskuo patenkinti. Rabinas labai nustebęs paklausė Angelo, kaip gi jiems pavyko pasisemti maisto tais šaukštais, kuriais esantys Pragare, nesugebėjo pasimaitinti. Angelas nusišypsojo ir paaiškino, kad tais šaukštais Danguje esantys žmonės tiesiog išmoko pamaitinti vieni kitus.
Kuomet pati tik pradėjau lankyti psichoterapinę grupę, sapnavau keistą sapną, tačiau manau, kad skaitytojams jo prasmė bus gana aiški. Sapnavau jog atvažiavau į benzino kolonėlę, įsipilti kuro. Tuo pačiu nusprendžiau ir užkąsti, nes žinojau, kad tos kolonėlės kitoje pusėje yra valgykla. Aš priėjau prie stalo, prie kurio sėdėjo žmonės ir valgė, drauge su jais papietavau ir tik baigdama valgyti staiga suvokiau, kad tai visai ne valgykla ar kavinė, kad aš pati nieko nesuprasdama valgiau pietus drauge su šeima, kuri kažką šventė. Susigėdusi puoliau atsiprašinėti ir siūlyti užsimokėti už pietus, tačiau aplink esantys žmonės tik ramino mane ir supratingai šypsodamiesi linkčiojo, atseit, viskas gerai, tu irgi esi laukiama tarp mūsų. Manau, jog panašiai kaip aš tuomet, gali jaustis daugelis žmonių, kurie apsisprendžia prisidėti prie vienos ar kitos psichoterapinės grupės. Užplūsta drovumo, gėdos, jaudulio išgyvenimai, troškimas būti priimtu ir pastebėtu, nežinios, pasikeitimų baimė, ir baimė, kad nepatiksi toks, koks esi. Kaip psichoterapeutė aš jaučiausi turtinga – maniau, jog turiu kuo užsimokėti už tai, ką gausiu grupėje, tačiau pasirodė, jog mano žinios nėra tai, kas konvertuojama grupėje – sapne įvyksta vertybių perkainojimas ir santykio perkeitimas – tikrąja valiuta tampa artumo, intymumo, buvimo tos pačios šeimos dalimi jausmai.

Kokias problemas galima spręsti grupėje?
Manoma, kad grupėse galima spręsti panašias problemas kaip ir individualioje terapijoje. Psichoterapinės grupės tinka žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos, panikos atakų ar išgyvenantiems pastovų nerimą bei įtampą, nemigos, valgymo sutrikimų, nepaaiškinamų baimių, įkyrių minčių ar veiksmų, ištiktiems nuolatinio streso, sergantiems priklausomybėmis, patyrusiems netektis, traumas, smurtą ar prievartą ir t.t. Grupės gali padėti ir žmonėms, turintiems taip vadinamų „asmenybės“ arba „charakterio“ sutrikimų, kenčiantiems nuo tokių dalykų kaip: perdėto drovumo ir baimės kalbėti viešai, vienatvės, artimų santykių nebuvimo, nesugebėjimo turėti asmeninę nuomonę, nesavarankiškumo, pernelyg didelio impulsyvumo, perdėtų ambicijų ir pernelyg stiprios orientacijos į pasiekimus, perdėto poreikio nuolat konkuruoti ir t.t. ir pan. Tačiau svarbiausias grupinės ir individualios terapijos skirtumas sprendžiant šiuos sunkumus yra tai, jog grupė yra ideali terpė spręsti kylančias žmonių tarpusavio bendravimo problemas. Grupėje žymiai greičiau ir aiškiau nei individualioje terapijoje ne tik atsiskleidžia įprasti ir liguisti, sustabarėję ir destruktyvūs žmogaus naudojami bendravimo modeliai ir stereotipai, bet ir galima mokytis naujų, sąmoningai pasirinktų santykių formavimo būdų.

Padeda pamatyti save iš šalies
Sakoma, kad jei nori pamatyti savo veidą, reikia prieiti prie veidrodžio, o jei nori pamatyti savo sielą, reikia prieiti prie kito žmogaus… Sugebėjimas pasidalinti savo intymiais išgyvenimais bei žinojimas, kad kitiems žmonėms būdingos panašios patirtys, ne tik suteikia palengvėjimą, bet ir gali išlaisvinti iš kankinančios vienatvės. Individualioje terapijoje ypač naudinga taip vadinama „atspindėjimo“ patirtis –savęs ir savo problemų pamatymas terapeuto akimis, tarsi galimybė pagauti savo sielos atspindį kito žmogaus sieloje, lyg kokiame veidrodyje. Tokia patirtis labai teigiamai veikia mūsų savivoką ir savęs vaizdą. Tik tokiu būdu įmanoma išsiugdyti sugebėjimą stebėti save ir pamatyti iškraipymus, kuriuos įneša intensyvūs jausmai, situacijos, vertybių sistemos, įsitikinimai ir daugelis kitų dalykų. Grupėje šis atspindėjimo ir savivokos faktorius yra kelis kartus stipresnis, nes čia veikia nebe vienas veidrodis, bet visa veidrodžių sistema, kuri atspindi ne plokščią savęs vaizdą – bet kažką panašaus į įvairiapusę dvasinę hologramą. Į grupę galima žiūrėti ir kaip į pirminės šeimos modelį, – čia galima geriau suvokti savo tarpasmenines patirtis ir įgyti naujo, koreguojančio ir gydančio patyrimo ir įžvalgų.
Grupėje atsiskleidžia ir patys universaliausi, egzistenciniai dalykai: kokia mūsų žmogiškojo gyvenimo prasmė, ar yra prasmė kentėti, kas mūsų laukia kelio pabaigoje, ką paliksime, kai išeisime ir t.t. Tik kiti žmonės gali suteikti mums neįkainojamą bendrumo jausmą. Grupė suteikia viltį – juk jei kažkam jau pavyko susitvarkyti su panašiais sunkumais, tai kodėl gi negalėtų pavykti ir man. Susitelkusi ir darbinga grupės atmosfera pasižymi ir dar viena puikia savybe – tiek sąmoningame, tiek nesąmoningame lygmenyje grupė veikia kaip talpykla visų jos narių jausmų, minčių, fantazijų, projekcijų ir vaizdinių – kad ir kiek sunkūs, kankinantys jie būtų. Būtent ši patirtis – kad grupė gali atlaikyti ir priimti visus mano jausmus, troškimus ir baimes, leidžia ir man laisviau priimti ir mylėti save tokį, koks esu. Grupinė nuo individualios terapijos dar skiriasi ir tuo, jog grupė visuomet yra ir scena – saugi žaidimų ir vaidinimų erdvė, dvasios „pratybų aikštelė“. Kartais tikrų pasikeitimų tenka laukti labai ilgai ir kantriai, kol į sceną išdrįsta įžengti ir pagaliau prabilti seniai išmoktą monologą sunkiai sutrikęs ar įskaudintas vaikas, tačiau paprastai tokia drąsa pačiame žmoguje atveria ir išlaisvina nepaprastai daug sielos energijos ir kūrybiškumo. Būnant tarp žmonių daug duoda kitų elgesio kopijavimas: autentiškos tapatybės formavimasis prasideda nuo mėgdžiojimo ir pakartojimo kurstomo troškimo būti tuo, kuo tu dar nesi. Šalia šių ir dar daugelio kitų dalykų mano galva svarbiausia yra tai, jog pasąmoniniame lygmenyje grupė veikia lyg mūsų žmogiško egzistavimo terpė ir matrica. Čia verbaliniame ir neverbaliniame lygmenyje mes keičiamės vieni su kitais labai asmenine ir informacija. Grupės santykių kontinuumas ir yra toji aplinka arba kitaip tariant „gyvybinė terpė“ kurioje gali tarpti, augti ir skleistis mūsų žmogiškumas, tiesdamas švelnias gijas kitų žmonių sielų link, susiliedamas ir susipindamas su jų patirtimis, tam, kad galėtume perkainoti ir iš naujo įprasminti savo pačių gyvenimo istorijas.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222

Kas yra panikos ataka? Ar tai kokios nors ligos požymis ar atskiras sutrikimas?

Nerimo priepuoliai yra išgyvenami kaip labai nemalonios, gąsdinančios ir varginančios būsenos. Labai dažnai nerimo sutrikimas prasideda pajutus neįprastus kūno negalavimus, todėl dažniausiai pirmoji reakcija būna: „O Dieve, turbūt susirgau kokia nors rimta liga!“.

Tipiški panikos priepuolio požymiai yra:

1. Stiprus ir dažnas širdies plakimas, širdies virpėjimas, skausmas, diskomfortas krūtinės ląstoje.

2. Padažnėjęs kvėpavimas, oro trūkumas.

3. „Kamuolio gerklėje“ arba smaugimo jausmas kakle.

4. Nemalonūs pojūčiai skrandžio srityje arba „po duobute“ – šaltis, pykinimas, spazmai.

5. Bendras silpnumas, šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas.

Taip pat dažnai drauge būna: galvos svaigimas, prakaitavimas, drebulys, odos pašiurpimas,
dilgčiojimas – nutirpusios galūnės. Žmogaus kojos ima drebėti, darosi
kaip vatinės ir jis pradeda galvoti, jog tuojau nukris, nepaeis, nualps.
Gali varginti pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai ir viduriavimas.

Tikrą panikos arba nerimo priepuolį VISUOMET(!) lydi ir psichologiniai simptomai: stiprus
ir vis augantis nerimo, įtampos jausmas, kuris pasiekia maksimumą
priepuolio metu, o vėliau, priepuoliui rimstant, palaipsniui silpnėja.
Baimės jausmas – dažniausiai pasitaiko mirties, išprotėjimo, sąmonės arba savitvardos
praradimo baimės, dar bijomasi susirgti onkologine ar kita „mirtina liga“, nukristi ar nualpti. Panikos būsenoje žmonės dažnai baiminasi, kad sustos širdis ar kvėpavimas, atsisakys veikti svarbiausi gyvybiniai organai ir ištiks mirtis.

Kartais toks nerimas gali pasireikšti ir kaip neaiškus „psichinis spaudimas“ – lyg kažkokia jėga spaustų prie žemės, atimtų ir fizines jėgas, ir sugebėjimą aiškiai mąstyti.

Dažnai prieš panikos ataką vyrauja vienatvės ir savigraužos jausmai – suvokimas, kad su visomis užgriuvusiomis gyvenimo problemomis teks tvarkytis vienam pačiam, o tai rodosi nepakeliamai sunku.

Pasitaiko ir mąstymo pakitimų – tampa sunku adekvačiai vertinti
situaciją, sukaupti dėmesį, nes jis fiksuotas tik ties gąsdinančiais kūno pojūčiais,
netikėtai, ūmiai, o atsiradusi panika auga lyg vanduo pralaužęs upės
užtvanką.

Dažniausiai žmogus iš karto nesupranta, kad jį ištiko nerimo priepuolis,
bet skuba į priėmimą pas vidaus ligų gydytoją. Nustatyta, jog daugiau
negu pusė pacientų, besikreipiančių į kardiologus dėl nemalonių pojūčių
ir skausmų krūtinėje iš tiesų kenčia nuo panikos atakų

Kiek laiko gali trukti panikos priepuoliai?

Dažniausiai prieuolis trunka 10-20 minučių ir gali tęstis iki pusvalandžio. Jeigu
priepuolis užtrunka ilgiau, greičiausiai tai nėra panikos ataka.

Nežiūrint neilgos trukmės, priepuoliai yra labai nemalonūs, gąsdinantys
ir išvarginantys, be to, jie linkę kartotis, o jei nesigydoma užklumpa vis dažniau. Tokiu būdu atsiranda taip vadinama antrinė, jau
paties priepuolio ir jo pasekmių baimė, susikuria lyg ir toks ydingas
uždaras minčių ratas: priepuolio laukimo baimė, augantis nerimas,
priepuolis – dar didesnė priepuolio laukimo baimė.

Tai jau rimtai gali pakenkti gyvenimo gerovei: žmogus tampa
užsisklendęs, pradeda vengti tam tikrų situacijų, nuolat galvoja apie priepuolį,
norėdamas kur nors išvykti pirmiausia apgalvoja, kaip toli nuo
planuojamos vietos yra gydymo įstaiga.

Nerimą didina ir tai, jog prasidėję nerimo priepuoliai ima kartotis ir
anksčiau nebūdingose, netipiškose situacijose, jų neįmanoma numatyti iš anksto.

Ar sunku teisingai nustatyti panikos priepuolio diagnozę?

Panikos atakai diagnozuoti pakanka bet kurių keturių iš aukščiau
išvardintų simptomų, tačiau panikos sutrikimui diagnozuoti reikalingi
papildomi simptomai: priepuoliai turi kartotis bent 1 mėnesį laiko ir
įtakoti žmogaus elgesio pasikeitimus, drauge turi būti nuolatinis
susirūpinimas priepuolio pasekmėmis bei priepuolio laukimo baimė.

Iš tiesų, jei priepuolis atsitiko pirmą kartą, ir labiausiai vargina kūno pojūčiai, rekomenduojama kaip galima greičiau atvykti į polikliniką, pas savo gydytoją,
kuris privalo skirti visus būtinus tyrimus.

Tik tokiu būdu, įsitikinus, jog šiuos fizinius simptomus sukėlė ne
fizinis negalavimas, šeimos gydytojas gali įtarti, kad tai nerimo
priepuolis ir turėtų nukreipti žmogų konsultacijai pas psichologą ar
psichoterapeutą.

Jei labiausiai vargina vis tik dvasiniai dalykai: nerimas, baimė, įtampa, bejėgiškumas ir t.t., galima iš karto kreiptis į gydytoją psichiatrą arba psichoterapeutą. Tuomet jie suteiks reikalingą pagalbą ir jei reikia, paskirs ir fizinį ištyrimą.

Kokios dažniausios panikos priepuolių priežastys?

Biologinės ir psichoanalitinės teorijos, aiškinančios panikos atakos
atsiradimą labai skiriasi. Tie autoriai, kurie linkę dvasinių ligų
priežasčių ieškoti kūne, dažnai kalba apie padidintą nervų sistemos
jautrumą įvairioms medžiagoms, stresui, paveldėjimo įtaką, ir net randa
įrodymų savo teorijoms paremti.

Ne paslaptis ir tai, jog nemažai daliai pacientų neblogai padeda gydymas
vaistais, tačiau pasirinkus gydymą vaistais, pro piršus žiūrima į kitą
problemą – nutraukus vaistų vartojimą, priepuoliai linkę atsinaujinti.

Mano nuomone, psichoanalizės teorija įtikinamiau ir geriau padeda mums
suvokti, kas yra nerimo priepuolis. Tai galima suprasti kaip tam tikrą
ženklą, nuorodą, jog žmogų bando pasiekti kažkokia labai svarbi ir
gyvybinga jo sielos dalis – iš gilesnių psichikos klodų į sąmonę bando
prasiskverbti kažkokia būtent tam žmogui subjektyviai labai reikšminga
informacija, kurios jam pačiam žūtbūt reikia.
Priešingai nei dažniausiai manoma, panikos sutrikimo priežastis nėra koks nors vienetinis konkretus įvykis ar faktas, kurį reikia prisiminti, tai sudėtingas kompleksas iš susijusių jausmų, patirčių, išgyvenimų, troškimų, impulsų ir aplinkybių, kurias, norint pasveikti, būtina išanalizuoti ir įsisąmoninti.

Jei žmogus nepajėgia suvokti įprastu būdu, siela pasirenka labai kūrybingą išeitį – sukurdama simptomą ar jų derinį, kaip kompromisą ir,- paradoksaliu būdu, – perteikdama bent dalį to kas
svarbu.

Panikos ataka yra kaip skambutis į jūsų buto duris – tai signalas, kad
pas jus į svečius kažkas atėjo. Natūralu, jog geriausias gydymas surasti jėgų atidaryti duris, sutikti svečią ir susipažinti su juo.
Šiuo atveju – pasirinkti vien tik gydimąsi vaistais – lyg išjungus bute elektrą džiaugtis, kad niekas nebegali jums paskambinti.
Seniai yra žinoma, jog panikos priepuolius dažniau patiria žmonės,
kuriems teko susidurti su sunkiais trauminiais išgyvenimais. Daug dažniau taip atsitinka žmonėms kurių tėvai nesugebėjo sutarti, kur
ankstyvoji aplinka buvo ne tik nesaugi, bet dažnai atšiauri ar agresyvi.

Savo praktikoje tenka susidurti, jog nerimo sutrikimais serga
smurtaujančių arba geriančių žmonių sutuoktiniai ar vaikai. Tačiau šiais
laikais panikos atakas vis dažniau patiria ir jauni, išsilavinę, aktyvūs, veiklūs,
karjeros siekiantys žmonės, daugelis jų slapta trokšta visuomet pirmauti ir dėl to
sutinka mokėti tikrai aukštą kainą: paaukoti ir poilsį, ir asmeninį
gyvenimą, ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį.

Rizika sirgti nerimo sutrikimais ypač padidėja patiriantiems nuolatinį
pervargimą ar net „perdegimą“. Tokiu būdu tai gali būti ne tik verslo
žmonės, kurie dabar žūtbūt stengiasi neprarasti savo verslo, bet taip
pat ir jaunos mamos, ir persimokę studentai, bedarbiai.

Kaip panikos priepuolius išgydyti?

Baimės ir panikos jausmai dar nėra sutrikimas. Kiekvienam iš mūsų
bent kartą gyvenime su jais yra tekę susidurti, juos patiria ir visai
sveiki žmonės. Kai kuriems panikos atakos gali pasireikšti vieną kartą
ir daugiau nesikartoti.

Pagalbos reikia kreiptis tuomet, kai nerimo priepuoliai ima kartotis,
arba jei jie jau nuo pat pradžių yra ypač nemalonūs, intensyvūs ir
gąsdinantys. Negydomi nerimo sutrikimai — linkę didėti, plėstis ir net gali peraugti į
kitus psichikos sutrikimus. O baimė ir nerimas apima vis naujas gyvenimo sritis – kaip sniego kamuolys, riedantis nuo kalno.

Patiriančiam panikos priepuolį žmogui svarbu žinoti vieną pagrindinę
taisyklę – nors panikos atakos metu jūs jaučiatės labai nemaloniai,
jums labai baisu, bet dėl nerimo priepuolio jūs niekuomet neišprotėsite,
neprarasite sąmonės ir nenumirsite.

Atsiradę simptomai neabejotinai reiškia, kad šiuo metu jums reikalinga
pagalba, o tinkamai ją suteikti gali tik psichikos sveikatos priežiūros
specialistai.

Gydant panikos atakas gali būti skiriami ir vaistai, kartais be jų
tiesiog neįmanoma išsiversti, tačiau ypatingą svarbą gydyme užima
psichoterapija, kurios metu psichoterapeutas padeda žmogui pasijusti
saugiau, labiau pasitikėti savimi ir surasti jėgų suvokti, kas iš tiesų
su juo vyksta ir kas jo gyvenime yra priežastis iš tiesų kelianti
paniką.

Kaip elgtis jei jus ištiko panikos ataka:
– nerimo priepuolis yra skambutis į duris, kažkas jūsų gyvenime vyksta tikrai svarbaus, laikas sustoti ir apmąstyti kas gi tai galėtų būti.
– prisiminkite, kad nors panika yra tikrai labai nemalonus ir bjaurus patyrimas, dėl paties nerimo priepuolio jūs niekuomet neprarasite sąmonės, neišprotėsite ir nenumirsite. Jūsų negali ištikti nei insultas, nei infarktas, nei mirtinas dusulys ar širdies smūgis.
– Beužsivedančios mintys apie onkologines ir kitas sunkiai pagydomas ar retas ligas yra nerimo sutrikimo dalis ir tai patiria daugelis žmonių.
– Nerimo jausmas auga lyg sniego gniūžtė riedanti nuo kalno. Kol ji dar neįsibėgėjo sustabdyti ją yra nesunku, kai ji įgavo pagreitį, padėti gali tik vaistai. Pirmiausia aiškiai sau įsivardinkite ko jūs konkrečiai bijote ir ką galėtumėte padaryti, kad būtų ramiau. Jei patiriate fizinius simptomus, būtinai pasikonsultuokite su bendrosios praktikos gydytojais ir atlikite visus paskirtus tyrimus.
– Geriausia sutelkti mintis į tai, ką tuo metu darote, galvoti tik apie paprastus konkrečius dalykus, jei nepavyksta, susitelkite į savo kvėpavimą ir sąmoningai kvėpuokite santykiu 4:6. Skaičiuodami iki keturių įkvėpkite, iš naujo skaičiuodami iki šešių iškvėpkite.
– jums reikalingas žmogus su kuriuo galėtumėte aptarti tai kas vyksta jūsų gyvenime. Tai gali būti jūsų artimas draugas, pažįstamas arba psichoterapeutas.
– jei vis tiek jaučiatės blogai, išgerkite raminančių vaistų. Juos gali išrašyti šeimos gydytojas arba psichiatras. Šie vaistai puikiai veikia ir „iš kišenės“ – vien žinojimas kad juos turi padeda išvengti beprasidedančios panikos atakos.
– Nebijokite papasakoti artimiesiems apie tai, kas jums nutiko ir ieškoti pagalbos. Šiais laikais tai net gi madinga ir visi gerokai lengviau kalba apie depresiją ir nerimą negu apie savo finansinę situaciją.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222